Apie tai, su kokiais iššūkiais susiduria dabartiniai senoliai, ir apie šios srities socialinio darbo ypatumus kalbamės su „Senjoro“ organizacijos programos koordinatore Milda Paužolyte.
– Jūsų nuomone, su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria dabartiniai senoliai?
– Sendamas žmogus susiduria tiek su fiziniais, tiek su psichikoje vykstančiais pokyčiais. Nepaisant to, kad minėtieji pokyčiai – natūralaus gyvenimo ciklo dalis, tam tikros visuomenės struktūros skatina jų nepriimti. Tiek įvairiose medijose, tiek grožio paslaugų, tiek mados industrijoje vyrauja jauno kūno kultas. Priimti glembančią odą, raukšles, silpstantį kūną tampa itin sunkia užduotimi.
Situacijos negerina vyresnio amžiaus asmenims nepritaikyti miestai. Dažnai kavinių, bibliotekų ar net daugiabučio, kuriame asmuo gyvena, durys yra sunkios, parkuose esantys suoliukai nepritaikyti atsiremti, šviesoforai gana greitai keičia spalvas, gatvės perėjimas ima kelti įtampą ir t. t.
Karantino laikotarpis senjorams buvo itin sunkus psichologinis išbandymas. Žmonės tapo liūdnesni, dalis jų – depresyvūs.
Taigi tam tikrais atvejais erdvės „išstumia“, noras jose lankytis slopsta. Tai prisideda prie mažėjančios motyvacijos dalyvauti socialiniame gyvenime. Su laiku asmuo užsisklendžia, jaučiasi nepriimtas ir nesuprastas. Šioje dalyje labai norėčiau paminėti ir spartų technologijų įtakos augimą. Daugelį aktualijų, įdomią informaciją, renginių galimybes galima rasti internete. Technologinės prieigos ir įgūdžių neturėjimas nuo minėtųjų galimybių atriboja.
– Kaip senolių psichologinę būklę pakeitė karantino laikotarpis, tai, kad negalėjo pasimatyti su savo artimaisiais?
– Karantino laikotarpis senjorams buvo itin sunkus psichologinis išbandymas. Dažnas pasiilgo kontakto su kitu žmogumi, gyvų pokalbių, bendrystės. Žmonės tapo liūdnesni, dalis jų – depresyvūs. Situacijos nelengvino gąsdinančios naujienos ir supratimas, kad senyvo amžiaus asmenys priskiriami rizikos mirti nuo COVID-19 grupei. Tai paskatino ligos, skausmo, mirties baimės augimą.
– Kaip senoliai priima „Senjoro“ komandos darbuotojų pagalbą?
– Didžioji dalis senjorų pagalbos itin laukia, ją vertina ir džiaugiasi. Tačiau pasitaiko atvejų, kai senoliai nėra pasirengę pagalbos priimti, sieja su savarankiškumo netekimu, prašydami jaučiasi pažeminti, verkia. Dalis baiminasi, kad į jų įpročius ir norus nebus atsižvelgta, kad anksčiau namuose vyravusi tvarka pasikeis, kad bus sunku sukurti ryšį su ateinančiu žmogumi. Tokiu atveju komanda stengiasi išklausyti, suprasti baimės priimti pagalbą priežastis, nuraminti ir rasti geriausią sprendimą. Visuomet svarbu dirbti kantriai ir nuoširdžiai klausytis.
– Kas labiausiai įsiminė per visą jūsų darbo komandoje patirtį?
– Įsiminė sudėtingi, supratimo ir pastangų reikalaujantys atvejai. Žavu matyti, kaip su socialinio darbuotojo padėjėjų pagalba liūdni ir motyvacijos netekę senjorai atranda progų pasipuošti, dalijasi istorijomis, drauge eina į lauką ir gamina valgyti, ima ieškoti naujų pomėgių. Kiekvieną sudėtingą atvejį reikia įvertinti, aptarti su senolį lankančiu žmogumi ir rasti paties senjoro galimybes ir poreikius atitinkantį sprendimą. Užmegztas nuoširdus ryšys, dėl jo gimstančios idėjos, jų realizavimas ir senjorų džiaugsmas įsimena labiausiai.
– Kokia senjorų išmintis ir žinutė galėtų būti perduodama jaunajai kartai? Gal senoliai su jumis ta išmintimi pasidalija?
– Kiekvieno senolio istorija, požiūris ir pomėgiai skiriasi, tad skiriasi ir išmintis. Galime tik įsivaizduoti, kiek atradimų sendamas patiria žmogus ir kiek skirtingų gyvenimo patirčių juos lėmė. Dažnas senjoras pabrėžia, kad reikia džiaugtis vienas kitu ir galimybėmis, kurias gauname. Vertinti tarpusavio ryšį ir džiaugtis mažomis akimirkomis – labai svarbi gyvenimo dalis.
– Ką, jūsų nuomone, galėtų padaryti visuomenė dėl geresnio senjorų gyvenimo?
– Svarbu ugdyti bendrą sąmoningumą ir mokytis priimti senatvę kaip natūralų, nuo žmogaus gyvenimo ciklo neatskiriamą, procesą. Kiekvienas galime dažniau kalbėtis su aplink mus esančiais senoliais, įsiklausyti, ką jie išgyvena, pasiteirauti, kaip jaučiasi, suprasti, kas liūdina ir kas džiugina. Pakviesti šalia esantį senjorą atviro pokalbio atsisakius išankstinių nuostatų – tai padės pažinti ne tik greta jūsų esantį žmogų, bet ir save.
Sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo lygmeniu – vertėtų atsižvelgti į pačių senjorų poreikius, nepamiršti, kad ši amžiaus grupė, kaip ir kitos, pasižymi heterogeniškumu. Ko gero, svarbiausia sprendimus priimti drauge su senjorais, atsižvelgiant į grupės specifiką ir pasitelkiant sociologinius, psichologinius ir kitus tyrimus.
– Kaip jaučiatės dirbdama šį garbingą pagalbos kitiems žmonėms darbą?
– Pagalba senjorams – viena iš trijų nuo vaikystės mane dominusių sričių. Džiaugiuosi galėdama būti naudinga ir reikalinga. Man labai gera vystyti naujas idėjas ir matyti, kaip progresuoja socialinio darbo pobūdis. Gera būti dalimi organizacijos, kuri skiria dėmesį tarpusavio ryšiui ir senjorų socializacijai. Tikiuosi, kad laikui bėgant Lietuva socialinėje srityje taps inovatyvia šalimi, kurioje senti bus gera.
