– Jei paklaustume Jūsų, kuo šiuo metu gyvenate, ką atsakytumėte?
– Vasara Lietuvoje labai intensyvus metas. Tokia šiaurės klimato savybė – reikia prisiragauti vasaros džiaugsmų ir malonumų, kol galima mėgautis gerais orais. Šią vasarą darbo netrūksta, bet ir atostogas po ilgos pertraukos norisi turėti. Su bičiuliais penkioms dienoms buvome nulėkę pasivaikščioti Tatruose, dabar laukia kitos atostogos su žmona Alpėse ir Šiaurės Italijoje. Vėlgi, kalbant apie vaikščiojimą, dažnesnių kelionių sezoną pradedu rudenį, kuomet nebekaršta, mažiau vabzdžių. Šį rudenį noriu startuoti su kelionių pėsčiomis tinklaraščiu „Einu iš namų“. Nuolat kaupiasi turinys ir įspūdžiai, kadangi mėgstu rašyti, noriu juos sudėti į vieną vietą. Galbūt kažką įkvėps tokiu būdu keliauti.
– Kada ir kaip jūsų gyvenime atsirado ėjimas?
– Iš pradžių buvo dviratis. Seniai supratau, kad norint efektyviai naudoti laiką, geriausia judėjimui išnaudoti kasdienes keliones. Bene dešimt metų buvau aktyvus dviratininkas. Ne taip, kaip dabar madinga – laisvalaikiu važinėti ilgus atstumus su sportiniais dviračiais. Nuo 2005 iki 2015 metų dviratį Vilniuje naudojau susisiekimui. Bet prieš penkerius metus dviračio atsisakiau ir pradėjau daugiu vaikščioti. Aplinkybių buvo daug. Galbūt labiausiai tai, kad tapau laisvai samdomu ir dviračio nebereikėjo kelionėms į darbą. Tuo metu taip pat steigėsi Lietuvos pėsčiųjų asociacija, kurios prezidentu kelis metus buvau. Tai skatino ėjimą naudoti susisiekimui, ne tik žygiams.
– Kodėl jūs vaikštote?
– Kažkada juokais išsikėliau tokį teiginį: keliauti, tai eiti keliu ir lankstyti kelius, visi kiti judėjimo būdai tik transportas. Vaikščiodamas aš keliauju. Nesvarbu ar einu iki parduotuvės, ar pėsčiomis keliauju į Trakus. Man malonus šis judėjimo būdas. Judant tokiu tempu santykis su erdve ir laiku kitoks, erdvė išsiplečia, psichologinis laiko pojūtis išilgėja. Vaikščiojimas ir pramoga, ir meditatyvi patirtis, ir atstumo įveikimas. Tam tikra prasme kiekviena kelionė pėsčiomis yra nuotykis. Ir nebūtinai turi kažkas labai netikėto nutikti. Įdomus pastatas, keistas medis, juokingas šuo ir įsimintinas jo šeimininkas. Man patinka stebėti pasaulį, o ėjimo greitis yra tobulas šiam tikslui.
– Ėjimas jums labiau sportas su tikslu surinkti kuo daugiau kilometru ar labiau pažintinis procesas?
– Apie kilometrus galvoju retai. Su niekuo nekonkuruoju, neturiu užsibrėžęs tikslų, kiek noriu nueiti per dieną ir panašiai. Atstumai dažniausiai atsiranda, kai pasakoji apie kelionę. Tuomet būtinai kas nors paklausia – „na, tai kiek nuėjai“. Ilgi atstumai žmonėms daro įspūdį. Aš tai manau, kad galima ir penkis kilometrus labai įspūdingai nueiti. Iš kitos pusės, fizinė forma keliaujant pėsčiomis taip pat labai svarbi. Man šioje veikloje viskas susilieja į vieną, ir maloni patirtis, ir aktyvus judesys kūnui. Man patinka ne tik eiti, bet ir sustoti. Stebėti aplinką, padaryti lanką jei reikia. Optimalus dienos atstumas įveikiamas pėsčiomis su kuprine man yra 25-30 km, daugiau tai jau darbas.
– Kiek ėjimo dabar yra jūsų gyvenime? Dažniau vaikštote vienas ar su kompanija?
– Ėjimo yra daugiau nei pas vidutinį žmogų, tai jau tikrai. Nors naudoju visus transporto būdus (vairuoju automobilį, važinėju traukiniais ir viešuoju transportu mieste), ėjimas man yra prioritetas. Kartais, kai turiu ilgesnių darbo skambučių, juos atlieku tiesiog eidamas. Žygiams turiu kelias draugų kompanijas, bet nevengiu ir vienas keliauti. Keliavimas vienam ir su kažkuo yra labai skirtinga patirtis. Eidamas ne vienas dažniausiai visą laiką kalbiesi, ne tiek laiko lieka aplinkai ir savo mintims. Patinka įvairovė, tai renkuosi ir vieną, ir kitą.
– Vaikštote kasdien ar esate labiau savaitgalių ir atostogų meto ėjikas? kiek nueinate ir ar dažnai reikia save motyvuoti pasivaikščioti?
