Jaunystės vietų magija
Į gimtąjį kraštą šįkart Vytenis Pauliukaitis keliauja ne su broliu, o su mumis, žurnalistais, tad turėsime išskirtinę progą aplankyti vietas, kurios jam kelia gražiausius prisiminimus. Diena lietinga – atrodytų, saugiausia būtų likti automobilyje ir miestą stebėti pro langą, bet išskleidžiame skėčius ir pradedame nedidelį nuotykį Marijampolėje.
Žingsniuodami jaukiomis miesto gatvėmis nė nepajuntame, kaip nustoja pliaupti lietus. Vietinėje kavinėje pasimėgavę pirmuoju puodeliu kavos, patraukiame link gėlėmis ir fontanais garsėjančių Poezijos ir Vytauto parkų.
Ar kas galėjo pagalvoti, kad tiek daug parkų turėsime?
„Džiaugiuosi, kad pokyčiai eina koja kojon su gyvenimu. Ar kas galėjo pagalvoti, kad tiek daug parkų turėsime? Dabar jų yra septyni, o seniau buvo apleistos vietos. Būdami vaikai eidavome maudytis į upę, žaidėme akmenėliais, batų tepalo dėžutėmis, viename ar kitame sode obuolius skynėme. Juk nieko neturėjome“, – baksnodamas šaligatvį lietsargiu porina V. Pauliukaitis.
Prisimena, kad anuomet nemažai būta kitokių žmonių – apšnerkštose pakrantėse jie „kultūringai“ leisdavo laiką, o po savęs palikdavo dar didesnes krūvas tuščių butelių ir konservų dėžučių.
Tad dabar vaikštinėdamas garsiai džiaugiasi, kad grįžtame į gamtą ilsėtis jau kitaip, žmonės daugiau laiko praleidžia prie vandens, parkuose. Kiti miestai statosi daug modernių pastatų, o štai Marijampolėje sutvarkytos vietos šeimų laisvalaikiui.
„Mes iš tikrųjų esame nuvargę, įsitempę nuo gyvenimo tempo, tokios žaliosios zonos yra aukso vertės. Anksčiau sunkiai galėjome įsivaizduoti, kad žmonės čia ateis ilsėtis ir pabūti. Visą laiką darbas, namai... O dabar daugybė žmonių su vaikais vaikšto, turi veiklos, skaito knygas ant suoliukų. Mano akimis žiūrint, per 30 metų, o ypač per pastaruosius du dešimtmečius, gyvenimo kokybė miestuose labai pakilo“, – įsitikinęs Vytenis.
Mano akimis žiūrint, per 30 metų, o ypač per pastaruosius du dešimtmečius, gyvenimo kokybė miestuose labai pakilo.
Visgi pastebi, kad vieni, pavyzdžiui, grožisi atgijusia gamta, o kitiems ji nedaro jokio įspūdžio: „Kai kam pabuvimas miške – visai nereikalingas dalykas. Jie juokiasi ir klausia, kas tame miške yra? Reikia stebėti – ir pastebėsi, nes jei nenori, niekada nieko nė nepamatysi.“
Legendomis apipintas Kačių kiemelis
Geriant kavą vietinėje kavinėje pamažu ima vyniotis nostalgiškos ir smagios istorijos. Neskubėdami prieiname prie pirmosios „stotelės“, režisieriaus veidas nušvinta plačia šypsena – tai legendomis apipintas grafienės Pranciškos Butlerienės kačių kiemelis.
„Buvo pasakojama, kad grafienė Butlerienė labai mėgo savo katinėlius, turėjo kelis mylimiausius. Ir štai dizaineriai bei dailininkai sutvarkė vieną iš kiemelių ir pavadino jį Kačių kiemeliu. Katytės „laipioja“ ne tik ant stogo, bet ir ant sienų. Tikrai gražus sumanymas“, – glostydamas vieną iš atvaizdų šypsosi Vytenis.
Įšokę į automobilį, lekiame į kitą režisieriaus širdžiai mielą vietą – Marijampolės biblioteką. Ši pasitinka išgražinta, kvepianti dažais ir naujomis knygomis.
„Ji šiuolaikiška, puikaus dizaino, visi skyriai sukelti į vieną patalpą. Biblioteka buvo prisidėjusi prie projekto „Prisijungusi Lietuva“, kurio metu vyresnio amžiaus žmonės buvo mokomi dirbti kompiuteriu, telefonu. Į tokią biblioteką norisi ateiti, tiesiog traukia širdis“, – žvilgsniu keliaudamas per knygų lentynas džiaugiasi V. Pauliukaitis.
