Kiaurai permatomas vėjo malūnas ir yra pagrindinis kelionės orientyras. Dar neišlipus iš automobilio pasigirsta armonikos ir būgnų garsai. Visi susirinkę prie durų laukia ne visai tikėto svečio. Tai tik dalis bendruomenės. Kiti darbuojasi. Juk ne savaitgalis.
Bulvėti „virtieniai“ su kopūstais
Bendruomenės namai – tai toks jaukus namukas, tarsi sulipdytas iš dviejų dalių. Taip ir vadina – klėtelė. Tiksliai tarmiškai sunku užrašyti. Vėliau paaiškės, kodėl visai padorus namas vadinamas klėtele.
Sutiktuvių maršas, šypsenos. Vyrai groja iškart dviem armonikom. Ant būgno pilvo nupieštas malūnas ir užrašytas kaimo pavadinimas.
Toliau viskas vyksta lyg atvažiavus į svečius pas močiutę. Prašom vidun. Batų nesiaukit. Kiek „virtienių“ suvalgysit? Na, čia jau aišku, kad pakartoti bus privaloma.
Beje, bulvėti „virtieniai“ yra tipiškas šių kraštų patiekalas. Žmonės visą gyvenimą tokius gamino ir raugintais kopūstais užkando, kol galiausiai suprato, jog maitinasi paveldu.
Kas įdomiausia – tai ne gyventojai pradeda pasakoti, kokia šauni bendruomenė ir kiek daug nuveikta. Visų pirma pats turi pasakyti, kas toks ir iš kur, kad kalbi gimininga tarme? Kur groji, jei moki spaudyti armonikos klavišus? Ne pasipuikuoti susirinkom, o smagiai pabūti.
Jau tikrai paskutinis kartas
Bendruomenės pirmininkė Pranutė Kvedarienė pasakoja, kad prieš gerus 13 metų atsirado poreikis kurti bendruomenę. Bet tas poreikis toks tikras – tiesiai iš žmogaus. Tai reiškia, jog bendruomenė kaip ir yra, žmonės bendrauja, tačiau galima tai daryti ir daug rimčiau.
J.Svečiulis pasiūlė atiduoti jam nereikalingą seną klėtį. Rąstus teko parsigabenti iš kito rajono pakraščio. Sigutėnuose, sunėrus juos iš naujo, savo lėšomis atnaujintas klėties stogas.
Netrukus visi suprato, kad klėtyje visi toli gražu netelpa. Ėmė savomis rankomis statyti kiek didesnį priestatą. Visi darbavosi, kiek tik pajėgė. Kartais ir dar daugiau.
Pastatyti mūrinį pastatą tiesiog laisvalaikiu – ne juokai. Pirmininkė vis kviesdavo kaimo vyrus ir moteris į talką. Sakydavo – dabar tai jau tikrai paskutinį kartą. Kitą savaitgalį – o dabar patį paskutinį paskutinį.
Vėliau, kai Sigutėnų bendruomenė jau turėjo savo namus, bendruomenėms tapo lengviau gyventi. Atsirado įvairių projektų, kitokių rėmimo būdų.
Kuklumas paprastai yra tylus. Kaip tylūs yra kokybiški darbo įrankiai.
„Visus reikia apdovanoti“, – komentuoja susirinkusieji galimybę laimėti prašmatnius „Husqvarna“ prizus projekte „Tyli kaimynystė“. Ir pradeda pasakoti, kokių nuostabių dalykų sukuria žmonės kituose kaimuose: „Štai ten žmonės kokių dalykų sukuria...“
Sigutėnai moka džiaugtis kitais. Gal dėl to ir patys kitiems atrodo artimi? Nežiūri vien savo gero. Gal dėl to ir gyvenvietė atrodo patraukliai? Kuklumas paprastai yra tylus. Kaip tylūs yra kokybiški darbo įrankiai.
Sutapimų nebūna
Trumpa ekskursija. Būtent per ją ir paaiškėja, ką veikia bendruomenė, kai nedainuoja, nešoka, nekeliauja. Kiekvienas kiemas blizga nuo tvarkos. Ne tik kiemas, bet ir plotai už kelio tarsi susišaukia.
Kiekvienas kaip išgali. Kažkas skuta savo pievelę lyg žalią kilimą ir puošia tvenkinius akmenimis. Kai kas jau dabar dabina aplinką saulėtoje verandoje sužydėjusiais augalais.
Beje, tokių gėlių gausu ir pas vietos gyventoją, kuriai dabar jau 82-eji. Jokių tvorų – jei kuri savo džiaugsmui, lai džiaugiasi ir kaimynai. Jei prie bendruomenės žalių plotų nėra daug, tai aplink kaimą – tik spėk suktis. Bendromis jėgomis bendruomenė ir susisuka.
Bendruomenės nariai prisimena, kur ką nuveikę, kokį projektą laimėję. P.Kvedarienė šypteli: „Aj, sekasi mums su tais konkursais“. Visi aplinkui taip pat nesulaiko šypsenos – kur jau nesiseks, juk Pranutė ir visi kiti niekada abejingai nežiūri į Sigutėnų reikalus.
Keturis kartus Sigutėnai yra pelnę gražiausios Pakruojo rajono gyvenvietės vardą.
Ką gali neabejinga bendruomenė? Štai visai neseniai kaimo žmonės pasirūpino gyventoja, kuriai sutriko sveikata. Ne tik nuvežė pas gydytojus lyg patys artimiausi giminaičiai, bet ir pasirūpino kuriam laikui paliktais namais, senute motina.
Buvo atvejis, kai vienas visų mylimas gyventojas mirė. Kaimo žmonės, atėjus laikui, apgenėjo jo taip prižiūrėtas tujas. Žirklės buvo senos, tačiau pagalando, paveržė ir toliau genėjo.
Keturis kartus Sigutėnai yra pelnę gražiausios Pakruojo rajono gyvenvietės vardą. Kas penkta kaimo sodyba yra pelniusi vienos iš gražiausių rajono sodybų statusą. Sutapimas?
