Pasak jos, savanorystė tai – abipusiai mainai tarp tavęs paties, kito ir visuomenės. Tai gebėjimas dalintis bei rūpintis kitu. Pašnekovės įsitikinimu, pagalbos nereikia bijoti prašyti.
„Pagalbos kartais reikia visiems – ir man, ir jums. Kiekvienas iš mūsų turėtume dalintis savo išgyvenimais ir tapti „begėdžiais“ – tais, kurie nebijo atsiverti, išdrįsti pasakyti, kaip jiems kartais būna sunku. Tais, kurie nebijo būti savimi, nesidrovi savo baimių ir sunkumų.
Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug aplink mus yra vienišų ir neišgirstų žmonių, kurie, užsidarę savyje, neturi su kuo pasikalbėti arba jų niekas negirdi. O pokalbis tikrai gali padėti. Svarbu, kad būtų, kas išklauso ir išgirsta“, – įsitikinusi A.Mažonė.
– Papasakokite, kaip pati atsidūrėte „Jaunimo linijoje“.
– Atjauta ir noras padėti žmonėms – tarsi įskiepyti manyje. Man sunku suprasti savanaudžius žmones, kurių pasaulis sukasi tik aplink juos. Be to, studijų metu teko gilintis į psichologijos, socialinio darbo ir teisės disciplinas, todėl socialinės ir psichologijos temos man visada buvo prie širdies.
Nuolat sugalvodavau įvairių iniciatyvų, pavyzdžiui, prieš Kalėdas organizuodavau edukacines pamokėles senelių namuose – kepdavome sausainius, pindavome vainikus, gamindavome atvirukus ir pan. Tik gal tos iniciatyvos būdavo pavienės, pagal sezoniškumą.
Atrodė, kad jeigu nori savanoriauti, reikia ateiti ir visi tave priims išskėstomis rankomis.
„Jaunimo linijoje“ savanoriauti svajojau jau seniai, tačiau vis trūko laiko. Vėliau metams išvykau į Ameriką, o grįžusi pagalvojau, kad kaip tik dabar turiu tam laisvesnio laiko ir reikia įgyvendinti šią svajonę. Taip nuo 2015 m. atsidūriau tarp „Jaunimo linijos“ savanorių.
Buvau iš tiesų nustebinta, kad ten vyksta tokia didelė ir rimta savanorių atranka. Tuo metu man atrodė, kad jeigu nori savanoriauti, tiesiog reikia ateiti ir visi tave priims išskėstomis rankomis. Tačiau emocinė pagalba – labai atsakinga sritis, todėl žmogaus tinkamumas tokiai veiklai taip pat vertinamas labai atsakingai.
– Ar atsimenate pirmus kartus, kai prisėdote prie telefono?
– Aišku, buvo baisu, nes nežinai, kas paskambins, koks bus pokalbis, kokia problema. Nors mus moko, kad visos temos yra lygiavertės ir visas jas reikia priimti vienodai, tačiau kiekvienam žmogui yra tam tikros temos, kuriomis dėl savo asmeninių patirčių kalbėtis sunkiau.
Puikiai atsimenu pirmąjį skambutį. Iš pradžių jis vyko ne taip, kaip norėjosi. Skambinęs žmogus viską bandė pateikti nerimtai, nekalbėjo apie tai, kas jam iš tiesų rūpi, kuo gyvena, bet pokalbio eigoje paaiškėjo jo bėda, kuri buvo tikrai labai rimta. Ir tuomet mes labai jaukiai pasikalbėjome.
Laiku ir vietoje užduotas klausimas gali padėti žmogui pačiam atrasti tinkamą sprendimą.
Mes nesame psichologai – teikiame tik emocinę pagalbą. Tačiau laiku ir vietoje užduotas klausimas gali padėti žmogui pačiam atrasti tinkamą sprendimą. Aišku, ne visada pavyksta rasti, kaip prieiti prie žmogaus. Būna visko. Kartais būna tiesiog tyla ragelyje. Tačiau faktas – jeigu žmogus mums paskambino, jis nori kalbėtis.
Kartais tylėjimas ragelyje – tai savanorio gebėjimas išbūti tyloje su skambinančiuoju. Ir vėliau atsitinka taip, kad po tylos pavyksta pasikalbėti, sudaryti sąlygas besikreipiančiam pasidalinti sunkumais, išsakyti savo jausmus, pasijausti suprastam ir priimtam.
