Karjeros koučingo specialistė Agnė Zinkevičiūtė sako, kad atleistų žmonių itin padaugėjo karantino laiku, tačiau net ir jam pasibaigus ši problema tebėra aktuali.
„Kuo ilgiau atleistas žmogus neranda darbo, tuo labiau krenta savivertė, pasitikėjimas savimi. Tęsti naujo darbo paieškas, kai išgirsta vieną po kito „ne“, tampa vis sunkiau “, – sakė A.Zinkevičiūtė. Visgi šį gyvenimo etapą galima palengvinti.
Emocijos dengia loginį mąstymą
Netekęs darbo žmogus kartais šios situacijos tiesiog nepriima ir ją neigia. Pasak A.Zinkevičiūtės, jam atrodo, kad tai nutiko ne jam, kad taip tiesiog negali būti.
„Paskui šią būseną keičia kita – pyktis. Kyla klausimas: kodėl atleido būtent mane? Tada žmogus kovoja su pykčiu: arba skundžiasi kitiems arba savo mintyse kuria įvairias istorijas, kurias pavadinčiau kas būtų, jeigu būtų. Žmogus svarsto, kad jei nebūtų padaręs vieno ar kito, jei, pavyzdžiui, jam nebūtų neseniai pakėlę atlyginimo – tada būtų atleidę kažką kitą.
Kodėl apie tai pasakoju? Nes yra laikotarpis, kai žmogus adekvačiai nemąsto ir taip praranda savo energiją, stengdamasis iš viso susivokti šioje situacijoje. Jei, būdamas tokios būsenos žmogus kreipiasi pagalbos, šiame etape mes net nepradedame kalbėti apie darbo paieškas, nes emocijos dengia loginį mąstymą“, – kalbėjo specialistė.
Tad visų pirma žmogui derėtų susitvarkyti emocinį foną – tarsi išgedėti darbo praradimo laiką, išsikalbėti, išsakyti nuoskaudas.
Pasak A.Zinkevičiūtės, jei emocinės būsenos nesusitvarkęs žmogus eina į pokalbius dėl naujo darbo – virš jo kabantys emociniai debesys yra tiesiog jaučiami.
Pykti ir liūdėti yra normalu
Specialistė sako, jog svarbu suprasti paprastą dalyką: jei tave netikėtai atleido iš darbo, tu ir priimk, kad tai – begalinis stresas.
„Nes staigus darbo netekimas ir yra stresas, kuris prilyginamas skyryboms ar net artimo žmogaus netekčiai. Todėl darbo netekęs žmogus turi absoliučiai pilną teisę pykti, verkti, liūdėti.
Svariausia – nepasiduoti destrukcijai, kada į „pagalbą“ ateina alkoholis, azartiniai žaidimai. Tą nerimo, baimės, pykčio laiką reikia tiesiog išbūti. Kiek? Tai yra labai individualu, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus – koks jo sąmoningumas, kokia jo darbo patirtis“, – kalbėjo koučingo specialistė.
Jei darbo neteko jaunas specialistas, jis šią žinią greičiausiai priims lengviau, nes žino, kad darbą ras. Bet jei tai žmogus, kuris 15–30 metų dirbo vienoje įmonėje, jam yra didesnis šokas.
„Ir kartais žmogus tai priima labai asmeniškai. Nesvarbu, kad iš įmonės atleido 20 darbuotojų, jam vis tiek kyla klausimas, kodėl jį, įmonei atidavusį tiek daug metų? Kentėjimo periodas yra labai individualus“, – kalbėjo A.Zinkevičiūtė.
Siūlo atsigriebti už prarastą laiką
Darbo netekimas yra ir proga pačiam sau atsakyti į klausimus: ką norėjau daryti, kol dirbau? Kam man trūko laiko? Gal aplankyti tėvus? Daugiau laiko praleisti su artimaisiais? Norėjau kaituoti, bet nebuvo kada? Gal dabar tinkamas metas tai padaryti?
„Todėl būtų labai gerai, jei tas žmogus visų pirma sau leistų tokius dalykus – tarsi atsigriebtų už prarastą laiką. Bet labai retas, kuris tą daro, nes kad tą darytum, turi būti stiprus, turi pasitikėti savimi ir gyvenimu, turi žinoti, kad pailsėjęs darbo ieškosi lengviau.
Dažnas išeinant iš darbo gautus pinigus (jei atleidžia išmokant išeitinę kompensaciją), įšaldo, nes nežino, kada atsiras kitas darbas. Pas specialistus neina, į masažą neina, su draugais pietauti neina. Niekur neina, tarsi slepiasi. Ir tai nėra sveika“, – sakė A.Zinkevičiūtė.