Tai nėra vienintelė vieta, kuri Vyteniui kiekvieną kartą kelia nostalgiškus prisiminimus. Todėl truputį greitesniu žingsniu, bet klausydamiesi istorijų pasiekiame Marijampolės kultūros centrą, kuriame dabar vieši MO muziejaus paroda.
Pasirodo, prieš tai čia stovėjo išskirtinio grožio istorinis pastatas, jame tarpukariu buvo įsikūrusi Bartlingio vaistinė. Deja, įspūdingas namas neišliko, jo vietoje stovi šiuolaikiški rūmai. Apgailestaudamas pašnekovas mena ir visai šalia, centrinėje aikštėje, anksčiau šurmuliavusį miesto turgų: „Tą akmenimis grįstą aikštę prisimenu su nuolat telkšančiomis balomis. Per karą viena dalis turgavietės buvo subombarduota“, – praeities mozaiką atsargiai dėlioja V. Pauliukaitis.
Miestą garsinę marijonai ir lietuviškas Vatikanas
Legenda mena, kad Marijampolės miestą įkūrę grafai Butleriai pakvietė marijonus ir jiems pastatė vienuolyną bei pastatų kompleksą. Tuo metu tai buvo didelis šviesos spindulys: turėjo ir savo spaustuvę, ir nemažą biblioteką, kurioje buvo net 50 tūkst. knygų. Sovietiniais laikais vieta buvo apleista ir po keliasdešimties metų ją teko gaivinti iš naujo. Dabartinė bažnyčia ir šalia jos esantis kompleksas nė iš tolo nepanašūs į tai, ką V. Pauliukaitis matė savo vaikiškomis akimis.
„Atsimenu, vaikščiodavome pro šiuos pastatus, eidavome į šalia vienuolyno esantį sodą. Dabar visas kompleksas restauruotas. Savo laiku ši vieta buvo vadinama lietuvišku Vatikanu, turėjo reikšmę ne tik marijonams, bet ir visai Lietuvai. Šiuo metu čia įsteigtas muziejus, jame prisimintas ir pagerbtas palaimintasis Jurgis Matulaitis.
Pasakojama ne tik apie jį, bet ir apie pačią Marijampolę. Puiku, kai istorija susipina su mūsų dienomis, turime progą su tuo susipažinti. Anksčiau Marijampolės asmenybių etapas buvo visiškai išbrauktas, o dabar visų pastangomis galime domėtis savo didžiaisiais“, – šypsosi Vytenis.
Prisiminimų takas režisierių Marijampolės gatvėmis atveda iki vienos pirmųjų muzikos mokyklų Lietuvoje.
„Šis pastatas man be galo brangus, nes šalia esančiame parke girdėdavai, kaip kažkas fortepijonu kliunkina ar smuiku čirena. Po kurio laiko pastatas buvo grąžintas bažnyčiai, restauruotas ir po šiai dienai atrodo įspūdingai. Manau, kad visi, kurie eina pro šalį, gali pasigėrėti jo architektūra ir puikiai sutvarkytu sodu“, – didžiuojasi V. Pauliukaitis.
Į nostalgiškus laikus režisierių nukelia ir netoli muziejaus stovintis Marijampolės dramos teatras. Nors pastatas neišgyveno didelių renovacijų, bet, kaip sako Vytenis, širdžiai jis labai mielas. Juk čia pradėjo skleistis jo talentas.
„Buvau dar paauglys, kai viskas prasidėjo. Jame buvo pastatyta Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės pjesė „Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių“: aš vaidinau vieną iš brolių Saulių. Turėjau laimės suplasnoti pirmą vaidmenį režisieriaus Stasio Čaikausko režisuotame spektaklyje. Prisiminimai be galo mieli, tad ir vieta man atrodo tokia sava“, – praeityje svajingai braido žinomas režisierius.
Prisiminimai be galo mieli, tad ir vieta man atrodo tokia sava.
Marijampolę paliekame apipintą V. Pauliukaičiui brangiais prisiminimais, o paskutines kelionės akimirkas išnaudojame maloniems pašnekesiams – atsigręžiame į tai, ką teko pamatyti, išgirsti ir net paragauti. Kelionė atgal ištirpsta kaip tie šokoladiniai rutuliukai iš vietinės kavinės, kuriuos automobilyje netikėtai ištraukia režisierius – įspūdžiams įtvirtinti.
