Namie pilna ne tik gyvų sraigių, bet ir jų skulptūrėlių
Prieš 11 metų Janina per televiziją pamatė reportažą, kuriame buvo paminėta Vynuoginių sraigių augintojų asociacija. Norėdama išbandyti naujų veiklų, moteris ryžosi įsigyti pirmųjų sraigių ir jas ėmė auginti. Pajautusi didelį malonumą, tuo užsiima iki šiol.
„Norėjau užsiimti kuo nors, ko niekas nedaro. Užsikabinau, – šypsosi J.Krikštaponienė. – Dabar propaguoju savo auginimo technologiją, turime perdirbimo cechiuką, gaminame produktus. Taip pat dirbu su žmonėmis, organizuoju ekskursijas, nes atsirado daug norinčių pažiūrėti, kaip viskas atrodo.“
Afrikines sraiges auginančiai Janinai iš karto kilo mintis įkurti sraigių verslą. Nors iš pradžių jai teko susidurti su nemaloniais iššūkiais, moteris užsispyrė ir siekė toliau užsiimti stipriai pamėgta veikla.
„Iš pradžių būrėmės į asociaciją, kurioje buvo virš 100 narių. Mus apgavo nemokėdami pinigų, tad daug kas numojo ranka. Dėl šios priežasties Lietuvoje liko nedaug sraigių augintojų, – pasakoja J.Krikštaponienė.
– Aš norėjau pritaikyti afrikinių sraigių auginimą Lietuvos klimatui. Pagal nurodymus, jas reikėtų žadinti sausį, tačiau pas mus žiemos ilgos, pavasaris taip greitai neateina. Pagal savo technologiją nusprendžiau jas žadinti kovo 1 dieną. Taip yra žymiai lengviau.“
Į sraiges pradėjusią auginti Janiną iš pradžių daugelis žiūrėjo skeptiškai. O kai kurie kaimynai baiminosi, kad jų kiemuose taip pat atsiras naujų gyventojų.
„Buvo tokių, kurie galvojo, kad darau nesąmones. Vis dėlto šeimoje mane visi palaikė, – tikina J.Krikštaponienė. – Tikrai neužveisiame sraigių kaimynams. Jos nuo mūsų nepabėga, kadangi auginame specialiuose aptvaruose, tepame tepalais, jog neišeitų. Žmonės apsiprato, jau kitaip į mano veiklą žiūri, kai kurie net sraigių mama vadina.“
Buvo tokių, kurie galvojo, kad darau nesąmones.
Sraigių auginimas iki šiol nėra pagrindinė Janinos veikla. Moteris turi savo parduotuvę Trakiškyje, todėl didžiąją laiko dalį skiria jai. Laisvus vakarus J.Krikštaponienė atiduoda sraigėms, su kuriomis, kaip ji pripažįsta, jai labai gera.
„Tai yra hobis – man įdomu, patinka, todėl užsiimu, – sako J.Krikštaponienė. – Reikia susirgti sraigių liga, kad suprastum. Pas mane kieme pridaryta daug sraigių iš akmenukų, betono. Be to, gaminu suvenyrus, magnetus. Aš taip pailsiu.“
Sraiges galima naudoti maistui ir kosmetikai
Prisiminusi verslo pradžią, Janina neslepia, kad ši buvusi itin sunki. Investavusi nemažą sumą pinigų, moteriai ne vienerius metus teko dirbti nuostolingai.
„Iš pradžių pirkome 4 tūkst. sraigių po 2 litus. Reikėjo įsirengti patalpas, pastatyti šaldytuvus. Kai tiek investuoji, būtų gaila mesti, norisi pasiekti užsibrėžtą tikslą. Tik dabar pradedame atsigauti ir galbūt net pavyktų iš šios veiklos pragyventi“, – aiškina J.Krikštaponienė.
Daugiausiai viena dirbanti Janina augina ne tik afrikines sraiges, bet turi ir didžiųjų sraigių, kurios gali išaugti net iki kilogramo dydžio. Šiuo metu moteris iš viso turi 260 tūkst. sraigių, kurias laiko kieme.