Piniginis ir emocinis rezervas
Beje, kalbant apie tokius iššūkius labai svarbus ir kitas aspektas: ar žmogus turi bent šiek tiek santaupų, ar yra jį palaikančių artimų žmonių?
„Mūsų gyvenime yra sinusoidės, kai vieną kartą jaučiamės stiprūs, kitą kartą – silpnesni. Tad jei atleido žmogų ir taip sutapo, kad netrukus darbo neteko ir kitas jo šeimos narys – žinoma, kad stresas didelis, o imunitetas, atsparumas stresui yra smarkiai susivyravę. Tada sunkiau iškentėti.
Tad labai norėčiau duoti patarimą ir tiems, kurie šiuo metu dirba: kokiame etape bebūtume, labai svarbu pasipildyti savo resursų rezervą. Niekada negali žinoti, atleis ar ne, o gal su sveikata pasidarys blogai ir tu nedirbsi? Todėl svarbu turėti ne tik piniginį, bet ir emocinį rezervą.
Kur tu šiandien bebūtum, stebėk savo resursinę būseną. Kai mobilų telefoną įkrauni iki 100 procentų, tu žinai, kad jis laikys tam tikrą laiką, bet jei baterijos likę tik 2 procentai, o tu įkrovei tik iki 5 ir toliau juo kalbi – jis greitai išsikraus.
Tegul mūsų vidinė baterija ir nebūna įkrauta iki 100 procentų, bet bent jau iki 80-ies. To reikia tam, kad gerai jaustumeisi, kad žinotum, jog atlaikysi. Žmogų palaiko, padeda „įsikrauti“ ir šeima, ir meditacija, sportas, mylima veikla“, – sakė A.Zinkevičiūtė.
Darbas ir yra tik darbas. Ne gyvenimas
Specialistė sako, kad itin stipriai atleidimą iš darbo išgyvena tie, kurie sako į darbą sudėję visą savo širdį.
„Žmogus sako: paaukojau šiai įmonei dešimt metų ar net daugiau, susigadinau santykius su šeima, neturėjau kada būti su draugais. O štai taip įmonė man atsidėkoja.
Ir tada, netekęs darbo, jis pareina namo, į savo gyvenimą, o ten – tuščia. Nes viskas buvo darbe, kurio neliko. Ir tu nežinai, kas esi. Nei tu atsimeni, ko nori, neatsimeni, kaip leisti laisvalaikį. Tu nemoki būti. Tokiems žmonėms ypatingai sunku.
Atrodo, kad lieki vienas, tada pradedi neadekvačiai vertinti situaciją. Manai, kad darbo rinkoje yra nepalanki situacija, niekas neįdarbina, tik atleidinėja, kad tokio amžiaus žmonių niekam nebereikia.
Jei esi pervargęs, perdegęs – nereikia laukti, kol atleis. Kokiame karjeros etape bebūtum, reikia suprasti, kad darbas nėra visas gyvenimas.
Tai pervargusio žmogaus matymas. Aš sakyčiau: čia tave taip žadina gyvenimas, apsidairyk ir pažiūrėk, kur tu nuėjai, ar iš tikrųjų norėjai čia atsidurti? Kai lipi aukštyn – pažiūrėk, ar tinkamoje vietoje yra atremtos kopėčios, ar jos prie to lango?
Kur tavo gyvenimas eina, kas tau yra svarbu? Ar tik karjera? Kai žmogus save sutapatina su darbu – jis nieko kito nemato. Ir kai darbo nebelieka, jam tai atrodo mirtis. Tada kelias sugrįžti į darbo rinką yra gali būti sunkus, bet įmanomas“, – kalbėjo specialistė.
Bet jeigu žmogus tai priima kaip savo gyvenimo žadintuvą, tada jis atviras ir pokyčiams. Tarkim, viena A.Zinkevičiūtės klientė, kuri darbe perdegė, pasiėmė atostogas ir susimažino darbo krūvį.
„Bet, kaip ir sakiau, priimant tokį sprendimą reikia turėti rezervą. Jos atveju buvo palaikantis vyras, taip pat finansinis rezervas. Po to, kai susimažino darbo krūvį, ji sakė atgavusi gyvenimą. Ne kiekvienas tą gali padaryti, prieš tai turi būti saugikliai.
