Psichologijoje net įsitvirtino terminas „bedarbystės neurozė“, tai yra vienas būsenos „be darbo“ simptomų. Bedarbystės poveikį žmogaus psichikai analizuoja ukrainietis psichologas psichoterapeutas Maksimas Stefanenko, jo mintis publikuoja tinklalapis psy-practice.com.
Darbo neturinčio žmogaus emocinėje jausminėje sferoje ima dominuoti apatijos jausmas. Kurį laiką profesinio aktyvumo neturintis žmogus tampa neaktyvus ir visko, kas vyksta aplink jį, atžvilgiu. Faktą, kad jo gyvenime nėra darbo, žmogus vertina ir kaip nebuvimą kažko svarbaus jo viduje. Apatija sukuria tuštumą mūsų viduje, ji atima visas mūsų gyvybines jėgas ir iš jų gamina gėrimą ,pavadinimu „nėra prasmės gyventi“.
Žmogus, neturintis darbo ir profesinės veiklos, jaučiasi niekam nereikalingas ir ima galvoti, kad jo gyvenimas neturi prasmės. Bedarbystės apatija plečiasi ir iš proto persikelia į kūną, taip paversdama jį vangiu ir bejėgiu, atima jėgas ir lankstumą. Todėl specialistams, konsultuojantiems pacientus, neretai būna sunku suprasti, kur priežastis, o kur pasekmė, nes proto ir kūno būsenos labai tarpusavyje susijusios.
Bedarbystės neurozė galėjo būti ir bedarbystės pasireiškimo priežastimi. Tokiu atveju mes kalbėsime apie tai, kad žmogui jau buvo pasireiškusi neurozė, kuri ir tapo darbo praradimo priežastimi. Čia turime reikalą su tokia situacija, kai žmogus bedarbystę priima kaip trokštamą savo neurozės pasekmę, jis nori „pasireikšti“ bedarbio būsenoje ir galiausiai to pasiekia bet kokiais būdais.
Patekęs į tokią būseną žmogus gauna taip trokštamą pasiteisinimą dėl visų savo gyvenimo nesėkmių ir praradimų. Tas pasiteisinimas – jis bedarbis, neturi profesinės veiklos.
Įkritę į apatijos būseną, neurotikai su visa atsakomybe aplinkiniams gali pareikšti, kad dabar iš jų nieko nereikia tikėtis ir laukti, kažko reikalauti, bet jie, aišku, dėl to visai nėra kalti. Svarbu suprasti šios būsenos pradžią ir ieškoti sprendimų būtent tai neurozei, kuri ir buvo viso ko pradžia.
Bedarbystės neurozė, kaip bet kuris kitas neurotinis simptomas, pasireiškia kaip dvasinė arba net egzistencinė pozicija.
Net jei pritariame egzistencinei logikai, akivaizdu, kad galiausiai pats žmogus turi priimti sprendimą, ar jam paklusti likimo nulemtai situacijai (bedarbystė), ar ne. Paklusti ir išlikti apatišku arba užpildyti tą atsiradusį vakuumą kitomis veiklomis ir prasmėmis. Būti pusiau tuščiu ar pusiau pilnu.
Be darbo likęs žmogus turi visas sąlygas savarankiškai nuspręsti eiti toliau arba pasinerti ir likti apatijoje.
Aš daugybę kartų sutikau žmonių, kurie darbo neteikimą vertino ir kaip katastrofą, ir kaip šventę. Tokie štai skirtingi požiūrio taškai! Tačiau aš manau, kad tiek viena, tiek kita reakcija yra tiesiog normali esant dideliam stresui. Juk darbo netekimas – tai žmogaus atstūmimas, išmetimas iš kažkokio proceso ir pan.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichoterapeutė G.Petronienė: „Išmokite mylėti save, ir kritika jūsų nesužeis“
Žmonės, kurie džiaugiasi, kad juos atleido arba patys išeina iš darbo, leidžia sau šią emociją, nes prisiėmė atsakomybę už savo tolimesnį gyvenimą. Tikėtina, jie to ir norėjo. Norėjo išeiti, tačiau nesuvokė, kaip stipriai to norėjo ir pasąmoniniame lygyje realizavo savo pasitraukimo iš darbovietės taktiką.
Bet kokiu atveju, be darbo likęs žmogus turi visas sąlygas savarankiškai nuspręsti eiti toliau arba pasinerti ir likti apatijoje. Tai jo asmeninis pasirinkimas ir jo asmeninė atsakomybė. Bedarbystė priverčia mus kitomis akimis pasižiūrėti į įprastus dalykus. Ateityje turi būti peržiūrimos ir vertybės bei jėgų sutelkimas, kad būtų surastas naujas darbas.
Padaręs išvadas ir atsakomybę už savo tolimesnį gyvenimą prisiėmęs žmogus yra konkurencingesnis nei tas, kuris to nepadarė. Kai prisiimame atsakomybę už save, šiame procese galime savo gyvenimą padaryti prasmingesniu ir pilnesniu. Vėl pasijausti gyvu – štai kas verčia judėti ieškantį darbo žmogų.
Kas bus, jei žmogus taip ir nesugebės susirasti darbo ir praras šią gyvenimo pilnatvę, kas bus jeigu neurotiška būsena nuslopins mūsų valią ir mūsų aš?
Reikia nueiti į zoologijos sodą ir pasižiūrėti į gyvūnus, kurie per prievartą buvo uždaryti narvuose, erdvėje, kurioje jie neturi „profesinės veiklos“. Mes galėsime pamatyti ir pajausti, kaip lėtai gesta gyvybingumas tigro, kuris neturi galimybių medžioti ir judėti savo didelėje teritorijoje.
Ir tada mes pamatysime save.
Mes suvoksime, kaip dingsta prasmė, kaip su kiekviena diena ji keičiasi, kad virstų kita mūsų beprasmybės prasme. Tačiau mes ne zoologijos sode ir ne narve. Prisiimti atsakomybę už save ir eiti į priekį. Mes tikrai tą galime padaryti.