– Kaip jūs pati jaučiatės po tokių pokalbių? Juk tai daug energijos reikalaujantis procesas.
– „Jaunimo linijoje“ sukurta sistema: jeigu po pokalbio jautiesi taip, kad norisi pačiai su kuo nors pakalbėti, tokia galimybė yra. Mes tai vadiname „emocine higiena“. Mat iš tiesų būna įvairių pokalbių – sunkesnių, lengvesnių. Kai eini į budėjimą, negali žinoti, kas tavęs laukia.
Iš pradžių mintys, kaip sekasi toliau tam žmogui, su kuriuo kalbėjausi, neduodavo ramybės. Tačiau vis primenu sau, kad tu negali prisiimti atsakomybės už kiekvieną skambutį, t. y. už skambinančiojo sprendimus padėjus ragelį.
Tavo noras ir pareiga – tiesiog pabūti su žmogumi pokalbyje čia ir dabar, išklausyti jį. Ir dar labai svarbu – išgirsti, nes mes kiekvienas norime būti ne tik išklausytas, bet ir išgirstas. Žodžiai panašūs, tačiau jų esmė ir gylis labai skiriasi. O tam, kad išgirstum, reikia, jog žmogus tau iš tiesų rūpėtų.
– Kokia tema kalbėtis sunkiausia?
– Visuomenėje mes iki šiol bijome žmogaus tiesiai paklausti, ar jis galvoja apie savižudybę, net jei įtariame, kad su draugu vyksta kažkas ne taip. Toks klausimas tarsi nepatogus. „Jaunimo linijoje“ to būtina paklausti tiesiai. Atsakymai būna visokie, bet savanoriaudama išmokau šio klausimo nebijoti ir gyvenime, nes labai svarbu jį užduoti tuomet, kai dar nevėlu. Žmogui kartais šio klausimo ir tereikia, kad jis atsivertų ir išsipasakotų.
Žinau atvejų, kai žmogaus savižudybė aplinkiniams buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus – jis atrodė toks linksmas ir sėkmingas. Nė neabejoju, kad buvo ženklų, bet niekas jam taip ir neuždavė svarbiausio klausimo ir nepasiūlė pagalbos. Po truputį Lietuvoje viso to mokomės, bet labai iš lėto.
– Ar yra temų, kurios liečia jūsų pačios skaudulius?
– Kalbėdamasis tu neišvengiamai susiduri ir su savo gyvenimo patirtimi, išgyvenimais. Aš pati esu supratusi, kad man buvo sunku kalbėtis tema, susijusia su mirtimi. Ilgai nesupratau – kodėl, kol galiausiai išsigryninau, kad mirtis man labai skaudi todėl, kad esu netekusi artimiausio savo šeimos žmogaus. Kai tai supranti, tampa lengviau su tuo dirbti.
– Kaip apibūdintumėte „sėkmingą“ skambutį?
– Iš tiesų tokios sąvokos nėra. Aš asmeniškai jaučiuosi gerai, kai žmogus padėkoja. Šis grįžtamasis ryšys man parodo, kad tikrai žmogui kažkuo padėjau, gal užduodama savo klausimus priverčiau jį susimąstyti apie tai, apie ką anksčiau jis nepagalvodavo, ir pats sau rado seniai ieškotą atsakymą ar sprendimą.
Visuomet savanoriaudama turiu prisiminti, kad esu čia tam, kad tiesiog pabūčiau ir išklausyčiau. Mes negalime parodyti žmogui teisingo kelio. Tiesiog svarbu klausytis ir girdėti.
Mums visiems labai dažnai norisi dalintis patarimais, tarsi viską žinodami geriau už patį žmogų.
Mums visiems labai dažnai norisi dalintis patarimais, daliname juos nuolat, tarsi viską žinodami geriau už patį žmogų, – tu skirkis, tu keisk darbą, elkis vienaip ar kitaip. Tačiau žmogui svarbu, kad tu jį priimtum tokį, koks jis yra, kad jis jaustų, kad kažkam tuo metu rūpi, kaip jis jaučiasi.
– Ką pati gaunate iš šių pokalbių?
– Pirmiausiai turiu galimybę su tais pačiais klausimais, kuriuos užduodu pašnekovams, atsigręžti ir į save, išgvildenti savo pačios emocijas ir jausmus, geriau juos pažinti.
