1. Pasaulyje yra per 16 000 bičių rūšių ir mažiau nei 10 % jų gyvena šeimomis. Bičių šeimą gali sudaryti: bičių motinėlė, 6-8 000 tranų ir iki 60 000 darbininkių. Per vieną skrydį motinėlė gali susiporuoti su beveik 20 tranų. Deja, tranams per sueitį su motinėle nuplėšiami lyties organai, tad po sekso jie gyvena labai neilgai. Per dieną motinėlė gali padėti iki 1 500 kiaušinėlių, taigi taip – bitės yra tikros darbštuolės.
2. Per vieną skrydį bitės gali aplankyti iki tūkstančio žiedų. Kiekviena tokia kelionė trunka kiek daugiau nei pusvalandį, o jos metu surenkama apie 70 miligramų nektaro, vadinasi, norėdamos surinkti kilogramą medaus, jos turi aplankyti maždaug du milijonus žiedų.
3. Bitės gali skristi vidutiniškai 24 km./h greičiu, tad norėdamos aplankyti minėtus du milijonus gėlių, jos turi sukarti apie 145 000 kilometrų, o tai iš esmės reiškia, kad dėl medaus statinaitės jos turi apskristi aplink Žemę net tris kartus!
4. Bitės yra apsigimusios matematikės: maža to, kad jos sukuria visiškai identiškas korio ląsteles, kuriose renka nektarą – tai dar ir sugeba apskaičiuoti atstumą, kampus ir puikai žino, kad Žemė yra apvali.
5. Bitės ginasi įgėlimu, o darbininkės išties įgėlusios paaukoja gyvybę, nes geluoniui įsiskverbus į aukos odą darbininkės miršta. Be to, geluoniui įsiskverbus išsiskiria feromonas, kuris skatina gelti ir kitas bites. Tiesa, nerimauti nėra reikalo: kad sveikas žmogus mirtų reiktų mažiausiai tūkstančio bičių įgėlimų per itin trumpą laiką. Žinoma, visai kas kita, jei užpultas žmogus yra alergiškas.
6. Bitininkystė gyvuoja jau 9 000 metų, nors žmonės jau beveik 10 000 metų rinko medų iš laukinių bičių. Senovės egiptiečiai taip pat laikė bites, tačiau prieš renkant medų išrūkydavo bites iš specialių talpų, kur būdavo medus. Šiuolaikinių avilių pirmtakai, iš kurių medų buvo galima iškopti nesunaikinant bičių šeimų, atsirado XVIII a. Europoje.
7. Viduramžiais bitininkyste daugiausia užsiėmė vienuolynai ir abatijos, kuriuose iš bičių vaško buvo gaminamos žvakės ir verdamas medaus alus. Abu produktai buvo itin populiarūs.
8. Pagrindinis šiuolaikinių ir iki šiol plačiausiai naudojamų avilių su nuimamomis plokštelėmis pradininkas buvo XIX a. pastorius Lorenzas Langstrothas, kuris suprato, kad jei plokštelės aviliuose išdėstomos aiškiai apibrėžtu atstumu viena nuo kitos, bitės, nepaisydamos savo instinktų, jų neužlieja tarpo vašku, o palieka jį laisvą. Dėl to rėmeliai su koriais gali būti lengvai išimami iš avilių.
9. Kiekvieną sezoną bitininkų darbas skiriasi. Pavasarį ir vasarą jie stebi avilius, spiečius ir žydėjimą, taip pat padeda bitėms daugintis. Tada jie organizuoja migraciją, ir galiausiai renka medų, kuris vėliau tinkamai apdorojamas. Rudenį jie ruošiasi bičių žiemojimui, o žiemą atlaisvintus avilius paruošia kitam sezonui.
10. Šiuo metu didžiausias bitininkų rūpestis – kaip išsaugoti bites. Dėl kenkėjų, masinių ligų ir klimato kaitos bitės kasdien artėja prie išnykimo. Yra šalių, pavyzdžiui, Kinija, kur dėl bičių trūkumo gėlės apdulkinamos rankomis.
ĮDOMUS FAKTAS: afrikinės bitės dar vadinamos afrikinėmis medunešėmis bitėmis, nes jos neša medų. Tačiau dar jos vadinamos – „bitėmis žudikėmis“ ir yra afrikinių medunešių bičių ir įvairių Europos medunešių bičių hibridės. Vakarų pusrutulyje afrikanizuotos bitės kilo iš 26 Tanzanijos bičių motinėlių, kurias 1957 m. atsitiktinai paleido vienas nepatyręs bitininkas.
Čarlis Agaras – pagrindinis „Čarlio bičių kompanijos“ herojus, po truputį vis padeda bitėms įdėdamas nemažai širdies ir aistros. O jo entuziazmo negali palaužti net ir daugybė bičių įgėlimų, kuriuos jis patyrė gelbėdamas bites: jo nuotykius gelbstint ir transportuojant bites galite stebėti per Viasat Nature.
Daugiau informacijos rasite Facebook
