Kiekvienais metais Europa išmeta apie 90 mln. tonų tinkamų vartoti produktų. Apskritai pasaulyje išmetama apie trečdalis viso maisto, daugiausia – jo net nepardavus, kai baigiasi galiojimo laikas. Būtent todėl jau yra pasiūlymų pratęsti produktų galiojimą.
Šalia „geriausias iki“ būtų privalomas ir „tinka vartoti iki“. Dabartiniu metu galiojimo laikas nurodomas su tokia didele atsarga, kad net pačios kontroliuojančios ir standartus nustatančios institucijos pripažįsta – reikalavimus galima švelninti. Neskubėkite džiaugtis, jog maisto jūs nešvaistote. Už išmetamus produktus vis viena sumokame, nes šie nuostoliai yra įskaičiuoti į pardavimo kainą. Išmestus kilogramus pavertus pinigais, kiekvienas namų ūkis, paprastai tariant – šeima, į sąvartyną pasiunčia kokius 300–400 eurų per metus.
Ir jei jums kyla klausimas, kur dingsta pinigai, atkreipkite dėmesį, kiek maisto iškeliauja į šiukšlių dėžę. Jau atlikta daugybė tyrimų, kurie rodo, kad daugiausia išmetama duonos – apie ketvirtadalis. Antroje vietoje įvairios salotos, daržovės, vaisiai. Toliau rikiuojasi pienas ir jo gaminiai. Mažiausiai išmetama brangių produktų: žuvies ir mėsos. Tai tik byloja, kad nešvaistyti maisto visgi mokame, o tie 300 eurų susidaro, kaip mums atrodo, iš smulkmenų. Iš per didelio pakelio pieno, iš didesnio duonos gabalo, iš dar vieno obuolio ar banano, kuriuos perkame su atsarga visai savaitei.
Tikrai nepretenduoju į išsamų rekomendacijų, „kaip nešvaistyti“, sąrašą, pateiksiu tik kelias, lengviausiai įgyvendinamas. Visi žinome: alkanam eiti maisto pirkti yra tabu, kaipgi be šio patarimo.
Kainos už mato vienetą yra skirtos palyginti skirtingų pakuočių kainoms, bet tai niekaip neturėtų tapti motyvu įsigyti didesnę pakuotę.
Kitas dalykas, dėl ko žmonės per dažnai apsirinka, – per daug dėmesio skiria ne pakuotės, o kilogramo ar litro kainai. Žinoma, litras pieno kainuoja pigiau, kai perki jo litrą, nei tuomet, kai perki pusę litro. Tačiau pusės litro pakuotė kainuoja mažiau eurų nei litro. Pagrindinė gudrybė čia – nesusigundyti pirkti daugiau pieno (už atseit mažesnę kainą), nei reikia suvartoti. Kainos už mato vienetą yra skirtos palyginti skirtingų pakuočių kainoms, bet tai niekaip neturėtų tapti motyvu įsigyti didesnę pakuotę. Perkant atsiranda iliuzija, kad taupai, bet jei perki daugiau, nei reikia, tai šveiti pinigus į balą laimingu veidu.
Kitas veiksmingas būdas produktų neišmesti – pirmiausia namų nepaversti antra parduotuve, kur kiekvieną minutę galima gauti, ko tik širdis geidžia. Na, tikrai neturi namie nuolatos būti absoliučiai visko: ir obuolių, ir bananų, ir vynuogių, ir trešnių, ir arbūzo, ir meliono, ir avokadų, ir špinatų, ir viso ko, ko galbūt užsinorės kuris nors šeimos narys. Kaip sakydavo mano draugė, jei obuolių metas, tai ilsimės nuo bananų. Be jokios abejonės, čia paantrintų ir dietologai, kad sezoninis maistas sveikesnis.
Pastangos periodiškai suorganizuoti pietus ar vakarienę iš kirvio taip pat labai padeda švaistyti mažiau. Tiesiog reikia gaminti iš to, kas jau yra šaldytuve, šaldymo kameroje ar spintelėse. Viena feisbuko draugė pasidžiaugė, kad iš to kirvio išėjo visai neblogi dienos pietūs – su balandėliais ir kitais gėriais.
Norintieji sutaupyti maisto sąskaita paradoksaliai apsiverčia jo atsargomis, tad rezultatas būna visai priešingas.
Žvilgtelėjau į savo spinteles: be vargo išgyvenčiau porą dienų ar net daugiau. Dar pastebėjau, kad norintieji kažkaip sutaupyti maisto sąskaita paradoksaliai apsiverčia jo atsargomis (matyt, pirkdami per akcijas), tad rezultatas būna visai priešingas.
Nešvaistykime maisto ne tik dėl to, kad sutaupytume 300 eurų naujai suknelei. Nešvaistykime maisto, nes tai galų gale – blogo tono ženklas. Iš dainos žodžių neišmesi, o lietuviai apie tai turi griežtą pasakymą: „Ne tam gėda, kas daug ėda, o kas prisideda ir neišėda.“
Žinoma, jokiu būdu nenoriu tvirtinti, kad kilniais tikslais turime kimšti į pilvą visokius likučius, palydėdami „ai, negi išmesi“ palinkėjimais. Mes juk apie tai, kad suknelė būtų ne tik iš naujos kolekcijos, bet ir mažesnio dydžio!
