Ant sienų kuria įspūdingus piešinius
Vilma piešimu užsiima nuo pat mažens ir dar vaikystėje ji visiems sakė, kad užaugusi bus dailininkė. Gilinusi žinias Marijampolės dailės mokykloje ir taikomosios dailės technikume, moteris džiaugėsi, jog niekas jai netrukdė siekti tapytojos karjeros.
„Man atrodo, visi turi talentų, tik vieniems buvo leista juos išreikšti, o kitiems ne, – svarsto V.Baltuškienė. – Mano tėtis piešė, mama taip pat šiek tiek, todėl ir aš į tai linkau.“
Piešimas Vilmai yra ne tik hobis, bet ir darbas. Nors užsidirbti iš tapymo, anot jos, nėra lengva, ji atkakliai stengiasi tai daryti.
„Mano specialybė yra sienų piešimas ir reklama, o tuo užsiimu visą gyvenimą. Tik per krizę dariau pertrauką, užsiiminėjau kitais darbais, nes mano srityje buvo sudėtinga verstis“, – prisimena V.Baltuškienė.
Prakalbusi apie savo piešimo stilių, Vilma pasakoja, kad jis yra itin įvairus ir priklauso nuo nuotaikos. Vis dėlto tapant pagal užsakymą, dažniausiai tenka derintis prie kliento, kuris išreiškia savo pageidavimus.
„Seniau mėgdavau piešti tik pieštuku, kruopščiai dėliodavau taškelius. Dabar labiau patinka tapyba, piešiu nesąmoningus ryškių spalvų katinus“, – šypsosi V.Baltuškienė.
Vilma gali piešti ant bet ko, tačiau labiausiai ją žavi sienos ir kilimai. Priklausomai nuo nuotaikos, kartais ji mėgsta jaukiai įsitaisyti namie ir užsiimti smulkiais darbeliais, o kartais – didesniais.
„Piešiu ant drabužių, popieriaus... Tačiau kilimai man turbūt yra maloniausias darbas – ten piešiama siūlais, maišomos spalvos, – aiškina V.Baltuškienė. – Nupiešus sieną, dažniausiai vėliau norisi tapyti ant ko nors kito.“
Nupiešus sieną, dažniausiai vėliau norisi tapyti ant ko nors kito
Vienas naujausių Vilmos darbų – išdailinta lauko siena teniso kortuose, kurių savininkė pamatė V.Baltuškienės tapytą paveikslą su ryškiu katinu ir užsimanė taip pagražinti sporto vietą.
„Moteris mano tapytame paveiksle ant katino veido įžiūrėjo teniso kamuoliukus, todėl paklausė, ar galėčiau ir jai taip nupiešti. Paveikslas buvo pieštas taip, kaip noriu, apie nieką tuo metu negalvojau, tačiau būtent iš jo gimė siena, – prisimena Vilma. – Moteris turėjo pageidavimų, kaip darbas turėtų atrodyti, bet visko sukomponavimas buvo mano sprendimas.“
Piešimas ant sienos, anot Vilmos, užtrunka nemažai laiko, kadangi viskas priklauso ne tik nuo įgūdžių ar sudėtingumo, bet ir nuo oro. Įgyvendinti pastarąjį darbą V.Baltuškienė užtruko dvi savaites, tačiau, kaip pati sako, gryno piešimo buvo apie savaitę.
„Piešiau su skaudančia ranka, vėliau manęs laukė operacija, todėl viską dariau šiek tiek lėčiau. Be to, orai buvo tikrai labai nedėkingi“, – pasakoja Vilma.
Labiausiai jaudinasi, ar darbas patiks užsakovui
Prieš pradėdama piešti ant sienos, Vilma visada pasiruošia eskizą. Ypač jis yra reikalingas, kai piešiama kitam žmogui – tuomet iš anksto galima pataisyti nepatinkančias detales, pakoreguoti vaizdą.
