„Vasarą, kai būna nemažas gėlių pasirinkimas, apželdinti kapus lengva, bet norisi, kad ten būtų gražu visais metų laikais. Tam geriausia tinka visžaliai medeliai ir krūmai, kurie žaliuoja tiek žiemą, tiek vasarą“, – pataria augalų žinovė Edita Jakubauskaitė, tinklaraščio „Medeinos“ kūrėja.
Šie augalai paprastai tinkami ne tik kapų apželdinimui, bet ir nedideliems sklypams, gėlynams ar alpinariumams papuošti, tad jų panaudojimas tikrai platus. Paprastai norime, kad sumedėję augalai kapinėse lėtai augtų, nereikalautų daug priežiūros ir kad būtų puošnūs visus metus. Atrodo, lyg viskas aišku, bet taip dažnai tenka matyti nenusisekusių sprendimų, kai kapavietė apsodinama tam visiškai netinkamais augalais, kad sukelia vien tik rūpesčius.
Pakalbėkime apie žemaūgius medelius ir krūmus, tinkamus kapams. Žinoma, daugelis iš mūsų nelabai nusimanome apie dekoratyvinius augalus, tad nežinome, kokie jie užaugs ir kokie jų poreikiai. Bet su keletu patarimų bandysime padėti. Pirmiausia, augalų pardavėjo būtina paklausti dviejų klausimų, t. y., kokio dydžio bus perkamas augalas po 10-ies metų ir ar jis yra reiklus dirvos derlingumui bei drėgmei.
Tai yra esminiai klausimai. Dauguma pardavėjų, dirbančių augalų prekyvietėse, tą tikrai žino. Jeigu augalus įsigysite iš pažįstamų, kurie nelabai žino, kokio dydžio jie užaugs, tada svarbu atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Dauguma spygliuočių augs lėtai, o dauguma lapuočių augs greitai. Jeigu tai medis (beržas, eglė, pušis, maumedis ir t. t.), jis užaugs didelis.
Bet jeigu tai kuri nors to medžio veislė (ypač, jeigu pavadinime yra žodis ‘Nana‘, ‘Dwarf‘, ‘Piccolo‘, ‘Gnom‘ ir pan., kas paprastai apibūdina žemą ūgį), tai didelė tikimybė, kad medelis bus nedidelis. Žvelgiant į krūmus, paprastai akivaizdžiai matosi, kurie iš jų auga greitai, per metus pasistiebdami net iki 1–1,5 m aukščio (karklai, blindės, sedulos, kt.), o kurie lėtai, pavyzdžiui, žemaūgiai krūmeliai bei puskrūmiai (erikos, viržiai, šliaužiantys kadagiai, gebenės bei kt.).
Yra nemaža grupė medžių ar krūmų, kurie paprastai užauga aukštais, bet skiepytos jų žemaūgės veislės būna visai nedidelės, atsižvelgiant į skiepo aukštį. Tarp tokių gali būti ir minėti beržai, eglės, pušys, ąžuolai bei kt. Tad kad būtų lengviau pasirinkti, aptarsime pačias tinkamiausias medžių ir krūmų rūšis bei veisles, tinkamas kapavietėms. Pirmiausia – apie spygliuočius, iš kurių beveik visi yra visžaliai.
Iš žemų spygliuočių krūmų būtų galima paminėti gulsčiąjį kadagį (Juniperus horizontalis). Šis spygliuotis yra populiarus, nes gali tankiu kilimu padengti žemės paviršių. Galima rinktis iš įvairių žaliaspyglių šio kadagio veislių (‘Green Carpet‘, ‘Prince of Wales‘), sidabriškai melsvų (‘Blue Chip‘, ‘Blue Forest‘, ‘Icee Blue‘) arba turinčių geltonas, rusvas ar margas šakeles (‘Golden Carpet‘, ‘Limeglow‘, ‘Andora Variegata‘, ‘Andora Compact‘). Kai kurios šio kadagio veislės auga gan sparčiai, bet tai paprastai nėra problema, nes nepageidaujama kryptimi augančias šakeles galima tiesiog nukirpti, augalas bus dar tankesnis ir puošnesnis. Kapinėse puošniai atrodo ir gulstieji kadagiai, įskiepyti į 0,8–1,2 m aukščio stiebus, tad augantys kaip svyrantys medeliai.
Dar vienas spygliuotis, tinkantis kapavietėms – vakarinė tuja (Thuja occidentalis). Ir nors daugeliui sodininkų tujos asocijuojasi su augalais, turinčiais nemalonų kvapą ar su negražiomis gyvatvorėmis, tačiau pastaraisiais metais yra labai padidėjusi žemaūgių tujų įvairovė. Kai kurios iš jų net nepanašios į mums atsibodusias tujas ir auga nedideliais žaliais (‘Danica‘, ‘Tiny Tim‘, ‘Nana‘, ‘Teddy‘) ar geltonais ovalo formos burbulais (‘Mr. Bowling Ball‘, ‘Golden Tuffet‘, ‘Selena‘, ‘Golden Danica‘). Be to, tujas galima karpyti kaip tik širdis geidžia, tad iš jų galima suformuoti originalų kapavietės akcentą.