„Kai kurias sraiges laikome ant stelažo, – priduria J.Krikštaponienė. – Sraiges ne tik perdirbame į mėsą, bet ir gaminame ikrus, nes kiaušinėliai yra valgomi.“
Atėjus laikui, Janina sraiges sumigdo, o tuomet jas perkelia į didelį šaldytuvą.
„Tinklinėse dėžėse lauke leidžiame joms išsituštinti, drėkiname kelias dienas, tuomet nešame į stelažą patalpoje, kur nebeduodame valgyti. Kartu jos nebegauna drėgmės, todėl paprasčiausiai užmiega“, – pasakoja J.Krikštaponienė.
Anot Janinos, sraigės neturi daug poreikių, tad jas auginti yra ganėtinai lengva. Kaip sunkiausią laikotarpį moteris išskiria pavasarį, kadangi tuo metu vyksta sraigių veisimas.
„Vėliau sraiges nešame į lauką, kur turime aptvarą su stogeliais – ten laikome jas, kol sušyla oras ir paauga žolė. Tuomet skirstome mažus sraigiukus, auginame juos, – visu procesu dalijasi J.Krikštaponienė.
– Sraiges maitiname vieną kartą per dieną, vėlai vakare, nes jos yra naktiniai gyvūnai. Kai vakare išlenda, nebesimato žemės, būna vien sraigės. Labai gražiai atrodo.“
Kai vakare išlenda, nebesimato žemės, būna vien sraigės. Labai gražiai atrodo.
Janina patiekalus ruošia iš žalios sraigių mėsos, kurią iš pradžių užšaldo, o tuomet verda ir gamina produktus. Pasak jos, populiariausias žmonių pasirinkimas yra burgundiškos sraigės.
„Troškiname sraiges sausame vyne, gaminame troškinį su daržovėmis, ruošiame mėsą su pievagrybiais ir sviestu. Pati iš sraigių gaminu viską: cepelinus, koldūnus, pyragėlius, guliašą, troškinį“, – vardija J.Krikštaponienė.
Janinai prireikė 6-erių metų, kol ryžosi paragauti sraigių mėsos, todėl ji visai nesistebi, kai atvažiavę svečiai neretai atsisako degustuoti patiekalus.
„Kai atvažiuoja lankytojai, mes surengiame degustacijas, tačiau būna tokių, kurie pasako, kad nevalgys. Aš reaguoju normaliai, nes man pačiai prireikė laiko, kol paragavau“, – šypsosi J.Krikštaponienė.
Iš sraigių galima ruošti ne tik patiekalus, bet ir kosmetiką su jų gleivėmis. Vis dėlto, anot Janinos, Lietuvoje tokių priemonių dar niekas negamina.
„Galima sraigę naudoti vietoje kosmetikos – ji išlygina raukšles, strijas, randus, gydo odos ligas. Kai kurie sraigę užsideda ant veido ir nereikia net kremų. Užsienyje tokia praktika jau gana populiari“, – tikina J.Krikštaponienė ir priduria, jog pati tokios procedūros dar neišbandė, kadangi vis pritrūksta laiko.
Sraiges savo naminiais gyvūnėliais laikanti Janina neslepia, kad jų gyvenime jai itin reikia. Idėjų, ką su jomis būtų galima nuveikti, moteris turi daug, tik, deja, tam pritrūksta valandų paroje.
„Žmonės priprato, kai tiek metų jau dirbu, pradėjo visai kitaip žiūrėti į sraiges. Tik vis stebisi, kodėl tiek daug dirbu. O man patinka, malonu. Kartais einu miegoti paryčiais, nes tvarkausi su sraigėmis, keičiu žemes, durpes. Dieną nėra laiko, todėl dėmesio skiriu tik vakare“, – sako J.Krikštaponienė.
Nuo ryto iki vakaro apie sraiges galinti kalbėti Janina juokdamasi atskleidžia, kad kai kurie atvykę svečiai galvoja, jog ekskursija truks ne ilgiau kaip pusvalandį, tačiau moteris juos nustebina, kadangi kalba mažiausiai valandą. Visgi nors idėjų galvoje sukasi daug, Janina jas jau stabdo.
„Reikia tobulinti tai, ką turime. Mano metai nebe tie, užtenka, jau ir taip daug padariau, – šypsojosi J.Krikštaponienė. – Žinoma, būtų galima daug prigalvoti, bet paliksiu tai vaikams.“