Šiuo pavyzdžiu dar noriu pasakyti, kad jei esi pervargęs, perdegęs – nereikia laukti, kol atleis. Kokiame karjeros etape bebūtum, reikia suprasti, kad darbas tai nesi tu, darbas nėra visas gyvenimas. Reiktų matyti plačiau“, – kalbėjo A.Zinkevičiūtė.
Kokio konkrečiai darbo ieškote?
Jei jus atleido, jei išgedėjote savo darbo netekties laiką, tada pats laikas iš naujo įvertinti savo stipriąsias savybes, kompetencijas, įgūdžius.
Pasak pašnekovės, darbo ieškojimas irgi yra darbas. Tam reikia kompetencijos. Jei žmogus per pastarąjį dešimtmetį penkis kartus nekeitė darbo – jis nežinai, kaip jo darbo, ką kalbėti per darbo pokalbį.
„Tam geriausiai būtų susirasti specialistą ir kartu atrasti savo stipriąsias puses. Žinoma, tą galima padaryti ir su draugais, buvusiais kolegomis ar net paklausti buvusio darbdavio.
Ir gal ten žmogus išgirs ne tai, ką jis galvojo. Pavyzdžiui, gal jam pasakys, kad jis išsiskyrė iš kitų savo humoro jausmu? Bet humoras juk ne profesija? Ne, bet jis padeda gyventi, tu esi mėgstamas žmonių, tikėtina, kad lengvai bendrauji, o tai galima nesunkiai panaudoti ieškant darbo. Tik kūrybiškai į viską pažiūrėti“, – sakė A.Zinkevičiūtė.
Gal šį periodą, kol nedirbate, galima išnaudoti pasimokyti naujų dalykų, įgyti naujų įgūdžių?
Tuomet reiktų apsispręsti, kokio darbo ieškote. Ar tikrai norite ir toliau dirbti tai, ką dirbote, o gal dabar geras laikas atrasti save kitoje srityje? Gal šį periodą, kol nedirbate, galima išnaudoti pasimokyti naujų dalykų, įgyti naujų įgūdžių? Tokiu būdu prasmingai leisite laiką ir mažiau nervinsitės, kad vis dar neradote darbo.
„Dar labai siūlyčiau visiems aplinkui pasakyti, kokio konkrečiai darbo ieškote. Dažnai žmonės daro klaidą ir pažįstamiems sako: ieškau darbo, jei ką sužinosi – pranešk. Tai niekinis pasakymas, nes reiktų įvardinti konkrečiau. Išgryninti žinutę, kas esu ir kokio darbo ieškau“, – sakė A.Zinkevičiūtė.
Ieškant darbo svarbu priminti sau, kad tai – ne pirmoji darbo paieška, ir ankstesnės buvo sėkmingos: „Reiškia, kad man už nugaros yra sėkminga patirtis. Net jei šį kartą ji nebus tokia sėkminga – aš išgyvensiu. Nereikia leisti įsišaknyti negatyvioms mintims.“
Pokalbiui reikia ruoštis
Pasak pašnekovės, ieškant darbo svarbu nelikti vienam. Dabar yra daug nemokamos pagalbos, yra įvairių mentorių, kurie mielai patars, bet reikia išdrįst atsiverti, o ne galvoti, kad viską galiu pats.
„Tai ypač svarbu, jei keli iš eilės darbo pokalbiai buvo nesėkmingi. Retas žmogus stiprėja, sulaukdamas atsakymo „ne“. Kai kurie konsultantai mėgsta motyvuoti žmones sakydami, kad kuo daugiau ne išgirsti tuo arčiau tavo taip. Tačiau reikia būti labai stipriu psichologiškai, kad tuo patikėtum“, – kalbėjo specialistė.
O jei vienas po kito pokalbiai nėra sėkmingi, galbūt žmogaus nekompetencija darbo paieškos srityje ir yra nesėkmės priežastis?
„Vadinasi, kažką ne taip kalbi. Reikia ruoštis pokalbiui. Ar pačiam, ar su artimuoju, ar su specialistu. Save pristatyti, save parduoti reikia pastangų. Tarkim, aš esu ir karjeros koučingo specialistė, ir kvėpavimo specialistė, moterims vedu seminarus. Tad jei ieškosiu karjeros koučingo specialistės darbo, o pokalbio metu akcentuosiu, koks svarbus yra kvėpavimas ir kaip man patinka vesti kvėpavimo užsiėmimus, kažin ar sužavėsiu būsimą darbdavį. O žmonės taip kartais daro.
