Bėgte. Bėgte iš ryto namie, bėgte darbe, bėgte pietų, nuolatiniai žvilgčiojimai į laikrodį ir išmanųjį, kuriame be jokios pertraukos verda reikalai, bėgte po darbo namo, kur laukia įvairiausi buitiniai rūpesčiai. Vaikus – į būrelius, maistą – į namus, vakarienę – ant stalo, pasiruošti rytojui ir taip – kasdien. Jei dar koks pomėgis ar noras pratampyti raumenis – tokia voverytė rate. Knygų stirta stovi prie lovos kaip sąžinės priekaištas. Savaitgaliai – irgi „greitukai“. Greitai praeina, lyg net neprasidėję. Pirmadienį – vėl viskas iš naujo. Prie viso šito fizinio judėjimo pridėkime dar atsakomybę, kuri užima bet kokią tuščią erdvę galvoje.
Baterijos senka, tačiau sąskaita banke veikia raminamai. Viskam užtenka, nereikia skaičiuoti, laukti akcijų, mašina gera, spinta pilna, vaikai visiškai „išmanieji“ geroje mokykloje. Buitį lengvina naujausia technika, namų tvarkytoja, gal ir auklytė. Baterijas krauna atostogos paprastai ne Lietuvoje ir, kuo ilgiau suki voverės ratą, tuo dažniau organizuojamos. Savaitė žiemą kalnuose, savaitė pavasariui pailginti, savaitė rudeniui sutrumpinti, pora savaičių – pažintinė, turistinė kelionė kur nors. Atostogos – ir greitos, ir intensyvios: po jų kartais verta pasitikrinti kraujo nusėdimą.
„Darboholikės, – sakysite. – Juk džiaugiasi tuo, ką turi.“ Nebūtinai. Kuo ilgiau moterys taip intensyviai gyvena, tuo dažniau pasvajoja ir rimtai pagalvoja – o gal reikia pakeisti? Sumažinti krūvį, išdalyti pareigas ir turėti daugiau laisvo laiko tiesiog gyventi. Ramiai, be streso su drauge išgerti kavos. Ryte lėtai išsikuisti. Sutrumpinti atidėtų malonumų sąrašą. Galų gale, perrinkti spintą! Mažiau dirbti – daugiau gyventi.
Ilgai svarsčius, išvada tokia: norint turėti daugiau laiko, reikia tiesiog keisti darbą, keisti veiklą. Išlipti iš pravažinėtų gilių vėžių.
Na ir ką, tokie pasvarstymai ir baigiasi pasvarstymais, nes dažniausiai „esant pareigose“ to padaryti tiesiog neįmanoma! Arba tai reikš, kad būsi „drungna“ darbe, veiksi ne visu pajėgumu, ne visai atsidavusi, o tokioms moterims būdinga tik aukšta temperatūra. Ilgai svarsčius, išvada tokia: norint turėti daugiau laiko, reikia tiesiog keisti darbą, keisti veiklą. Išlipti iš pravažinėtų gilių vėžių.
Tai padaryti ryžtasi ne kiekviena dėl labai aiškių priežasčių, tiksliau, vienos: šioms moterims tiesiog neatrodo, kad jau uždirbo tiek, jog galėtų surizikuoti nedirbti. Nedirbti laikinai arba dirbti kitur, kur pajamos gali būti mažesnės. Labai pažįstamas finansinio nesaugumo jausmas, kurį nešiojasi kas iš prigimties, kas dėl vaikystės, kas dėl sovietinio įspaudo savo gyvenime. Jį numalšina tik stabilus pajamų srautas.
Ir ne tik jis. Susikurtas gyvenimo standartas ir komfortas įtraukia, jo labai sunku atsisakyti. Net pamėginti daugeliui baisu. Užtenka tiesiog pamedituoti „kas, jeigu...“ tema, ir visi norai „daugiau gyvenimo“ išgaruoja. Pervesti vaikus į nemokamą mokyklą? Oi, ne, ne. Namų ruoša pačiai? Nesusitvarkysiu. O mintis, kad gali tekti pakeisti būstą, apskritai nutraukia bet kokius vidinius pašnekesius su savimi. Kol galiu, tol varysiu, tol tempsiu.
Kuo toliau, tuo dažniau sutinku moterų, kurios tiesiog meta įprastą gyvenimą ir neria į tą, kuris dar nepažintas. Tą, kuriame nėra boso, nėra biuro, nėra pavaldinių.
Štai tas „galiu tempti“ moterims tęsiasi labai skirtingą laiką. Vienos iš prigimties yra aktyvios ir net pensijoje bus direktorės. Kitoms lūžis ateina sukaupus tam tikrą kiekį santaupų arba susikūrus pasyvių pajamų, pavyzdžiui, kai jau gali pragyventi iš investicijų. Tačiau kuo toliau, tuo dažniau sutinku moterų, kurios tiesiog meta įprastą gyvenimą ir neria į tą, kuris dar nepažintas. Tą, kuriame nėra boso, nėra biuro, nėra pavaldinių. Bet yra tavo laikas. Paskutiniu lašu taip „viską mesti“ dažniausiai tampa kokia nors smulkmena. Dar vienas viršenybės nurodymas padaryti ką nors nelabai prasmingo, dar viena rutininė ataskaita, dar vienas motyvacinis renginys, dar vienas metinis biudžetas. Pašaliniai niekada nesupras, kas gi atsitiko. Nes atsitiko ne išorėje, o viduje.
Kadangi jau nemažai tokių moterų pažįstu, jų pirmas įspūdis – kaip gera ir visai nebaisu! Kažkiek laiko norėsis tiesiog nieko neveikti. Vėliau rasis noras veikti nedaug. Noras ką nors veikti stiprės ir didžiausias atradimas bus, kad tam yra jėgų ir įkvėpimo. Dar vienas atradimas – koks talpus gali būti laikas, kai jis tik tavo. Ir paskutinis, svarbiausias, – kad „aš galiu“. Galiu visaip ir nežūvu. Galiu rinktis dirbti, galiu rinktis gyventi, galiu net rinktis, kada tai daryti. O tai ir yra trečias variantas, kurį linkiu atrasti susidūrusioms su „arba – arba“ dilema.
