Elona Jagelavičienė prieš 35 metus pavarčiusi vieną „Glass review“ žurnalą taip susižavėjo stiklu, kad nusprendė išmokti iš jo kurti.
„Man užteko vieno žurnalo. Pamačiau iš stiklo darbus – ir nurovė stogą“, – juokiasi menininkė. Tiesa, ne visada moteris iš to gyveno, ilgą laiką tai buvo jos antras pajamų šaltinis.
Tačiau prieš porą metų Elona nusprendė išdrįsti ir skirti laiką vien savo aistrai, iš to gyventi.
– Baigėte skulptūrą, mokate kurti ir iš kitų medžiagų, bet kodėl būtent stiklą taip pamilote?
– Man ši medžiaga išskirtinė. Mano kūriniai niekaip taip gražiai neatrodytų sukurti iš kitų materijų. Pavyzdžiui, angelai. Jeigu pasirinkčiau kitą materiją iš karto atsirastų sunkumo jausmas, jie nebebūtų tokie lengvi ir plastiški.
Iš stiklo gali sukurti beprotišką lengvumą, plastiškumą subtilumą, trapumą, tai labai veža mane. Dar labai man patinka, kaip stiklas viską atspindi, reaguoja į šviesą – visada besikeičiantis. Tas ir žaviausia. Norisi išnaudoti viską, ką ši medžiaga gali duoti, pasimėgauti ja.
– Ką iš stiklo kuriate?
– Stiklas gali būti labai įvairus. Prie pečiaus kuriant iš stiklo žmonės dirba su luitais, ten stiklas žaidžia per masę. Aš dirbu su degikliu, čia stiklas žaidžia su plastika.
Darau angelus, augalus, sraiges, pempes. O mano kurtus papuošalus dažnai vadina daržu, visokie ten moliūgai, baklažanai, žirniai.
– Ar stiklo trapumas jums yra kliūtis ar atvirkščiai – prideda žavesio?
– Net nejauku pagalvoti apie nedūžtančio stiklo išradimą, tarsi jis tada nebe stiklas būtų. Aš net neabejoju, kad tokį išras, bet kažkas tuomet nukentės, gal pralaidumas šviesai.
Dažnai juokauju, kad mano darbai tokie trapūs, kad tenka saugoti kaip kiaušinį. Man labai dažnai skyla, dūžta, čia jau tokia proceso dalis. Bet tas trapumas nėra neįmanomas, juk kruopščiai supakuoti darbai pasiekia tolimiausius pasaulio kampelius.
Kūrinį iš stiklo reikia padaryti greitai – turi būti neiškankintas šviežumas.
– Kas sunkiausia, dirbant su stiklu?
– Stiklas yra paslankus ir tuo pačiu labai greitai stingsta. Pavyzdžiui, su moliu gali gramdyti, minkyti, o su stiklu taip neįmanoma. Jei ugnyje užminkysi, nieko nebus. Kūrinį iš stiklo reikia padaryti greitai – turi būti neiškankintas šviežumas.
Taip pat sunku dirbti dėl jo trapumo, skilimo. Jeigu neteisingai sudėlioji detales ar kokią mažą klaidą padarai, darbas gali bedirbant skilti. Kartais pabaigtą gaminį padedi po antklode atvėsti, o kai ateini viskas būna suskilę. Tomis akimirkomis norisi, kad stiklas tvirtesnis būtų.
– Yra toks posakis – stiklinės akys, tarsi tokios šaltos, negyvos. Ar tikrai stiklas yra tokia šalta materija?
– Ilgai galvojau, kas šaltesnis, stiklas ar akmuo. Visgi manau, kad stiklas. Jis toks sterilus. Vien gamyba iš jo vyksta ore, negali prie jo prisiliesti.
– Jeigu stiklas šalta materija, kaip savo kūriniuose perteikiate jo šilumą?
