Šiandien O.Kudzevičius – legendinės jachtos „Lietuva“ kapitonas. Jachtos, pastatytos dar 1976 metais, Gdanske. Jachtos, kuri yra pirmasis lietuvių laivas, prieš 30 metų sugebėjęs su iškelta Lietuvos trispalve įveikti neeilinį žygį skrosdamas Atlanto bangas, o vėliau ir apiplaukti pasaulį.
O.Kudzevičius pratęsė ir dar vieną gražią jau beveik tradiciją pakeisdamas pirmąjį kapitoną tokiu pat vardu – iki 1995 metų laivo vairininkas buvo taip pat Osvaldas, Osvaldas Kubiliūnas.
Drauge 1989-aisiais jiedu iniciavo ekspediciją į Ameriką – Kubiliūnas į priekį plaukė su viena įgula, Kudzevičius grįžo su antra, tuo tarpu 1992–1993 metais jachta su šūkiu „Lietuvos garbei, tautos vienybei“ apiplaukė Žemės rutulį. Toks „Lietuvos“ žygis nešė ir simbolinę žinutę – taip pažymėjo, kad nepaisant ilgų okupacijos metų, Lietuva išliko gyva.
„Tai išties legendinė jachta. Ji buvo svarbių politinių, kultūrinių įvykių liudininkė ir dalyvė“, – sako „Lietuvos“ kapitonas O.Kudzevičius
Tiesa, dabar tai – mokomasis laivas. Ant jo denio pabuvojo kone visi geriausi Lietuvos buriuotojai, prie įgulos vis prisijungia ir jaunimas – kaip sako kapitonas, norisi, kad visi pajustų tą buriavimo išskirtiniu laivu malonumą.
„Jachta yra daugkartinė Lietuvos kreiserinių jachtų bei užsienio regatų dalyvė ir prizininkė, iki šiol aktyviai dalyvauja varžybose. Aštuntus metus iš eilės „Lietuva“ plaukia didžiųjų burlaivių regatoje „The Tall Ships Races“, o šiuo metu ji – remontuojama. Ir tai pirmas kapitalinis jos korpuso remontas, kurio laivui prireikė per pastaruosius 40 metų“, – 15min pasakojo O.Kudzevičius.
Jo teigimu, jachta per visą tą laiką vaidino svarbų vaidmenį įvairiuose čempionatuose, tačiau turbūt daug svarbiau tai, kad būtent plaukdami ja daugelis užsikrėtė buriavimu. Šiuo metu laivas priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei, laivą prižiūri ir juo rūpinasi sporto klubas „Ostmarina“.
Tačiau kol laivas gražinamas atliekant remonto darbu, O.Kudzevičius buriuoja kitais laivais – buriavimas jam reikalingas kaip oras. O kaip kitaip, kai prie jūros jis pripratęs jau nuo mažų dienų...
„Mano jau amžiną atilsį tėvukas Steponas Kudzevičius buvo buriuotojas, kapitonas, Sovietų sąjungos laikais turėjo neeilinį hobį, o mama aukojosi. Ir senelis kapitonas buvo, Šventosios uoste žvejodavo, bet žuvo kai tėvui buvo 6–7 metai, aš jo jau nepažinojau. Taip ir dėliojosi viskas viskas, kiek save prisimenu, buriavimas mano gyvenime buvo visą laiką. Be abejo, buvo ir pertraukų – neburiavau kokius metus“, – juokiasi O.Kudzevičius.
Pasak jo, buriavimas – tai ne tik vėjo gaudymas, ypač, jei plaukti tenka lenktynėse – tuomet netrūksta azarto, adrenalino.
„Kai yra vėjo – visuomet gerai. Tačiau buriavimas yra ir darbas prie laivo – juk laivą reikia paruošti, tvarkyti jį, o tai trunka kone pusę metų, todėl buriuoti pavyksta vos kelis mėnesius. Žinoma, yra ir tos romantikos, ypač, kai buriuoji paromis, tuomet gali pasimėgauti įspūdingais saulėtekiais, saulėlydžiais. Nors kai vėjo daugiau, tai ir plaukimas kitoks, tuomet apie jokią romantiką nebegalvoji“, – linksmai kalbėjo O.Kudzevičius.