„Netgi kai piešiu sau, mintyse primetu, kaip turėtų atrodyti. Nors kartais būna piešinių, kur pradedi piešti šuns nosį, o gimsta kas nors kito, – sako V.Baltuškienė. – Dažniausiai su pieštuku padarau eskizą ir parodau užsakovui – teniso kortų savininkei iš karto viskas patiko, tačiau būna, kai paprašo pakeisti.“
Piešiant ant sienos, anot Vilmos, reikia jausti dydžius, kadangi tapai stovėdamas arti ir nematai bendro vaizdo. Dar mokantis mokykloje, jai buvo paaiškinta, jog geriausia sieną susibraižyti kvadratais ir tuomet galima nupiešti itin tiksliai. Vis dėlto pati moteris taip daro retai.
„Yra buvę, kai nupiešiau per mažą motociklą ir teko daryti iš naujo, – prisimena V.Baltuškienė. – Esu porą sienų piešusi su projektoriumi – pasidarai mažą piešinuką, išsididini jį ir tampa paprasčiau įgyvendinti. Kartais gaunu daug laisvės, tada galiu tapyti kaip noriu.“
Vilmos piešiniuose ne kartą yra pasitaikę klaidų, tačiau beveik visada jas galima ištaisyti. Kartą menininkė su projektoriumi neproporcingai nupiešė žmogų, todėl teko jį išjungti ir piešti taip, kaip moka.
„Viską galima ištaisyti. Įdomiausia, kad padarai kliurką, o vėliau ji tampa nebe klaida. Žinoma, nerviniesi, nemiegi, galvoji, bet galiausiai pataisai. Kur laisva tapyba, galima improvizuoti“, – tikina V.Baltuškienė.
Kur kas daugiau streso už kliurkas Vilmai kelia nežinojimas, ar užsakovui patinka galutinis rezultatas. Anot jos, ne visi žmonės yra linkę rodyti emocijas, todėl neretai V.Baltuškienė pagalvoja, kad galbūt piešinys asmeniui ne itin patinka.
„Nupieši tiksliai ir gražiai, bet nežinai, ką žmogus galvoja. Tada prasideda veido rasojimas, – juokiasi Vilma. – Aš esu emocionali ir nors žinau, jog kiti žmonės gali būti tiesiog santūrūs, man atrodo, kad jie nepasako, jog darbas nepatinka. Kadangi labai kenčiu, kai nežinau, ar jiems iš tikrųjų gražu, pamažu jau išdrįstu paklausti ir paprašau pasakyti, jeigu kas nors ne taip. Visada jaudinuosi, kad piešinys patiktų.“
Nupieši tiksliai ir gražiai, bet nežinai, ką žmogus galvoja. Tada prasideda veido rasojimas
Kaip vieną sunkiausių ir daugiausia iššūkių pareikalavusių darbų Vilma išskiria piešimą Tauragnuose. Moteriai teko ne tik gražinti keliolikos metrų sieną, bet ir atlaikyti didelį karštį.
„Ten buvo didžiuliai stelažai – stovi ant jų, pieši, bet nežinai, ką. Nuolat reikėjo nulipti ir žiūrėti, kaip piešinys atrodo iš toliau. Iš techninės pusės man sunkiausia, kad stovėdamas arti nematai bendro vaizdo“, – išskiria V.Baltuškienė.
Vilma ne tik gražina kitų žmonių sienas, bet ir dailina savąsias – ji juokdamasi pripažįsta, kad didžioji dalis namų sienų yra aprašinėtos citatomis, daiktai apipiešti, o ir suknelės padabintos jos kurtomis varnomis.
„Piešdama sau tiek darbo neįdedu, nesuku galvos, jei nepavyksta, – pripažįsta V.Baltuškienė. – Namie kabo daug paveikslų, nes sūnus dailininkas, o vyras buvo sugalvojęs, kad ant namo sienos nupieščiau paukštį. Namiškiai neprotestuoja dėl piešimo, tik kartais paklausiu, ar nieko tokio, jei padailinsiu ką nors.“
Vilma neslepia, kad piešimas jai itin patinka, be to, tai asocijuojasi su laisve bei kūryba.
„Dažnai po sienų piešimo būnu pavargusi, matau klaidas, nervinuosi. Neprisimenu, jog būčiau galvojusi, kad tobulai padariau. Tačiau kai pailsiu ir žinau, kad žmogus džiaugiasi, man taip pat ateina šventė, – tikina V.Baltuškienė. – Be piešimo neįsivaizduoju savęs. Aš tuo gyvenu.“