Pušų tarpe pati tinkamiausia yra kalninė pušis (Pinus mugo), o tiksliau jos žemaūgės veislės, nes rūšinis augalas, nors ir auga gan lėtai, bet gali pasiekti net 5–8 m aukštį. Tai populiarios kalninės pušies veislės ‘Mops‘, ‘Gnom‘, ‘Winter Gold‘, ‘Ophir‘, var. pumilio ar mughus. Patraukliai atrodo ir kalninės pušelės veislės, įskiepytos į stiebą ir panašios į bonsai medelius. Yra įdomių šios pušies veislių, pasižyminčių geltonais ar baltai margintais spygliais, įmantriai raitytomis šakelėmis, itin lėtu augimu (kai per metus paauga tik 0,5–1 cm) ir kitomis įdomiomis savybėmis. Tad norintiems pasisodinti kapavietėje nedidelę ir mielą kalninę pušelę – pasirinkti tikrai yra iš ko.
Eglių pasaulyje, ko gero, nėra geresnio varianto kaip baltoji eglė (Picea glauca). Kaip ir kalninės pušies atveju, tinkamiausias kapinėms yra ne rūšinis augalas, o įvairios jo veislės. Dauguma sodininkų puikiai žino lėtai augančią ir tankią ‘Conica‘ bei ir kitas jos „seses“ – ‘Laurin‘,‘Sander‘s Blue‘, ‘Piccolo‘,‘ Nana‘ bei kt., pasižyminčias labai lėtu augimu, kompaktiška ir tankia laja, ryškiai žaliais ar mėlynais spygliukais. Pastaraisiais metais labai populiarėja ir šios eglutės veislės, kurios pavasarį puošiasi ryškiai baltais ar kreminiais ūgliais – ‘J.W.Daisy‘s White‘, ‘Rainbow‘s End‘, ‘Maigold‘, ‘McConnell‘s Gold‘ bei kt.
Lapuočių medelių ir krūmų, kurie būna nedideli ir gali žaliuoti ištisus metus, pasirinkimas žymiai didesnis nei spygliuočių.
Natūraliai nedidelis, siekiantis 20–50 cm ir puošnus yra viržis (Calluna), žydintis rudenį, bei erika (Erica), spalvingas žiedeliais besipuošianti ankstyvą pavasarį. Erikinių (Ericaceae) šeimoje yra ir daugiau nedidelių visžalių augalų: kai kurios rododendro ir azalijos (Rhododendron) rūšys, balžuva (Andromeda), bereinutis (Pieris), bruknuolė (Gaultheria) bei kt.
Yra du lapuočiai augalai, kurie nuolat žaliuoja bei šliaužia pažeme kaip ir paminėtas gulsčiasis kadagys. Tai gebenė lipikė (Hedera helix) bei mažoji žiemė (Vinca minor). Jos abi šliaužia pažeme, bet jei randa kokią nors atramą, gali ją apsivynioti. Gebenių lapai būna tamsiai žali ir širdies arba rombo formos, o žiemės lapeliai gali būti ne tik žali, bet ir margi. Be to, žiemės ilgai žydi ryškiai mėlynais (kartais violetiniais ar baltais) žiedeliais. Abu augalai geriausiai jaučiasi augdami pavėsyje, tad puikiai tinka auginti kapavietėse, kurios slepiasi po aukštais medžiais.
Iš visžalių augalų dėl gerųjų savybių būtina paminėti vijoklinį ožekšnį (Euonymus fortunei), anksčiau vadintą fortūno ožekšniu. Jo žali arba margi lapeliai žaliuoja ištisus metus ir jis tikrai yra nereiklus – gali augti ir nelabai derlingoje dirvoje. Taip pat gerai jaučiasi tiek pavėsyje, tiek saulėje. Tiesa, kartais jis apšąla, bet greitai vėl atželia. Be to, kaip ir gebenė bei žiemė, šis ožekšnis driekiasi pažeme (iki 30–50 cm aukščio), bet radęs atramą gali užsikeberioti ir aukščiau. Nepageidaujama kryptimi augančias šakeles galima karpyti. Yra sukurta įvairių vijoklinio ožekšnio veislių žaliai, baltai ar geltonai margintais lapeliais (‘Emerald Gaiety‘, ‘Emerald‘n Gold‘, ‘Sunspot‘, ‘Silver Queen‘ ir kt.).
Lapuočių medelių ir krūmų, žiemai numetančių lapus ir tinkančių kapavietėms yra nemažai. Vienos labiausiai vertos dėmesio yra krūminės sidabražolės (Potentilla fruticosa) žemaūgės veislės – ‘Manchu‘, ‘Jolina‘, ‘Tangerine‘, ‘Red Ace‘ bei kt. Šios sidabražolės žydi geltonais, oranžiniais, baltais ar rožiniais žiedais, gerai jaučiasi tiek saulėtoje vietoje, tiek daliniame pavėsyje, o svarbiausia – ilgai žydi, net iki šalnų. Taip pat puošnūs ir gan nereiklūs yra japoninės lanksvos krūmai, kurie užauga nedideli, ilgai žydi rožiniais arba baltais žiedais ar turi spalvingus lapus (‘Alpine‘, ‘Little Princess‘, ‘Golden Carpet‘, ‘Pygmaea Alba‘).
Kapavietėse puošniai atrodo ir medeliai bei krūmai, įskiepyti į stiebus ir augantys svyrančia laja arba rutulio forma: paprastosios karaganos veislės ‘Walker‘ ir ‘Pendula‘, įvairios hortenzijos, kauleniai, liepos, rojaus obelaitės, alyvos, ąžuolai, veigelės, beržai, bukai, rožės, lėtai augantys karklai ir gluosniai. Tiesa, tarp išvardintųjų augalų yra ir lepesnių, kaip pvz., rožės, bet ir jos gali papuošti kapavietę, jeigu ten bus tinkamos sąlygos.
