Žinutė apie tai, kad Kasparas norėtų pavedžioti šuniukus, buvo pasirodžiusi vienoje socialinio tinklo „Facebook“ grupių, skirtų Grigiškių gyventojams. Tačiau netruko pasklisti plačiau, o tokia vaiko idėja sulaukė didelio palaikymo.
Susisiekus su Kasparo mama Edita Pnevskyte-Bekiš ir pasiteiravus apie šį sumanymą, moteris pasakojo, kad sūnus užsinorėjo veiklos, iš kurios galėtų ir šiek tiek užsidirbti. Kadangi pats turi šunį, jį vedžioja ir juo rūpinasi, jam šovė idėja, kad galėtų pavedžioti ir kitų augintinius. Tiesa, ne visus, o tik mažesnius – sveriančius iki 8 kg.
„Kai Kasparas sumanė užsidirbti tą stebuklingą eurą, viską aptarėme šeimoje ir tam norui pritarėme, bet tik su viena sąlyga – kad jis turi pasipraktikuoti su savo turimu šuniuku. Auginame kalytę mišrūnę, kuriai dabar pusantrų metų. Iki tol ją į lauką vedžiodavo dukra, o dabar tai daro sūnus.
Yra šeimų, kuriose vaikams nuperkami augintiniai, bet paskui vaikai nenori jų vedžioti į lauką. Yra žmonių, kurie mėgsta savaitgaliais ilgiau pamiegoti, o tokia paslauga, mano manymu, būtų išeitis. Su sūnumi esame aptarę visus niuansus: kaip vedžioti šuniuką, kaip elgtis šiam atlikus gamtinius reikalus ir pan. Jis visa tai žino“, – pasakojo E.Pnevskytė-Bekiš.
Paklausta, kaip sūnui apskritai šovė tokia idėja, pašnekovė sakė, kad veikiausiai mintis užsifiksavo iš knygos „Manis, arba Pinigų abėcėlė“:
„Ten buvo pasakojama, kaip berniukas kaimynams išvežiodavo bandeles ir vedžiodavo jų šunis. Išgirdusi Kasparo norą pamaniau, kad susišaukia su tuo, ką esu skaičiusi, ir sūnus staiga sumanė, kad norėtų tai daryti.“
E.Pnevskytė-Bekiš teigė, kad jų šeimoje vaikai nuo mažų dienų mokomi suprasti, kas yra pinigai ir kad ne viską gali gauti saujomis ir nieko nedaryti.
Šeimoje vaikai nuo mažų dienų mokomi suprasti, kas yra pinigai ir kad ne viską gali gauti saujomis ir nieko nedaryti.
„Pas mus įprasta, kad tampi kažkuo, kai baigi vidurinę, įstoji į universitetą, gauni diplomą ir tik tada eini dirbti. Bet užsidirbti galima ir anksčiau. Namuose tai irgi skatinu: kai kurie darbai yra pareiga, o už kai kuriuos sūnus gali gauti pinigų. Pavyzdžiui, už skaitymą. Nes skaityti nenori, tad taip jį motyvuoju.
Aš pati, kai dar gyvenau su tėvais ir pradėjau dirbti, turėdavau prisidėti prie mokesčių už komunalines paslaugas. Man tai visada atrodė normalu. Manau, tai taikysiu ir savo vaikams.
Mano 16-metė dukra jau keletą metų pati perkasi drabužius, kokių pati nori, iš susitaupytų pinigų. Tai nereiškia, kad jų nebeperku aš, bet perku labai mažai. O ji pati gali pasirinkti, kam išleisti turimus pinigus, išmokti įvertinti, į ką buvo verta investuoti, į ką – ne. Pas mus šeimoje nėra taip, kad viską perka tik tėvai, o vaikai už gautus pinigus parduotuvėje perkasi saldumynus. Norėjau, kad vaikai suprastų, kas yra pinigai.
Kalbant apie sūnų, jis išlaidesnis už dukrą, bet, kai pamatė, kad už didesnę sumą gali įsigyti ką nors vertingesnio, ėmė labiau taupyti. Jį labai žavi „iPhone'as“, bet kol kas įperka tik pigesnį „Samsungą“. Kita vertus, nemanau, kad tokio amžiaus vaikui reikėtų tiek kainuojančio telefono“, – sakė E.Pnevskytė-Bekiš.
Paklausta, ar nemano, kad vienas euras už tokią paslaugą skamba gana simboliškai, pašnekovė sutiko, bet pridūrė, kad vaikui, jos manymu, tokio atlygio galėtų pakakti: „Manau, kad adekvatu yra vienas euras už tiesiog šuniuko išvedimą į lauką, kad šis atliktų gamtinius reikalus, ir parvedimą. Čia nekalbame apie ilgus pasivaikščiojimus, nes tada tas vienas euras, kaip jūs ir sakote, tikrai būtų labai jau simboliškai.“