– Dėl to stengiuosi jį jungti su kitomis medžiagomis – medžiu, akmeniu, taip pat atsižvelgiu į formą, eleganciją. Labai įdomu ant vieno akmens dėti kelis angelus, tada atsiranda santykis. Galima sudėti juos, taip, jog jie atrodys svetimi vienas kitam, arba taip, jog atrodytų labai artimi, skleistų šilumą. Taigi, tampa labai svarbu, kaip figūras sudėsiu, kaip pakreipsiu, ar žiūrės vienas į kitą, ar ne.
– Ką labiausiai patinka kurti? Ir kur semiatės įkvėpimo?
– Labiausiai patinka kažką naujo sugalvoti. Naujos idėjos pastaruoju metu kyla iš gamtos.
Aną dieną vaikščiojau ryte po pievą, pasilenkiau prie mažų rasos lašelių ant žolių ir pagalvojau, kaip nuostabu būtų žolės lopinėlį su ryto rasa perkelti į stiklą. Su jokia kita medžiaga tokio darbo negalėčiau įsivaizduoti, o su stiklu galiu. Gamta keičiasi, džiūsta, o čia žmonės galėtų ant palangės pasidėti amžiną vasaros prisiminimą.
– Kokie populiariausi jūsų kūriniai? Ką Lietuvoje dažniausiai perka?
– Angelai. Aš pati stebiuosi, kad žmonėms dar vis reikia angelų, kad tiek metų jie yra mano populiariausias kūrinys. Labai širdyje džiugu, kad žmonėms dar vis reikia nebuitinių dalykų, kad jie ne taip pragmatiškai žiūri į pasaulį, o sau ir vieni kitiems dovanoja angelus. Nors darau juos jau daug metų, tačiau niekada neatsibosta, nes kiekvienas vis kitoks išeina.
– Sakote, daug metų žvelgiate į angelus. Jie keičiasi ar išlieka panašūs?
– Pirmieji angelai gimė prieš 30 metų. Iš pradžių jie buvo stikliniuose rėmeliuose, o kaip iš jų „išlipo“, jau neatsimenu. Bandžiau juos dėlioti ant medžio, bet galiausiai jie liko ant akmens, jis davė jiems stabilumo.
Su laiku angelai keičia formą – grakštėja, aukštėja, ilgėja, sparnai didėja.
Menininko darbai atspindi jo vidų. Sunkiuoju mano gyvenimo periodu žmonės klausdavo, ko tokie angelai liūdni. Ir iš tiesų, kažkaip darydavau juos su nuleistais sparnais. Kai sunkusis etapas praėjo, ir jų sparnai pakilo.
Aš žmogus tikintis. Tikiu, kad kiekvienas mes turim po angelą sargą.
– Ką jums simbolizuoja angelas?
– Angelas geros žinios nešėjas. Aš žmogus tikintis. Tikiu, kad kiekvienas mes turim po angelą sargą.
– Kur iš jūsų dirbtuvių iškeliauja angelai? Kokiomis progomis juos perka?
– Lietuvoje žmonės angelus labai myli. Be Lietuvos, daugiausia keliauja į JAV. Jiems, tokiems trapiems, tai didžiulė kelionė.
Angelus žmonės dovanoja įvairiausiomis progomis. Krikštynoms, vestuvėms, kaip geros žinios nešėją, o kartais būną ir laidotuvėms, kaip vilties simbolį, paguodą. Kai ateina pirkti žmogus, tai ir pasikalbame.
Viena moteris, praradusi kūdikį, norėjo mažo šviesaus angeliuko. O viena šeima panoro taip įsiamžinti – padariau ant akmens stovinčius du didelius angelus tėvus ir vieną mažą angeliuką. Vėliau mugėje jie mane susirado, moteris buvo besilaukianti antrojo vaiko, tai ant akmenuko dar vieną mažytį angeliuką prilipdžiau. Su stiklu žmonės įsiamžina.
– Savo kūrinius apibūdinate, kaip blizgančius dalykus, į kuriuos žmogus gali pažvelgti giliau. Ką pati juose įžvelgiate?