– Per karantiną reikėjo save motyvuoti, nes nebuvo kur ir pas ką eiti. Išeidavau labiau tam, kad neužsisėdėčiau ir pajudėčiau. O šiaip nespaudžiu savęs, neseku žingsnių ir atstumų kasdien, bent jau šiuo metu. Nemažai nueinu tiesiog tvarkydamas reikalus. Statydamas automobilį prekybos centro aikštelėje niekada nesibraunu kuo arčiau durų. Sustoju atokiau, kur visada yra vietos ir tiesiog nueinu iki durų. Net ir tai yra rekomenduojama mažai vaikštantiems žmonėms, o man tai tiesiog laiko sutaupymas ieškant, kur sustoti. Būna dienų, kai nueinu nedaug, vos kelis tūkstančiu žingsnių, būna kai nueinu 50 000.
– Kaip draugai, artimieji žiūri į jūsų pomėgį vaikščioti?
– Dažniausiai sulaukiu palaikymo. Būna siūlosi kartu kur nors pasivaikščioti. Dalis žmonių turbūt galvoja, kad esu keistuolis. Na, aš to ir neneigiu. Man, pavyzdžiui, keisti žmonės, kurie vien automobiliu važinėja.
– Ar gyvenime atsiradęs ėjimas jį pakeitė?
– Pradėjus daugiau vaikščioti natūraliai tampi sveikesnis. Vis tik judėjimas yra vienas sveikos gyvensenos pagrindų. Tampi kūrybiškesnis, pamatai miestą ir vietas, kuriose keliauji, kitais rakursais. Ėjimas, skirtingai nei važiavimas užkimštomis miesto gatvėmis, labiau atpalaiduoja. Nors, jei kur nors vėluoju, mieliau renkuosi transportą, o ne ėjimą. Visada ieškau tinkamiausio varianto.
– Kai nusprendžiate įveikti ilgesnius atstumus, kaip pasirenkate, kur eiti?
– Tai planuoju, derinu su gyvenimo aplinkybėmis. Jei turėčiau mažiau veiklų, ko gero, keliaučiau daugiau. Turiu daug darbų ir šeimą, todėl negaliu kada panorėjęs tiesiog išeiti.
– Kokia buvo įsimintiniausia jūsų kelionė pėsčiomis?
– Neįmanoma tokios išskirti. Daugelis mano kelionių man įspūdingos. Šiais metais įsiminė kelionė į Kernavę iš savo namų Vilniuje, Naujamiestyje. Pavasarį, kuomet vyravo šalti orai, ištaikiau dvi dienas, kai buvo saulėta ir atšilę. Žmonių pakeliui buvo nedaug, bundanti gamta ir didžiulis saulės kiekis po ilgos žiemos bei nakvynė Neries pakrantėje. Buvo fantastiška. Man patinka džiaugtis paprastais dalykais.
– Įveikėte „Camino de Santiago“, vis vaikštinėjate po įvairius Lietuvos kampelius. Kokių nuotykių, o gal netikėtų pažinčių, istorijų jums atnešė vaikščiojimas?
– Palaikau ryšį su daugeliu „Camino de Santiago“ sutiktų bičiulių, ten tikrai mezgėsi daug pažinčių. Keliaudamas Lietuvoje su kuo nors susipažįstu retai, vis tik lietuviai nėra pratę prie tokio keliavimo būdo, dažnai žiūri šiek tiek įtariai arba labai nustemba. O nuotykius pasakoju savo Facebook paskyroje, taip pat nuo rugsėjo turėsiu svetainę.
– Apie kokią kelionę pėsčiomis dabar svajojate? O jei nebūtų jokių apribojimų (vietos, laiko, finansų), į kokią kelionę pėsčiomis išeitumėte ir kodėl?
– Nesu linkęs svajoti apie neįgyvendinamus dalykus. Aišku, norėčiau ilgos kelionės kokiu nors įspūdingu maršrutu, kuri truktų mėnesį ar du, o gal ir ilgiau. Tą patį „Camino de Santiago“ mielai ir vėl nueičiau. Bet šiuo gyvenimo etapu negaliu sau leisti labai ilgų kelionių pėsčiomis, tai ir nesvaigstu apie jas. Šiuo metu planuoju nukeliauti iki savo tėčio tėviškės Ukmergės rajone. Eisiu kaip visada – iš savo namų, skirsiu tam tris-keturias dienas. Nebuvau tose vietose nuo vaikystės, žemė jau nebepriklauso mūsų šeimai. Labai laukiu ir apie šitą kelionę tikrai pasvajoju.
– Ką pasakytumėte žmogui, kurį norėtumėte motyvuoti pradėti daugiau vaikščioti?
– Motyvuoti visada lengviau, kai žmogus pats to bent truputį nori. Kaip rodo patirtis, nelabai įmanoma motyvuoti tų, kurie visiškai nesiekia ko nors keisti ir jiems komfortiška būti nejudriems. Nežinau, ar veikia tokie pasakymai, kad būsi sveikesnis, laimingesnis ar tiesio geriau jausiesi. Man patinka įkvėpti ką nors savo pavyzdžiu, o ne žodžiais.
– Dėkojame už pokalbį.
„Ėjimas“ yra renginys, kurio metu dalyviai galės smagiai pasivaikščioti ir labiau pažinti save ir Vilniaus miestą. „Ėjimas“ Vilniaus miesto gyventojus ir svečius džiugins 2021 m. rugsėjo 25 d. Nesvarbu, vaikštote daug ar mažai, laukiami visi, nes sukurtos net trys skirtingo sudėtingumo ėjimo trasos: Šeimų trasa (5 km), Draugų trasa (10 km) ir Iššūkio trasa (25 km). Jums tereikia pasirinkti, kokia patinka ir tinka labiausiai. NEMOKAMA REGISTRACIJA į renginį – www.ejimas.lt
Projektas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
