– Sigita, papasakokite, kaip kilo mintis persikraustyti iš namo į butą, kai daugelis šeimų kaip tik turi atvirkščią svajonę?
– Iš tikrųjų pokyčiai brendo seniai. Būdavo, pašnekėdavome apie tai, kad gal reikėtų keisti namus, tačiau aš tuo metu negalėdavau pagalvoti, kaip reikėtų palikti mylimą būstą ir apskritai – kaip išsikraustyti su savo visomis gėlėmis ir kitais dalykais?
Tačiau vaizdžiai tariant, ištiko gyvenimas. Vyras pradėjo dirbti Kinijoje, o mes turime tris vaikus, namą, didelį kiemą, įvairių veiklų, tad viską aprėpti vienai tapo per daug sudėtinga, ypač, kai norisi viską atlikti kokybiškai. Kažkas vis tiek lieka apleista.
(Naujieji S.Petruninos namai – žr. žemiau)
Mes turėjome minčių apie išsikraustymą, pavyzdžiui, tokios mintys užklupdavo pasivaikščiojus mieste. Galvodavome, kaip būtų gerai, jeigu nereikėtų niekur važiuoti. Iš pradžių sugalvojome paeksperimentuoti ir išsinuomoti būstą miesto centre bei pažiūrėti, kaip seksis gyventi.
Vyras pradėjo dirbti Kinijoje, o mes turime tris vaikus, namą, didelį kiemą, įvairių veiklų ir viską aprėpti vienai tapo per daug sudėtinga.
Pradėjau ieškoti buto nuomai tame rajone, kur įsivaizdavome norintys gyventi, ir kadangi turime tris vaikus, mums reikėjo 3 kambarių buto, kad būtų galima kiekvienam turėti savo erdvę.
Mane labiausiai išgąsdino nuomos kainos, kadangi Vilniaus centre nuomotis butą yra brangu – ypač didesnį. Kadangi butų apžiūra tapo mano hobiu, pagalvojau, pažiūrėsiu, kokie butai yra parduodami. Įsijungiau išsaugotą paiešką ir vyrui sakau – radau mums butą. O jis pasiūlė nuvažiuoti apžiūrėti. Tai nebuvo pirmas kartas, kai vyras taip sako, bet aš niekada nenuvažiuodavau apžiūrėti, tačiau šį kartą viskas buvo kitaip – nuvažiavau, ir tie namai tapo mūsų.
Buvo labai daug praktiškų priežasčių, kodėl mes taip nusprendėme ir iškeitėme didelį namą su kiemu į butą miesto centre. Pavyzdžiui, man nereikia plėšytis tarp ūkio veiklų ir vaikų, vaikai mokosi mieste, todėl miega ilgiau, niekur nereikia važiuoti ir viskas pasiekiama pėstute. Turime daug daugiau patogumo ir laiko sau bei savo veikloms.
– Ar jūs gyvenote toli nuo Vilniaus?
– Mes gyvenome labai geroje vietoje, kaip rašo nekilnojamojo turto agentai – 7 minutės automobiliu iki Katedros aikštės. Tačiau aš pastebėjau tokį dalyką, kad kai didesni vaikai išėjo į mokyklą, mažiausioji į darželį, man labai pradėjo trūkti žmonių. Visi išvažiuoja į darbus, o tu ir lieki sėdėti tarp keturių namų sienų.
Dar ir dėl šių niuansų džiaugiamės priėmę tokį sprendimą, tad gailesčio šiandien savo namams, kuriuose mes praleidome 13 metų, nejaučiu. Atvirkščiai, jaučiuosi labai laiminga.
– Ar turite minčių kažkada grįžti į savo namą?
– Šiuo metu jis yra nuomojamas ir bent jau dabar tikrai neturiu minčių grįžti atgal. Mūsų anksčiau gyvenamajame rajone liko bičiulių, todėl dažnai pravažiuoju tomis gatvėmis, kur anksčiau gyvenome, ir suvokiu, kad visai neturiu jokio noro grįžti.
(Senieji Sigitos namai – žr. žemiau)
Taip, pavasarį trūko žemės, sodo ir daržo darbų, tačiau radau alternatyvą – palanges, ant kurių galiu turėti ir mini daržą, ir gėlių. Be to, šią vasarą mes daugiau laiko leidome su tėvais, kas irgi yra puiku.
– Gal ir savyje atradote kažką naujo su namų pokyčiais?
– Aš atradau tai, kad esu tas žmogus, kuriam reikia kasdienio bendravimo ne tik su šeimos nariais, bet ir su kitais žmonėmis. O kas susiję su namais, suvokiau, kad tam patogiam gyvenimui nereikia daug kvadratų, didelių erdvių ir atskirų kambarių.
Šeimos gyvenimas vyksta daugiau mažiau toje bendroje erdvėje ir miegamieji kambariai tik miegui. Tai pasitvirtino. Jaukiai ir patogiai gyventi galima ir mažesnėje erdvėje.
Aš atradau tai, kad esu tas žmogus, kuriam reikia kasdienio bendravimo ne tik su šeimos nariais, bet ir su kitais žmonėmis.
– Ar teko įdėti daug darbo, kad naujus namus paverstumėte patogiais ir jaukiais?
– Ne, mes įsikraustėme į jau rekonstruotą ir tvarkingą butą, kuris yra šimtamečiame name. Ką mes darėme – keitėme sienų spalvą ir remontavome vonią. Pastarasis darbas kainavo daug nervų (juokiasi). Reikėjo pakeisti vamzdynus, o vietoj vonios įrengėme dušo kabiną.
– Kai gyveni bute, tenka turėti labai artimų kaimynų, galbūt susitaikyti su tam tikrais garsais. Ar persikrausčius iš namo dėl to nėra nepatogumų?
– Storos sienos nepraleidžia jokio garso, todėl triukšmo tikrai nėra. Vienintelis diskomfortas – bendri ortakiai, tad kartais jaučiasi kaimynų gaminamo maisto kvapas, tačiau ir tokiems dalykams yra sprendimų.
Kaimynai draugiški ir įdomūs, o svarbiausia juk koks būsi pats ir kaip elgsiesi, tokio ir atsako gali tikėtis. Aš esu atvira visokiam bendravimui su visais žmonėmis.
– O kaip reagavo jūsų vaikai – ar tie pokyčiai jiems patiko?
– Buvo pykčio ir įvairių reakcijų, manau, paaugliai vaikai tikrai jautė sentimentus namams, kuriuose užaugo. Tačiau socializacijos jiems dabar yra daugiau nei gyvenant name.
Mažoji pokyčius priėmė geriausiai – jai svarbiausia, kad mama ir tėtis šalia. Ir žaidimų aikštelės (juokiasi).
– Kaip manote, ar tai jau galutinis sprendimas, ir daugiau nekeisite gyvenamosios vietos?
– Buvo laikas, kai gyvendama name sakiau, kad niekada namų nepaliksiu ir tikrai nesikraustysiu. Šiandien aš to pasakyti negaliu, nes nežinau. Šiame etape esu ten, kur noriu būti, ir esu laiminga.