Priežasčių – ne viena
Dresūros mokyklos „Plieninė iltis“ dresuotojas ir veisėjas Skirmantas Ročka šunų noro ėsti išmatas priežasčių pirmiausia ieško istorijoje: „Toks įprotis atsirado nuo to, kad vilkės, norėdamos apsaugoti savo mažylius, irštvoje viską suėsdavo, taip palaikydamos švarą ir neleisdamos sklisti priešus galinčiam pritraukti kvapui.“ Panašiai elgiasi ir mažylius prižiūrinčios tvarkingos kalės.
S.Ročkos teigimu, ar paaugusius šuniukus trauks prie išmatų, priklauso ir nuo veisėjo tvarkingumo – jei šuniukų guolyje, aptvare palaikoma švara, šuniukams nesusiformuoja įprotis ėsti išmatų.
Ėsti savo išmatas paaugę šunys gali ir dėl kitų priežasčių. „Jei šuo paliekamas visai dienai, jis prisidaro, o šeimininkas grįžęs jį bara, šuo galvoja, kad jam reikia ką pridirbo „sutvarkyti“, kad išvengtų blogų emocijų ir barnių su šeimininku“, – pastebi dresuotojas. Tokios veiklos šuo gali imtis ir jausdamas stresą: „Prisidirbęs šuo trinasi apie tą vietą ir daugiau nesugalvoja, ką veikti.“ Treneris sako, kad dažnai su tokiomis problemomis susiduria mažai su augintiniu užsiimantys šeimininkai, laikantys gyvūną voljere. Tokiems jis pataria susidaryti grafiką, reguliariai vedžioti, duoti daug krūvio.
S.Ročka aiškina, kad svarbu ir subalansuota šuns mityba. Esą, jei maistas praėjęs per visą virškinimo sistemą, visiškai neapdorojamas, šuo gali suėsti savo išmatas, kad įsisavintų negautas medžiagas. „Dažniausiai to išvengiama palaikant švarą, reguliariai vedant į lauką, kiekvieną kartą šuniui išsituštinus viską surenkant. Jei šeimininkas nesurenka kieme esančių išmatų, šuo atbėgęs gali jas suėsti“, – sako specialistas.
Išeitimi gali tapti ir vadinamoji RAW mityba. „Ėsdamas subalansuotą žalią maistą šuo tiesiog gerokai rečiau tuštinsis“, – sako S.Ročka, bet atkreipia dėmesį, kad maitinant žaliu maistu reikia išmanymo – mityba turi būti gerai subalansuota, kad gyvūnas gautų įvairių reikalingų medžiagų.
S.Ročka akcentuoja, kad šuo pasaulį pažįsta per burną. Jam reikia paliesti, palaižyti, suprasti, kas per daiktas, todėl natūralu, kad augintinis lenda prie tokių, mums nepriimtinų objektų.
Jam teko girdėti ir apie ananasų sulčių metodą: priklausomai nuo šuns dydžio, vienas kitas šaukštas ananasų sulčių, įpiltų į maistą, pakeičia išmatų struktūrą ir šunims tai pasidaro nebepatrauklu.
Stebėkite, ką veikia augintinis
Ko imtis, jei šuo mėgsta paragauti kitų gyvūnų paliktų išmatų? S.Ročka akcentuoja, kad šuo pasaulį pažįsta per burną. Jam reikia paliesti, palaižyti, suprasti, kas per daiktas, todėl natūralu, kad augintinis lenda prie tokių, mums nepriimtinų objektų. Kaip ir savo išmatų ėdimo atveju, prie tvarkingos aplinkos įpratę augintiniai, tokios bėdos greičiausiai neturės. Vis dėlto, jei šuo tik paviršiniu informacijos skenavimu neapsiriboja, o linkęs suėsti rastas išmatas, treneris pataria vedžiojamą gyvūną kontroliuoti ir nepaleisti nuo pavadėlio.
„Jei matyčiau, kad vedžiojamas šuo eina link išmatų, pašaukčiau vardu, atkreipčiau dėmesį, duočiau skanėstą už tai, kad į mane pasižiūrėjo ir eičiau toliau. Ilgainiui kiekvieną kartą pamatęs išmatas šuo nepuls jų ėsti, o atsisuks į mane ir lauks iš manęs kąsnelio, nes tai jam skaniau“, – pataria S.Ročka.
Kitaip sakant, šunį nuo tokių pagundų atpratina dėmesio sutelkimas į šeimininką. Jei žmogaus ir augintinio nesieja tvirtas ryšys, trenerio nuomone, šuo elgsis kaip nori. „Jei santykiai idealūs ir šuo linkęs stebėti šeimininką, jis pakviestas atbėgs, nes jam tai malonu“, – šunų elgseną aiškina specialistas.