Be to, „Jaunimo linijoje“ sutikau be galo daug nuostabių žmonių, nestokojančių besąlygiško atvirumo ir mokėjimo priimti kitus. Pastebėjau, kad savanoriaujantys žmonės – plačiau mąstančios ir matančios asmenybės. Tokie žmonės mane įkvepia, nes mūsų visuomenėje dar trūksta paprasto geranoriškumo, empatijos, pagarbos vienas kitam.
Mes vis dar mėgstame iš karto nuteisti žmogų, užklijuoti jam etiketę, kritikuoti. Tačiau mums skambina patys įvairiausi žmonės, su savo įvairiausiomis problemomis, turintys skirtingus įsitikinimus ir skaudžias gyvenimo patirtis. Mokomės kiekvieną jų išgirsti ir suprasti. O ir savanoriauja „Jaunimo linijoje“ įvairiausių profesijų ir amžiaus žmonės.
– Kiek laiko užima tokia savanorystė?
– Yra nustatytos normos, kiek valandų reikia išbudėti. Per mėnesį pokalbiams telefonu reikia skirti apie 15 val. Taip pat emocinė parama teikiama ir elektroniniu paštu – į juos taip pat reikia atsakyti.
Vėlgi nustatytas būtinas valandų skaičius, kurį būtina skirti kvalifikacijos kėlimui – įvairiems kursams. Organizacijoje į savanorių kvalifikacijos kėlimą žiūrima labai rimtai. Pretenduodama į šią savanorystę apie visa tai nežinojau.
Maniau, kad viskas bus paprasčiau. Kadangi man patinka bendrauti, tarsi moku išklausyti, pagalvojau, kad galėsiu padėti kitiems. Tuo metu buvau įsitikinusi, kad užteks tų žinių, kurias pati turiu. Tačiau visuomet yra kur tobulėti ir mokytis.
– Ar savanoriavimas ką nors pakeitė Jūsų pačios gyvenime?
– Viską sudėjus, manau, kad daug išmokau ir supratau, bandau taikyti tam tikrus išmoktus metodus ir savo gyvenime. Taip pat pastebiu, kad tapau dėmesingesnė aplinkiniams, užduodu jiems daugiau klausimų, nebijau ir nepatogaus klausimo apie savižudybę, skatinu kreiptis į specialistą.
Pas mus vis dar vyrauja požiūris, kad rūpintis savo psichikos sveikata yra gėda. Tačiau kai lūžta koja ar tiesiog susergame, mes juk vykstame pas gydytoją. Kodėl mums gėda, kai atsiranda kitokių bėdų?
– Kokia yra savanorių rinkimo tvarka „Jaunimo linijoje“?
– Atrankos vyksta du kartus per metus – informacija apie jas skelbiama „Jaunimo linijos“ internetiniame tinklapyje ir „Facebook'e“, tačiau galima parašyti elektroninį laišką, išreiškiant norą savanoriauti, bet kada. Aš pati taip ir dariau – parašiau laišką ir gavau atsakymą, kad kai vyks atranka, būsiu pakviesta. Taip ir nutiko.
Dabar „Jaunimo linija“ veikia ne tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje bet ir Skuode. Norėčiau, kad ir Lietuvoje savanorystės virusas pasklistų, kaip ir kitose užsienio šalyse, kai šalia įprastinių užsiėmimų ir profesinės veiklos žmonės suranda vietelę, kur bent kelias valandas per savaitę gali skirti savo laiko ir gabumų kitų labui.
VISAS GERŲ DARBŲ ISTORIJAS RASITE PASPAUDĘ ČIA.
15min iniciatyva „Šiemet buvau geras“ kviečia dalintis gerais darbais, paviešinti geradarius!
Jeigu žinote, kad šalia jūsų gyvena geras žmogus, bet jis yra per daug kuklus, kad pats pasigirtų, parašykite mums apie jį – mes susisieksime ir pakalbinsime. Rašykite el.paštu buvaugeras@15min.lt (turi būti nurodytas vardas, pavardė, telefonas, trumpas gero darbo aprašymas ir nuotrauka arba video).
Atrinktas istorijas su jų geradariais skelbsime 15min portale. Pagausinkime gerumo, kad ta šiluma paliestų kuo daugiau širdžių!