Ir nors laive pirmiausiai kiekvienas atsakingas už save, už savo poelgius, buriavimą jis vadina komandiniu sportu – čia labai svarbu mokėti prisitaikyti prie kitų įgulos narių, išmokti kantrybės, pakantumo. Juk laive kiekvienas turi savo funkciją, todėl be susikalbėjimo ir pats laivas neplauks – buriamas esą moko visų šių dalykų.
„Buriavimas ugdo komandinį darbą, bendravimą, santykį tarp žmonių. Turi suvokti, kad jei esi vidury jūros ir su tavimi yra žmogus, kurio tu nepageidauji – jo iš laivo neišmesi, todėl turi su tuo susigyventi. Kai jachta didelė, kai laivas didelis, žmonių daug ir dažnai būna, kad kas nors nepritampa prie kompanijos. Tačiau tai ir moko kantrybės, tolerancijos – prisiderinti prie kito žmogaus tai ne kompiuterį išjungti“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Pasak jo, formulė laive paprasta – jei nepritapsi, tiesiog... negrįši į krantą. Todėl turi susigyventi, paslėpti ambicijas, kai reikia – nusileisti. Buriavimas, O.Kudzevičiaus teigimu, išmoko atlaikyti net ekstremalias sąlygas. „Ant kranto mes galime turėti ką tik norime, galime būti turtingi. O laive – pinigai nebėra vertybė. Jų gali turėti, bet būdamas vidury jūros nieko nenusipirksi. Buriavimas sulygina žmones“, – kalbėjo kapitonas.
O.Kudzevičius daugiausia buriuoja jūroje, mariose. Pasak jo, kiekvienas plaukimas, kiekviena regata – įdomi, o dalyvavimas varžybose – kaskart priverčia kažko išmokti, kaskart duoda naujų patirčių.
„Kiekvieną kartą plaukimas vis kitoks. Kartais būna daug seklumų, kartais vėją užstoja medžiai. Kskart reikia atrasti tarpinį sprendimą, kad laivas gerai plauktų ir pasiektum tikslą – tai laba įdomu. Asmeniškai labiausiai mėgstu ilgų distancijų lenktynes, kai jos vyksta kelias paras, kai tenka nuplaukti apie 1000 jūrmylių. Tada man smagiau, nors ir darbo daugiau. Po tokių lenktynių labai pavargsti – ir svorio netenkame, ir sveikatos reikia, bet čia yra to savito žavesio“, – kalbėjo O.Kudzevičius.
Buriuotojas pripažįsta, kad kartais platūs vandenys gali būti ir pavojingi, todėl plaukiant svarbu neprarasti budrumo – kartais ir iškristi iš jachtos nesunku. Nors neva dažniausi panašūs atvejai pasitaiko jau prisirišus prie kranto – įlipant ar išlipant iš laivo.
„Būna, kad žmonės apsižioplina, būna, kad jaučiasi labai užtikrintai ir dingsta savisaugos instinktas. O kartais ir oras labai švelnus būna, per daug atsipalaiduojama. Kita vertus, jei buriuoti sąlygos sudėtingos - žmogus stengiasi perdėtai įsikibti į laivą. Aš pats būna kas antrus metus iškrentu. Bet nemėgstu pasakoti baisių istorijų. Galiu tik pasakyti, kad jei trūksta adrenalino, visada jo galima rasti“, – kalbėjo O.Kudzevičius.
TAIP PAT SKAITYKITE:
- Lietuvos buriuotojai varžosi Mozūruose: kai trūksta vėjo, vyksta nervų karas
- „Škvalo“ nugalėtojai – apie draugystę po burėmis ir iš kur imti vėją, kai jo nėra
- Mykolas ir Kristijonas į pirmąją regatą atvyko „žali“: buvo labai baisu, bet pamoką išmokom
Visas naujienas apie buriavimą sekite projekto „Su vėju!“ puslapyje