S.Ročkos įsitikinimu, išėjus pasivaikščioti į mišką ar parką, kur galima palakstyti be pavadėlio, šeimininkas visą laiką turi matyti ir kontroliuoti, ką veikia jo šuo. „Jei vaikštinėdami be pavadėlio paliksime šunį daryti ką nori, jis ir darys ką nori“, – konstatuoja treneris. Jei yra rizika, kad lakstydamas šuo visko ras ir suės, specialistas pataria vaikščioti su ilgesniu pavadžiu arba tiesiog nepaleisti augintinio.
S.Ročkos įsitikinimu, išėjus pasivaikščioti į mišką ar parką, kur galima palakstyti be pavadėlio, šeimininkas visą laiką turi matyti ir kontroliuoti, ką veikia jo šuo.
Pomėgis „kvėpintis“ yra natūralus
Dar vienas šeimininkus iš proto vedantis dalykas – šuns pomėgis išsivolioti išmatose, gaišenoje ar kitame žmogaus nosiai šlykštų kvapą skleidžiančiame objekte.
S.Ročka sako, kad tai natūralus šuns instinktas, protėvių vilkų palikimas. Išsivoliojimas padeda paslėpti savo kvapą, o tai pravartu medžiojant. Vieniems šis instinktas pasireiškia daugiau, kitiems silpniau. „Šunys, kaip ir žmonės: vieni linkę naudoti daug kvepalų ir kvepėti, kiti ne“, – juokiasi treneris. Ir priduria, kad veislė šiam įpročiui neturi reikšmės: „Būna, kad ir tie pūkuoti išsivolioja“, – sako.
Šunų specialisto nuomone, žinant, kad augintinis linkęs „kvėpintis“, reiktų galvoti, ar verta jį paleisti nuo pavadėlio, o paleidus užtikrinti visišką keturkojo kontrolę.
Jis pataria pasiryžti padirbėti ir pabandyti šunį nuo to atpratinti. „Jei tai vyksta nuolat, stengčiausi spręsti šią problemą. Pamatęs tai, kur šuo linkęs voliotis, nueičiau su augintiniu iki to vietos, duočiau komandą sėdėti, duočiau kąsnelį, paguldyčiau, vėl duočiau kąsnelį. Taip pratinčiau, kad šalia stiprių dirgiklių šunį galėčiau kontroliuoti. Matai, kad jis nubėgo prie kažko, kur turi intenciją išsivolioti, pasišauki pas save, apeini tą daiktą ir vėl ramiai gali eiti toliau. Net ir palaidas šuo neturi dingti iš akiračio“, – pabrėžia S. Ročka.
Svarbiausia – ryšys su augintiniu
Jis girdėjęs, kad kai kurie šeimininkai blogus augintinių įpročius bando panaikinti į blogai besielgiantį augintinį mesdami grandinėlę ar pavadėlį, bet tokioms priemonėms nepritaria. „Grandinėlė – tai siurprizo metodas, kai matoma, kad šuns neįmanoma sudrausminti, nes jis per toli. Šuo išsigąsta ir jei šeimininkas neakcentuoja, kad išgąsdino jis, kitą kartą šuo žinos, kad priėjus prie tokio daikto laukia nemalonus siurprizas“, – principą aiškina šunų treneris. Jis mato du pagrindinius šio metodo pavojus: didelę galimybę sužaloti šunį ir jau minėtą žmogaus susireikšminimą. „Pas mus šeimininkai auklėdami šunį stengiasi sureikšminti save. Tokiu atveju šuo pasislėpęs vis tiek padarys savo“, – sako jis.
Trenerio nuomone, reikia išmanyti ir šuns psichologiją – dažnam užtenka tik suploti, kad jis suprastų blogai besielgiąs.
Jis pastebi, kad neturintys ryšio su augintiniu, nesugebės jo tinkamai kontroliuoti. „Niekas nepripažįsta, kad neturi ryšio su augintiniu, bet iš tiesų, gerais santykiais gali pasigirti tik mažas procentas šeimininkų. Kai vienas eina į kairę, o kitas tempia į dešinę, santykio nėra. Kai yra ryšys, šuo visą laiką seka žmogaus judesius ir elgseną: kur eisim, ką dabar veiksim“, – aiškina S.Ročka.
Tvirtas ryšys, jo teigimu, atsiranda tik daug bendraujant ir dirbant su augintiniu nuo pat jo atsiradimo namuose. „Kai šuniukas į mokyklą ateina nuo pusės metų ar 9 mėnesių, dažnai tenka nebemokyti, o spręsti jo problemas ir įpročius. Kuo anksčiau pradėsite su šuniuku užsiimti, tuo mažiau problemų turėsite“, – pabrėžia šunų specialistas.
