Moksleiviai sukūrė 270 atviručių
Tokios gražios iniciatyvos ėmėsi nevyriausybinės organizacijos „JCI Užupis“ savanoriai, nusprendę nustebinti, pasveikinti ir savo dėmesiu pasidalyti su senoliais, gyvenančiais senelių namuose.
„Kalėdų laikas yra labai ypatingas, norisi dalytis gerumu ir atjauta. Iš širdies norėjosi padaryti ką nors gera, suteikti džiaugsmo kitiems, taip ir gimė idėja apie senelių namus. Ten gyvenantiems tikrai labai norisi dėmesio, šilumos, tad kodėl tuo nepasidalijus?“ – sakė šios iniciatyvos sumanytoja Solveiga Remeikaitė.
Prie socialinės akcijos „Kalėdinių sveikinimų rašymas senoliams“ prisijungė keturios sostinės mokyklos: Vilniaus Tuskulėnų ir Vilniaus Užupio gimnazijos, Vilniaus Justino Vienožinskio bei Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos. Jų moksleiviai sukūrė 270 atviručių senjorams, gyvenantiems penkiuose senelių namuose įvairiose Lietuvos vietose.
Paprašėme senjorų vardų, kad sveikinimai būtų asmeniškesni, nes juk labai malonu, kai į tave kreipiasi vardu.
„Internete susiradome sąrašą įstaigų, kuriose globojami senoliai. Keletą jų atsirinkome, parašėme jiems laiškus, bendradarbiauti ėmėme su tais, kurie į tuos laiškus atsiliepė. Paprašėme senjorų vardų, kad sveikinimai būtų asmeniškesni, nes juk labai malonu, kai į tave kreipiasi vardu“, – pasakojo S.Remeikaitė ir džiaugėsi itin geranorišku senelių globos namų atstovų bendravimu.
Vaikų kurtos kalėdinės atvirutės pasieks 250 senolių, gyvenančių Kaltinėnų parapijos senelių globos namuose, Kapčiamiesčio globos namuose, Pagėgių palaikomojo gydymo, slaugos ir senelių globos namuose, Seredžiaus senelių globos namuose ir Rokiškio šv. Apaštalo evangelisto Mato parapijos senelių globos namuose.
Kvietė užrašyti
Sukurti atvirutę buvo vienas šios iniciatyvos žingsnių, jas dar reikėjo ir užrašyti. Tad praėjusį šeštadienį Užupio meno inkubatoriuje iniciatyvos organizatoriai surengė atviras atviručių rašymo dirbtuves. Per tris valandas ten užsuko apie penkiasdešimt žmonių, kurių kiekvienas užrašė atvirutę ar net dešimt jų konkrečiam žmogui, tiesa, tam, kurio niekada nebuvo sutikęs.
Tarp užsukusiųjų buvo ir šeimų su mažamečiais vaikais, kurie mielai ėmėsi atvirutės rašymo darbų. Visą popietę dirbtuvėse praleidusi organizacijos JCI savanorė, „JCI Užupis“ bendraįkūrėja Ingrida Ignatavičienė sakė, kad tokios iniciatyvos nėra prašalaitės, tai – jos šeimos gyvenimas. Tad moteris su vyru mielai į visa tai įtraukia ir vaikus. Užupio meno inkubatoriuje atvirutes senoliams rašė ir keturmetė jų dukra Urtė.
„Norime, kad vaikai matytų, patirtų, drauge darytų ir juose augtų atjautos jausmas. Urtė atvirutes rašė savo raštu, piešė eglę, bučinuką, širdį – taip ji siuntė meilę“, – pasakojo Ingrida ir, kalbėdama apie šias veiklas, pridūrė, kad neįsivaizduoja, jog gyvenime galėtų būti kitaip.
Svarbu parinkti tinkamus žodžius
Pradedi galvoti, kaip norėčiau palinkėti to, ką šiandien turiu: sveikų rankų, kojų, šeimos klegesio rytais ir pan., bet negali to linkėti, nes tie žmonės turi mažiau.
Abi moterys sutartinai pabrėžė, kad rašyti atvirutes nebuvo labai paprasta. Reikėjo gerai apgalvoti, ko palinkėti tam žmogui, kad jo neįskaudintum ir nenuliūdintum.
„Pirmosios minutės buvo nejaukios. Parašai „mielasis, mieloji ir vardą“, stabteli ir susimąstai, o ką parašyti, ko palinkėti?.. Pradedi galvoti, kaip norėčiau palinkėti to, ką šiandien turiu: sveikų rankų, kojų, šeimos klegesio rytais ir pan., bet negali to linkėti, nes tie žmonės turi mažiau.
Manau, kad Kalėdos yra ne kažkoks prisidėjimas gerais darbais, bet savo širdies išvalymas. Ir manau, kad tokiais darbais padedame ne kiek kitiems, bet sau – dar kartą sustoti, nurimti ir pagalvoti, kad ne tik per Kalėdas reikia dalytis“, – teigė I.Ignatavičienė.
Paklausta, kaip pati jautėsi mėgindama sukurti palinkėjimą žmogui, kurio visai nepažįsta, ponia Ingrida neslėpė, kad pirmos minutės buvo kupinos jaudulio.
„Paskui pradėjau galvoti: ką galiu pasakyti žmogui, kuris galbūt yra ligotas arba jau nebeturi artimųjų. Labai bijojau, kad tai nebūtų banalu. Svarsčiau, kad veikiausiai tuos žmones galėtų sušildyti šypsenos, nesvarbu, ar darbuotojų, ar kitų gyventojų, apkabinimai, jaukumas, ramybė, atsiminimai, bet su šypsena.
Nesirinkau jokių eilių iš interneto, jei ir parašiau kokį ketureilį, tai savo sukurtą. Tiesiog maniau, kad jiems reikėtų džiugesio tą akimirką. To ir linkėjau. Labai tikiuosi, kad savo sveikinimais ir palinkėjimais nė vieno jų neįskaudinsiu“, – sakė kelias dešimtis atviručių su vyru ir dukrele užrašiusi I.Ignatavičienė.
S.Remeikaitė pasakojo, kad kiti atvirutes rašę žmonės linkėjo ramybės, sveikatos, gerų dienų, artėjant šventėms liūdesį ir širdgėlą palikti už durų, galvoti apie gerus ir teigiamus dalykus.
„Pirmą atvirutę rašyti sunku, bet ją parašius ateina įkvėpimas, ir tada norisi jų užrašyti daugiau. Pagalvoji, susimąstai, užsinori dalytis savo gerumu. Dėl palinkėjimų teko pasukti galvą, nes jie turi būti šilti, bet atsargūs, kad žmogaus nenuliūdintum“, – pabrėžė idėjos autorė.
Sutiksite, kad pati geriausia dovana kiekvienam žmogui visų pirmiausia yra dėmesys. Kaip sakė ir šios iniciatyvos sumanytoja S.Remeikaitė, visi gali daryti gerus darbus: tam nereikia nei laimėti loterijoje, nei būti populiariam, tik skirti penkias minutes savo laiko ir padovanoti džiuginantį prisiminimą kitam žmogui.
Lietuvoje yra apie šimtą įstaigų, kuriose globojami senyvo amžiaus žmonės. Tad jei tik kils mintis juos nustebinti, Solveigos patarimu, susisiekite su norima organizacija ir papasakokite jai apie savo sumanymą. Galbūt šis pirmas žingsnis paskatins kitiems, ir ne tik per Kalėdas.
