Medis mirusiajam
Lietuvoje įprasta, kad medelius sodina gimusiems vaikams, tačiau kitose pasaulio šalyse žmonės nevengia pasodinti medžio ir mirusio žmogaus atminimui. Mūsų šalies klimatas vizualus, tad keičiantis metų laikams bus įdomu medį stebėti, ateiti prie jo pabūti, pamąstyti, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Antram gyvenimui prikelti artimųjų daiktai
Jeigu jūsų artimas žmogus nuolatos dėvėjo kokį nors aksesuarą, segėjo laikrodį ar puošdavosi išskirtiniu papuošalu, nenukiškite tų daiktų į tolimiausius spintų ar palėpių kampus. Geriau atnaujinkite tuos daiktus, sutaisykite, jei jie buvo sugedę, ir patys juos dėvėkite, arba raskite jiems gerai matomą vietą interjere.
Lygiai taip pat prisiminimus apie artimuosius galite išsaugoti restauruodami jų naudotus baldus, paveikslus, buities įrankius arba net savo kieme pasodindami močiutės puoselėtų gėlių daigelius.
Suasmeninta kapavietė
Įrengiant kapavietes panaudojami išėjusiems žmonėms brangūs ar dažnai naudoti daiktai, pvz. vienas žmogus turėjo savo sode akmenį, ant kurio nuolat prisėsdavo. Tas akmuo buvo įkomponuotas jo kapavietėje ir toliau atliko savo paskirtį – tapo suoleliu, ant kurio prisėsti gali atėjusiai jo kapo lankyti žmona. Kitas žmogus buvo kalvis, dėl to jo ilgiausiai kaltą ir jam brangiausią paskutinį darbą meistrai įkomponavo į paminklą – šis tapo jo dalimi. Tai vos keli iš daugelio praktikoje pasitaikančių pavyzdžių.
Lietuviai ieško šiuolaikinių būdų prisiminti artimuosius
Eglė Balčiūnienė, kapų dizaino ir priežiūros paslaugas teikiančios įmonės "Memorus" vadovė, teigia, kad šiandien lietuviai gana šiuolaikiškai žvelgia į būdus, kaip įamžinti prisiminimus, susijusius su į amžinybę iškeliavusiu brangiu žmogumi.
„Dažnai žmonės prašo iškalti mirusiųjų portretus ant paminklo, kiek rečiau daromos fotografijos stikle, jas įkomponuojant į plokštę ar skaldelę, suformuojant mirusio žmogaus gyvenimo akimirkų koliažą iš nuotraukų”, – pasakoja kapų priežiūros specialistė.
Ji prisiminė, kad vienas klientas kreipėsi norėdamas žmonos metinėms padaryti prezentaciją, kurioje būtų sudėtos jos nuotraukos. Tiesa, tą kartą jos parodyti taip ir nepavyko, nes restorane, kuriame vyko minėjimas, nebuvo techninių galimybių tokią prezentaciją parodyti.
Atminimo knygos, leidžiančios iš naujo prisiliesti
Moteris pasidalijo ir kita idėja, kuri netikėtai gimė ieškant būdo, kaip išsaugoti mirusių artimųjų nuotraukas.
„Norėjau į vieną vietą sudėti tiek skaitmenines anapilin iškeliavusių artimųjų nuotraukas, tiek tas, kurios jau gerokai išblukusios ir paveiktos laiko. Dar pagalvojau, kad būtų prasminga įklijuoti įvairias smulkmenas, susijusias su tuo žmogumi: diplomai, apdovanojimai, ženkliukai, laiškai ir kitus mažus daiktus, kurie namuose neranda pagarbios ir tinkamos vietos, o išmesti – gaila. Taip gimė atminimo knyga, kuri patiko ir klientams bei tapo vienu iš mirties metinių akcentu“, – sakė E.Balčiūnienė.
Moteris pridūria, kad visi artimieji gali dar kartą pažvelgti į mirusio žmogaus svarbiausius gyvenimo etapus, prisiliesti prie jo daiktų, tarsi iš naujo išgyventi jo buvimą šalia. E.Balčiūnienė prasitarė, kad diskutuojant su klientais paaiškėjo, kad po artimojo žmogaus mirties, giminaičiai išsidalija fotografijas, o praėjus ne vieneriems metams, pamiršta kas kokias turi. Kai jos surenkamos ir sutalpinamos į vieną albumą – visiems būna tarsi atradimas ir dar kartą malonus prisiminimas.
Anot E.Balčiūnienės, atminimo knygos gana naujas būdas prisiminti mirusiuosius. Tai labai individualus daiktas, todėl jos turi būti ypač kokybiškai ir preciziškai padarytos, kad nebūtų gražus vienkartinis daiktas, o išliktų nepakitęs daug metų.
Specialistė užsiminė, kad į ją besikreipiantys klientai domisi ne tik atminimo knygomis, tačiau ir kitais rankų darbo daiktais, pavyzdžiui, žibintais, vazomis ar urnomis.
„Pastebiu, jog visa ši sritis tampa vis labiau personalizuota, žmonės vis mažiau nori artimųjų kapus gražinti masinės gamybos atributais. O ieškant kažko įdomesnio tarp masinės gamybos atributų, pamatoma, kad iš tikrųjų pasiūla šioje srityje nėra labai didelė. Ypač tada, kai norisi kažko visai paprasto, bet kartu ir modernaus, šiuolaikiško, – įžvalgomis dalijosi E.Balčiūnienė.