Liaupsių verti kolektyvai
Kapela „Smilgenė“ įkurta 1992 m., tačiau anuomet jai vadovavo kitas asmuo. 1996 m. A.Dervinis gavo pasiūlymą vadovauti šiam kolektyvui, kuris šiemet jau švęs trisdešimties metų jubiliejų.
„Nuo tada ir pats negaliu išeiti iš šio kolektyvo (juokėsi). Ši kapela – nuolatinė Dainų švenčių bei įvairių kitų šalies liaudiškų renginių dalyvė. Ne kartą dalyvavome televizijos laidoje „Duokim garo“. „Smilgenėje“ mes ir dainuojame, ir grojame. Mokomės groti akordeonu, trimitu, tūba, smuiku, birbyne ir t.t.“, – Smilgių kolektyvą, kuriame aktyviai įsitraukę keturiolika jaunuolių, pristatė meno vadovas.
Panevėžio rajono muzikos mokyklos Naujamiesčio skyriaus tautinių instrumentų orkestras „Žilvitis“, tai – jo ir žmonos kūrinys, kuriame šiuo metu liaudiškais instrumentais groja septyniolika muzikantų.
„Į Naujamiestį atvykome 1994 m., kuomet čia atsidarė rajono muzikos mokyklos filialas. Dirbti mus pakvietė kunigas Rimantas Gudelis. Mums tai buvo puiki galimybė, tad su Asta ėmėme mokyti vaikus muzikos, o kuomet jie jau bent šiek tiek mokėjo muzikuoti, 1998 m. įkūrėme orkestrą. Tiesa, kolektyvą pakrikštijome tik 2008 m., todėl jis tik tada gavo pavadinimą“, – dėstė vyras.
A.Dervinis ir „Žilvitis“ glaudžiai bendradarbiauja su Panevėžyje gerai žinomu kolektyvu „Grandinėlė“. „Su jais kartu dažnai keliaujame, dalyvaujame šventėse. Mums gerai sekasi ir neretai laimime prizines vietas. Kadangi tai orkestras, tad labiau akcentuojamės į grojimą, bet repertuare turime ir dainų. Grojame tautiniais instrumentais, tokiais kaip kanklės, birbynės, skrabalai“, – pasakojo muzikantas bei paatviravo, jog jo paties mėgstamiausias instrumentas – birbynė, nes „jos – malonus tembras, ji – liaudiška ir jos – didelės galimybės.“
Džiaugsmai ir vargai
Pasiteiravus, kuo smagus darbas su vaikais, A.Dervinis pabrėžė, jog maloniausia matyti jų užsidegimą. „Patinka jų užsidegimas ir noras dirbti, mokytis. Atrodo, liaudiška muzika galbūt nuobodi, tačiau mes į repertuarą įtraukiame įvairesnių dainų, todėl jas modernizuojame, pritaikome šiuolaikišką rūbą, tad vaikams patinka ir jie noriai dalyvauja užsiėmimuose“, – sakė meno vadovas.
Jis taip pat pridūrė, kad šiame darbe didžiausias iššūkis – mokinių mažėjimas. „Tas labai pastebima ir būreliuose“, – liūdna gaida nuskambėjo pašnekovo balse.
Jaunuolių amžius – įvairus. „Į mūsų kolektyvus ateina mokiniai nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Narių skaičius nuolat kinta, nes išeina abiturientai ir ateina pirmokai. Didelė problema, dirbant rajone, transportas. Būreliai – popamokiniai, o mokyklos autobusai veža vaikus po pamokų, o ne po būrelių, todėl tenka dirbti su vietiniais vaikais, kurie gyvena čia pat, nes kiti tiesiog neturi galimybių“, – dalijosi A.Dervinis.
Pasiekimai
Kiekvienas kolektyvas sezoną skaičiuoja nuo rugsėjo, tad meno vadovas džiaugėsi šį sezoną užtarnautais pasiekimais.
„2021 metų lapkritį vyko „Kapelmaušis“. Laimėjome diplomą už gražiausiai atliktą krašto kūrinį. Šiemet sausį dalyvavome Biržuose vykusioje Aukštaitijos liaudies kapelų šventėje „Grok, Jurgeli“. Ten tapome nugalėtojais ir gavome pakvietimą „Žalgirio“ arenoje rudenį atstovauti Aukštaitijos regionui.
Balandį Širvintų kultūros centre vyko Aukštaitijos regiono kapelų varžytuvės „Kaimynėli, būki svečias“, kur buvome apdovanoti kaip geriausiai stilizuota kapela. Neseniai paskutinė mūsų šventė šiame sezone vyko Lenkijoje. Tai buvo „XXI Tatrzanskie Wici“ renginys, kuriame buvome įvertinti už aukštą meistriškumą reprezentuojant lietuvišką kultūrą“, – kolektyvų laimėjimais didžiavosi vyras.
Pirmasis instrumentas – smuikas
Paklausus, kaip jis pats gyvenime atrado muziką, A.Dervinis tikino, kad pirmąjį žingsnį žengti paskatino tėvai.
„Turbūt kaip ir daugelio muzikantų gyvenime, tėvai pasiūlė eiti į muzikos mokyklą. Būdamas septynerių, norėjau išbandyti kažką įdomaus, o kadangi senelis buvo muzikantas ir namuose stovėjo smuikas, tai man nė nereikėjo mąstyti, kokiu instrumentu noriu groti. Baigiau Radviliškio muzikos mokyklą, o po aštuonių klasių stojau į aukštesniąją muzikos mokyklą, baigiau Šiaulių muzikos akademiją, kur susipažinau su savo dabartine žmona Asta. Ji – kanklių mokytoja. Galima sakyti, mus suvedė muzika“, – pasakojo jis.
Meno vadovui gyvenime tekę groti ne vienu instrumentu. „Teko pačiupinėti ir susipažinti su daugeliu instrumentų. Kaip minėjau, muzikos kelią pradėjau nuo smuiko, vėliau buvo birbynė, fortepijonas, o dar vėliau išbandžiau akordeoną. Esu grojęs ir trimitu. Dabar kapeloje reikia mokyti kitus, tad prisiminti įgūdžius tenka ir man. Prisipažinsiu, jog tenka net ir pradžiamokslius pavartyti“, – juokėsi muzikantas.