Pristatydami savo patirtį dalis pretendentų nemoka pabrėžti to, kas ypač svarbu darbdaviui. Tačiau nereiktų nuleisti rankų, jei tik du ar trys pokalbiai nebuvo sėkmingi. Visų pirma, jūs nežinote, kas kartu su jumis konkuravo, o gal tas darbas ir nebuvo skirtas jums. Gal kartais reikia tik pasidžiaugti, kad į tam tikrą darbą nepriėmė, nes už kampo jūsų laukia tinkamesnis“, – sakė A.Zinkevičiūtė.
Beje, dar vienas pastebėjimas – pokalbio metu reiktų būti tikruoju aš. „Bėda, jei tu per pokalbį save pardavei kaip geresnę savo paties versiją, o ne realią. Tada, pradėjus dirbti, gali kilti problemų ir teks išsisukinėti iš nepatogių situacijų, patiriant didžiulį stresą.“
Gavau darbą. Kas toliau?
Dar vienas stresas laukia ir tada, kai galiausiai atradote naują darbą. Nauja įmonė, nauja tvarka, nauji kolegos ir vadovas. Su visu tuo taip pat reikia susigyventi.
„Ne veltui yra trijų mėnesių bandomasis laikotarpis. Žmonės dažnai galvoja, kad juos stebės tarsi per padidinamąjį stiklą, todėl stengiasi įsiteikti, kad tik vėl neišmestų. Bet jie pamiršta kitą dalį – kad bandomasis laikotarpis yra skirtas ir pačiam žmogui suprasti, ar jis nori čia būti. Įmonė bando mane, o aš bandau įmonę. Klausimas: ką geriausia per tuos tris mėnesius galima padaryti?“ – sakė A.Zinkevičiūtė.
Pirmas mėnuo, pasak specialistės, yra skirtas tarsi apsišniukštinėjimui: kokia yra įmonės kultūra, kaip ji veikia, taip pat tai laikas susipažinti su žmonėmis ir dar labiau suvokti, ko iš jūsų tikisi vadovas, kaip galėtumėte sau padėti įsivažiuoti, kokios pagalbos ir kieno paprašyti.
„Per antrąjį mėnesį jau reiktų parodyti pirmuosius labiau apčiuopiamus rezultatus (nors tas laikotarpis priklauso ir nuo pareigų ir įmonės darbo srities, specifikos). Laikas gauti ir iš vadovo grįžtamąjį ryšį, kaip tą mėnesį sekėsi. Nors vadovai dažniausiai apie tai nori kalbėtis tik po trijų mėnesių, tačiau paklausti galima ir anksčiau.
Taip pat per antrą mėnesį gali atsirasti pirmosios klaidos, kurias reiktų išanalizuoti. Kai prasideda trečiasis mėnuo, pats gali matyti, ar darai pažangą ir jau galima vertinti ar tu ir darbdavys atitikote vienas kito lūkesčius“, – sakė A.Zinkevičiūtė.
Naujojoje įmonėje, ypač jei ji didelė, pravartu prašyti paskirti mentorių – žmogų, kuris padės adaptuotis, supažindins su įmone.
„Dar labai svarbu nebijoti prašyti pagalbos. Tai yra normalu – užduoti klausimus. Atėjus į naują kolektyvą, pravartu būtų daugiau klausyti nei kalbėti pačiam. Tyrinėti, stebėti ir klausti.
Nepatarčiau pradžioje labai stipriai reikšti savo nuomonės, ypač jei jos reiškimas yra palyginimas su buvusiu darbu ir nuostaba, kaip šiame darbe vieno ar kito nėra.
Naujokui reikia daug klausyti, nes ne veltui žmogui duotos dvi ausys ir viena burna.
Kas prašė dirbti savaitgaliais?
Yra ir dar viena klaida, kurią daro naujokai. Pradžioje daug kas noriai dirba viršvalandžius, nes nori kuo greičiau parodyti, kokie geri, greiti ir efektyvūs jie yra.
Jei dirbi viršvalandžius, visi džiaugiasi, kaip greitai tau viskas pavyksta. Tada, praėjus trims mėnesiams, žmogus sako: aš čia nebūsiu, nes neįmanomi krūviai. O vadovui gali būti šokas: kaip? Juk tu puikiai tvarkaisi. Vadovas nežino, kad tu dirbai viršvalandžius, dirbai savaitgaliais. Bet ar kas to prašė? Patarčiau daugiau kalbėtis su vadovu nelaukiant bandomojo laikotarpiu pabaigos.
Yra normalu ir žmogiška, jei norime padaryti šiek tiek daugiau avansu. Bet nereiktų perlenkti lazdos“, – sakė A.Zinkevičiūtė.