Pradėjo nuo baldų perdažymo baltai
Miglė pasakoja, kad meilė seniems baldams atsirado dar vaikystėje. Tiesa, iš pradžių moterį traukė drabužiai – tik vėliau jos gyvenime vietą rado kitiems nebereikalingi daiktai.
Kitąmet interjero dizainą studijuoti ketinanti Miglė prisimena, kad visada norėjo turėti tokius daiktus, kokių niekas neturi:
„Esu maksimalistė. Noriu gauti dar daugiau žinių, dar daugiau išmokti. Gaunu pasiūlymų įrengti namus, padėti ir reikia labai tiksliai žinoti, kaip tą daryti.
Kai žmogus parodo kambario nuotrauką iš „Pinterest“ ir pasako, kad nori tokio interjero, o dizaineris tai įgyvendina, man tai nėra dizainas. Kam mokėti už tai pinigus, galima nusipirkti tiesiog visą „Zara Home“ kolekciją ir turėsi tokį kambarį. Aš noriu būti stipri, užsiimti rimtu darbu.“
M.Liorančienė baldų restauravimo paslapčių nesimokė – pomėgį atrado įsirengdama pirmuosius namus. Pradėjusi nuo baldų perdažymo balta spalva, dabar ji svajoja apie daug didesnius darbus.
Žmonės mėgsta meluoti, nes tam tikri dalykai jiems atrodo nepadorūs.
„Įsirengdama namus netikėtai radau spintą, kurią perdažiau baltai – nuo to tikriausiai pradėjo visi. Tas jausmas, kai tu perdažai baldą, yra nerealus. Nesvarbu, kad iš rudos spalvos į baltą, bet tai jau yra pasiekimas. Esu už, kai žmogus kažką daro pats. Dauguma pradeda nuo baltos, žmonės nori tų skandinaviškų atspalvių – nudažyk baldą baltai - ir jis patiks visiems.
Paskui pradedi kopti aukščiau, atrandi save, supranti, ko nori.
Pradėjau pamažu viešinti savo darbus, susilaukiau komplimentų. Tačiau daug nesireklamuoju, kelis atnaujintus baldus įkeliu ir tiek man užtenka, nenoriu tapti mase. Kol kas noriu išmokti dar daugiau ir tada daryti didesnius dalykus nei spintelė.“
Seni baldai turi būti potencialūs
Miglė pasakoja baldų ieškanti visur. Dažniausiai jų randa gatvėse, sendaikčių parduotuvėse, skelbimuose, kai kuriuos pasiūlo žmonės, žinantys, kad moteris užsiima restauravimu.
Yra buvę atvejų, kai žmogus parduoda seną baldą, Miglė daiktą atnaujina, o tada tas pats žmogus jį nusiperka vėl.
„Raudoną fotelį atsinešiau iš gatvės. Man visai nėra gėda. Niekada nemeluosiu, kad pirkau drabužį iš dėvėtų drabužių parduotuvės ir nesakysiu, kad jį iš kažkur atsisiunčiau, nors jis dar kabo šlapias, nes ką tik išplautas. Žmonės mėgsta meluoti, nes tam tikri dalykai jiems atrodo nepadorūs. Daiktus mėgstu rasti labai pigiai arba nemokamai.
Man nebūtų jokių problemų dėl pamatyto baldo įlipti su ta skrybėle į konteinerį.
Dažniausiai aš vaikštau su skrybėle, kadangi labai jas mėgstu. Pas mus yra dideli konteineriai, kuriuose išsikraustydami žmonės palieka senus baldus. Tai man nebūtų jokių problemų dėl pamatyto baldo įlipti su ta skrybėle į konteinerį. Dar nesu to dariusi, bet jeigu man pasakytų: „Migle, ten yra kėdė, tai no problem.“
Geriausi baldai ateina iš namų, kur kas nors mirė. Mėgstu juodai juokauti, kad kuo labiau močiutė mirusi, tuo labiau man jos namai patinka. Dievinu viską, kas yra sena, džiaugiuosi, kad žmonės neišmeta. Vieno žmogaus šiukšlės yra kito lobis. Taigi kitų žmonių šiukšlės yra mano lobis.“
Dalį rastų baldų Miglė parduoda, dalį – pasilieka sau. Tačiau su baldais moteriai atsisveikinti sunku, todėl dabar, gyvendama name, ketina jį visą įrengti savo atnaujintais baldais ir jų nebepardavinėti.
„Parduodama baldą paklausiu žmogaus, ar jis po kurio laiko ketina jį perdažyti. Jei atsako teigiamai, yra buvę, kad atsisakiau parduoti. Man sunku su jais atsisveikinti, baisu, kai juos perdažo.
Per visus metus esu radusi tiek daug baldų... Man atrodo, jog turiu išgelbėti visas senas komodas ir stalus. Kol gyvenome bute, būdavo atvejų, kai nepavykdavo praeiti iki virtuvės, nes ten sustatyta pilna kėdžių, kurias tik rytoj kažkas nupirks.
