Nuosavas būstas lietuviui – tai kaip sezono „must have“ madistei. Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje pagal asmenų, turinčių nuosavą būstą, skaičių – apie 90 proc. lietuvių gyvena nuosavame būste. Maža to! Absoliuti dauguma (apie 85 proc.) šį būstą sugebėjo įsigyti net nesiskolindama! Taip, privatizavimas buvo svarbus veiksnys, bet ir dabar būsto pardavėjus stebina lietuvių gebėjimas įsigyti tokį rimtą pirkinį be paskolos. Galbūt skolinamasi iš artimųjų arba nuperkamas butas vaikams ir tam išleidžiamos viso gyvenimo santaupos.
Nuosavas būstas, kaip sutvarkyto gyvenimo rodiklis, labai stiprus, bet... toks slidus. Tai ką, išeitų, kad visa Vakarų Europa – nesusitvarkiusi? Nes ten tik mažiau nei pusė gyventojų būstą perka savo lėšomis, o ir apskritai jį kaip nuosavybę turi apie 70 proc. žmonių. Pažįstu vokiečių šeimą, kuri iš išskaičiavimo neįsigyja nuosavo būsto, nes laiko tai... neekonomišku sprendimu. Sako: „Kai mes buvome dviese, mums užteko mažo ploto, kai gimė vaikai – ieškojome didesnio, o kai jie užaugo – mums vėl reikia mažiau. Jei mes vos gimus vaikams būtume paėmę kreditą ir pirkę namą, gyventume jame dabar dviese ir vis dar mokėtume paskolą bankui.“ Ir tada man prieš akis iškilo daugybė pažįstamų šeimų – ypač mažesniuose Lietuvos miestuose, kur būstas buvo lengviau įkandamas, – išgyvenančių ištuštėjusio lizdo sindromą, finansinę jo pusę. Tušti kambariai, didelės šildymo sąskaitos. Ir kuris iš šių gyvenimo modelių – labiau „sutvarkytas“?
Stabilus darbas su stabiliomis pajamomis yra kitas įprastas sutvarkyto gyvenimo požymis. Tik vėlgi – nebėra tokio dalyko, kaip garantuotas darbas ar stabilios pajamos. Viena, kas tikrai gali būti visada su žmogumi, – tai gebėjimas prisitaikyti ir lankstumas.
Kai žmonės pradėjo sakyti: „Saulė teka.“ – jie išties taip ir galvojo. Dabar gi žinome, kad toji saulė nei teka, nei leidžiasi, – tai Žemė sukasi. Bet kalbame mes po senovei tuos žodžius apie saulę, ir gana. „Susitvarkyti gyvenimą“ anksčiau tikrai reiškė turėti tą minėtą sąrašiuką, dėti pliusus. Egzistavo baigtinis sutvarkyto gyvenimo sąrašas, baigtinė gerovė ir visas sutvarkymas buvo orientuotas į tą galutinį tašką. „Bet juk gyvenimas yra procesas, o ne atvykimo stotelė“, – pasakė mano draugė, beje, pati šiuo metu puikiai „susitvarkiusi“ gyvenimą.
Turėti pinigų, nepaisant gaunamų pajamų dydžio, yra žmogaus išsiugdyta savybė, o ne palankiai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas.
Visgi susitvarkyti galima ir reikia jei ne visą gyvenimą, tai finansinius įpročius – būtinai. Turėti pinigų, nepaisant gaunamų pajamų dydžio, yra žmogaus išsiugdyta savybė, o ne palankiai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. Tam labiausiai reikia vieno dalyko – realiai vertinti savo galimybes ir turėti joms adekvačių norų. Pavyzdžių aplinkui apstu, gerų ir blogų. Jie tikri, neišgalvoti! Štai stovi kieme kreditu pirktas BMW automobilis (sutvarkyto gyvenimo simbolis), bet juo nevažinėjama, nes... pritrūko pinigų privalomajam draudimui. „Jei negali sau leisti atostogų Tailande, tai jau neimk jų „lizingu“, – irgi tikrą atvejį komentuoja draugė. Nuolatiniai greitųjų kreditų klientai taip pat kažin ar moka tvarkytis su finansais. O štai sutikta kiemsargė (žinom, kokios ten algos) savo sergantį kačiuką pas veterinarą nešioja. Turi, jai kažkaip lieka. Ir kažkaip ramu dėl tokio žmogaus, net jei jis – be jokio automobilio. Ne, jis neprapuls.
O kaip įvairios finansinės duobės, neapsižiūrėjimai, klaidos ir visokios kitokios krizės, kai tenka pasinaudoti net fizinio asmens bankrotu? Taip, jų būna net ir labai gerai finansinius įpročius susitvarkiusiems žmonėms. Tik jiems tai nutinka labai daug kartų rečiau!
