Nuėjo ir prilipo
„Man labai patinka pinti. Pinu būrelyje Tradicinių amatų centro Arnetų name. Pradėjau pinti tik dar visai neseniai, šį rudenį. Bet labai patiko. Būtu smagu nupinti daug gražių įvairių krepšelių. Krepšiukus dažnai dovanoju. Štai ir paskutinįjį iš vytelių nupintą krepšiuką planuoju padovanoti tetai. Žinau, kad ji labai, labai nori. Be to, mano mama yra tikra miško grybų karalienė. Tai planuose dar yra ir didžiulis krepšys jai, kad turėtų kur surinktus grybukus dėti.
Daug tų planų yra. Labai smagi mūsų būrelio grupė, tai dirbti visiems labai šaunu. O man dar tikrai yra kur tobulėti, yra ko mokytis. Čia dar tik pradžia“, – savo jaunatviškomis įžvalgomis ir netolimomis svajonėmis pasidalino Gabrielė.
Neeilinis vaikas
Visi tėvai sako, kad jų vaikai tikrai yra kitokie, neeiliniai. Kiekvienam juk savo tiesa, savas kraujas. O štai kalbėdamas su Gabriele, gali pajusti, kokios protingos, drąsios, ryžtingos mintys sukasi šios mažos mergaitės galvoja. Tą patvirtina ir Gabrielės mama Gintarė Brazauskienė.
„Gabrielė domisi viskuo. Jos visada ir visur pilna. Į Arnetų namus nuėjo šį rudenį kartu su klase ir jai labai patiko. Džiaugiausi, kad jai patinka. Ypač kai sulaukia pagyrų, tai labai džiaugiasi. Džiaugiuosi ir aš kartu su ja“, – pasakojo Gabrielės mama Gintarė.
Mėgsta dovanoti
„Šis darbelis nėra pirmas. Ji daug krepšiukų yra padovanojusi. Ji taip pat lanko ir audimo pamokėles, bet kaip matau, vytelių pynimas jai labiau prie širdelės. Mokytojai sako, kad jai sekasi gerai. Ji tokia užsidegusi, su tokiu dideliu noriu ir entuziazmu tai daro. Gražu žiūrėti.
Džiaugiuosi, kad Gabrielė dalį laiko leidžia darbeliams, o ne telefonui ar kompiuteriui. Aišku, neapsieina ir be tų dalykų, bet daug mažiau nei kiti vaikai. Aš visada sakau, kad geriau gyvai bendrauti, džiaugtis, juoktis, nei įlindus gyventi telefone ar kompiuteryje“, – dėsto Gintarė.
Išskirtinė mergaitė
Baigiant pokalbį mergaitės mama prasitaria, kad visgi Gabrielė yra kitoks vaikas, ji tarsi suaugęs mažas žmogutis, visus užjaučiantis, daug mąstantis.
„Mano mergaitė, manau, yra kaip nedaugelis vaikų. Turi ji sergančią močiutę, kuriai labai padeda – nueina i parduotuvę, išneša šiukšles. Aš galvoju, kad mergaitė eina geru keliu“, – sako mažosios menininkės ir geradarės mama.
Dėkoja mokytojams
Gintarė sako, kad viso to nebūtų, jei ne puikiosios Gabrielės mokytojos, kurios dukterį patraukė meno link. Pasak jos, visą grožį, kurį Gabrielė sukūrė, tai ji padarė tik mokytojų dėka: „Labai džiaugiuosi ir noriu padėkoti pynimo mokytojai Birutei Šinkūnienei ir audimo mokytojai Mildai Petraitienei bei Arnetų namo vadovei Reginai Lukminienei. Dėkoju už jų supratingumą, ryžtą, kantrybę. Be tokių mokytojų nebūtų ir tokių šaunių mokinių.“