Neseniai susiginčijau su vyru dėl sofos, kurią restauravau. Jis pasakė, kad mums jos nebereikia. Kai paklausiau, kurios sofos, mintyse jau žinojau, kad tos žalios. Ir jis sako: „Žalios.“
Galvoju, kad jį turbūt nervina turėti dešimt sofų, nes kažką su jomis reikia daryti, jei man jos nebepatinka. Bet niekas su manimi nesiginčija, aš tiksliai žinau, kad man reikia tokio baldo ir kaip jis turi atrodyti. Aš uostau tą medį, odą ir mane tai daro labai laimingą.“
Geriausi baldai ateina iš namų, kur kas nors mirė.
Po kurio laiko Miglės namuose atsirado tiek baldų, kad teko įvesti papildomus kriterijus. Dabar, eidama gatve, ji sau sako: „Nereikia, negaliu, nenoriu.“ Tačiau net ir tada susilaikyti pavyksta ne visada. O ir imdama baldą, ji visada žino, kaip jis atrodys. Kitaip tariant, gatvėje stovintis fotelis turi būti potencialus.
„Labiausiai man patinka gero medžio baldai, pavyzdžiui, riešutmedžio. Gali būti įvairesnių, įdomesnių formų, turi būti man gražus, potencialus.
Kartą lauke radau gėrimų vežimėlį, jis buvo visiškai paprastas. Aš jį apklijavau, padariau dvi skirtingas spalvas – jis tapo toks gražuolis! Iš karto matau, kaip tas baldas turėtų atrodyti. Matau visas spalvas, matau, kaip atrodys rankenėlės.
Esu radusi pilką fotelį, kuris tris dienas stovėjo gatvėje. Mane jis net erzino, aš žinojau, kad man jo nereikia, yra vasara, atvažiuoja mano anyta, taigi man šito fotelio tikrai nereikia.
Trečią dieną aš jį pasiėmiau. Iš karto žinojau, kaip jis atrodys: nudažiau raudonai, nupiešiau karūną, kraštelius apvedžiau auksu, padariau ombre kojas.“
Svarbiausia – kantrybė
Savamokslė Miglė teigia, kad ne visada pavyksta padaryti, taip, kaip tikėjosi. Tačiau kaip pati sako, viskas yra pataisoma – nepavykus baldą galima tiesiog perdažyti iš naujo.
„Būna, kad nuiminėju seną laką ir per daug nušveičiu, tada nueina spalva, per daug medžio. Tuomet į pagalbą kviečiu savo vyrą. Reikia dirbti su kantrybe, turi suprasti, kad negali pagreitinti tam tikrų procesų. Baldai yra trapūs ir su jais dirbti reikia kantriai“, - paslaptis atskleidžia Miglė.
Baldų atnaujinimui daug priemonių nereikia. Anot Miglės, svarbiausia turėti rankas ir švitrinį popierių, o tik tada ateina eilė vaškui.
Pinigų toks pomėgis daug nereikalauja, vienintelė didelė investicija – laikas.
„Vaškas padengia medį taip, kad išryškėja jo rievės. Atnaujinau namo palanges, kurios buvo senos, tokios žaliai rudos. Nuvaliau jas, iš naujo padengiau dažu ir jos tapo nuostabios. Kiekvienas tą gali padaryti, reikia tik netingėti.
Vaško, kurį naudoju, užtenka labai ilgam, kadangi jį tepti reikia labai plonu sluoksniu. Daugiausia kainuoja laikas, kurį praleidi paversdamas baldą nauju. Galima be pertraukų užtrukti 20 valandų, galima daryti su pertraukomis ir užtrukti 5 dienas, tačiau kartais tos 5 dienos išsidėsto į pusmetį. Jeigu labai nori, neini miegoti ir darai, kol padarai“, - detalėmis dalijasi moteris.
„Vartojimas yra beprotiškas“
Ateityje Miglė norėtų dar labiau įgusti – planuose yra tapetų ir tekstilės kūrimas, darbas kompanijose, kurios tuo užsiima.
„Kartą moteris parodė, kaip norėtų įsirengti namus. Ji buvo pasiturinti, bet man nepatiko jos idėjos. Norėčiau turėti galimybę rinktis, nors verslas taip nedaromas. Nesijausčiau visiškai save išpildžiusi, įrengdama poniai X butą ar namą. Taip, tai būtų smagu, gaučiau pinigų, bet nesijausčiau gerai“, - motyvus aiškino moteris.
Yra daugybė interjero dizainerių, bet nėra supratimo. Yra tik suvokimas, kad tu tiesiog turi turėti.
M.Liorančienė mano, kad žmonės pamažu grįžta prie natūralumo. Nepaisant to, jog viskas sukasi labai greitai, visuomenė nori stabtelėti:
„Gyvendama Didžiojoje Britanijoje aš matau begalę daiktų. Vartojimas yra beprotiškas. Žmonės perka tai, ko nereikia, ir tai, ko jiems niekada neprireiks. Brukama labai daug informacijos, yra daugybė interjero dizainerių, bet nėra supratimo. Yra tik suvokimas, kad tu tiesiog turi turėti.
Mes persisotinome greito maisto, greitų žinių – viską gali gauti per valandą. Nepatiko tapetų spalva? Meistras kitą rytą tau perdažys. Bet tai yra per greitai, žmonės nebenori. Manau, kad reikėtų truputį sustoti.“