– Angelų bokštas, arba kitaip „Meditacija“. Šiame darbe angelai yra nutupdyti vienas ant kito skaidrėja, mažėja kol galiausiai dingsta ore. Tas kilimas, blukimas simbolizuoja man perėjimą į kitą būseną, palikimą visko, kas apčiuopiama, nusirengimą.
Labai graži man angelų pora ant akmens. Stiklas labai trapus, bet pora stovi ant tokio tvirto ir amžino pagrindo, trapumo ir stabilumo derinys – visai kaip santuoka. Žmonės mes juk labai trapūs. Pasižadėjimai, žodžiai yra niekiniai, bet jeigu turim tvirtą pagrindą, kaip tas akmuo angelams, viskas gali būti amžina.
– Ar Lietuvoje stiklas yra populiarus?
– Sakyčiau, taip. Kiti neatsitiktinai mane suranda, o būtent specialiai ieško stiklo. Man ši medžiaga absoliučiai yra išskirtinė, o kitam, sunku pasakyti, dėl ko ji taip patinka. Populiariausi šiuo metu yra angelai ir gervės.
– Kūryba iš stiklo nėra itin populiarus amatas Lietuvoje, tiesa?
– Taip. Žmonių, kurie dirbtų taip, kaip aš, – su degikliu, daugiau Lietuvoje nelabai yra. Molis ir keramika seni, visur matomi dirbiniai, o pavyzdžiui, stiklas, nekalbu apie vitražus, nesenas amatas Lietuvoje. Pavyzdžiui, pasidairykite mugėse – kiek būna daug keramikos, medžio ir kiek nedaug stiklo.
– Kaip klientams sekasi išsaugoti jūsų trapius kūrinius?
– Stiklo trapumas nėra neįveikiamas. Tačiau klientams, kaip ir man, nutinka visko. Man labai gražu, kad sudužusius angelus žmonės neišmeta į šiukšlių dėžę, o ieško manęs, kad pataisyčiau. Kartais neįsivaizduoju, kaip pavyksta žmonėms mane rasti. Pavyzdžiui, jeigu mugėje darbą nusiperka, nežinodami manęs, turi įdėti tikrai daug darbo, kad mane surastų. Labai smagu, kad taip brangina angelus. Ieško būdų, kaip sutaisyti, kaip kokią vertybę saugoja.
Man labai gražu, kad sudužusius angelus žmonės neišmeta į šiukšlių dėžę, o ieško manęs, kad pataisyčiau.
– Kokio atgalinio ryšio sulaukiate? Ar jis svarbus jums kaip menininkei?
– Labai smagu gauti atgalinį ryšį. Tai įkvepia nesustoti, įvertinti tai, ką darai, nors, kaip ten sakoma, kas katinui uodegą pakels, jei ne jis pats. Kartais mane klientai nustebina, kaip moka džiaugtis stiklu, atrodo, nieko ypatingo nepadarei, o jie taip dėkoja. Labai gera tai girdėti, kai vienas dirbi kambarėlyje, pamiršti save įkvėpti. Labai tai vertinu.
– Ar viską darote viena? Ar kažkas padeda kurti?
– Viską darau viena. Nuo akmenų ant, kurių angelai tupi rinkimo, iki įpakavimo ir išsiuntimo. Žmonės tai labai vertina, ypač vakaruose. Jiems kažkaip keista, kad žmogus gali neturėti jokio pagalbininko. Bet kai gerai apie tai pagalvoju, aš to ir nenorėčiau, man gera viską pačiai daryti.
Darbas nereikalauja daug fizinės energijos, todėl planuoju dirbti tol, kol galėsiu. Labai svarbu kurti tuos dalykus, kurie tau širdžiai mieli. Bandžiau kažkada ir velnius daryti, bet nemalonu jų tas išraiškas, nemielas širdžiai, daryti.
Kai dirbdavau kitiems, kartais reikėdavo per dieną keturiasdešimt vorų padaryti. Tai mylimas darbas vakarais atsigulus į lovą atgrasus pasidarydavo. Tai man labai svarbu daryti tai, kas širdžiai miela ir artima. Neplanuoju sustoti.
