„Ugniagesiu dirbu jau septintus metus. Kaip susidomėjau būtent tokiu darbu? Kai man buvo keturiolika metų, Šančiuose degė daugiabutis namas, kuriame gyvenau. Tame degančiame bute buvo gyvas žmogus. Tada atvažiavo keturios ar penkios ugniagesių mašinos, jie viską gesino, traukė žmogų, jį nešė. Visi vaikai stovėjome ir žiūrėjome didelėmis akimis.
Tai mane privertė susimąstyti apie tai, kad ugniagesio profesija yra labai įdomi. Tačiau sulaukęs 18 metų pradėjau važinėti į užsienį, kaip ir dauguma kitų jaunų žmonių, ieškojau laimės, laimės neradau (juokiasi), tad įstojau mokytis. Reikėjo kažką veikti, dirbti, tačiau mokslai nebuvo susiję su dabartine profesija, nes mokiausi verslo vadybos.
Manęs per daug netraukė jokia profesija, tačiau būtent tas vaikystės-paauglystės įvykis paliko gilų pėdsaką. Tad ilgainiui nusprendžiau pasukti būtent tuo keliu ir dabar esu ugniagesys, patenkintas savo pasirinkimu“, – sako Vaidas Arbačiauskas.
– Kokios buvo pirmos patirtys tokiame darbe?
– Pirmos dienos darbe buvo krikštynos – tai viena iš patirčių (juokiasi). Degė automobilis, jį gesinau, o kolegos gesino mane (juokiasi). Visi naujokai yra kaip nors „išbandomi“.
Ugniagesių mokykloje esame apmokomi išties plačiai – nuo darbo su pavojingomis medžiagomis, iki nukentėjusiųjų paieškos ir gaisrų gesinimo bei daugybės kitų užduočių. Kokį gauname iškvietimą, į tokį važiuojame. Tačiau kai esi naujokas, žinoma, kolegos kiek atsižvelgia ir pavojinguose įvykiuose įvertina, ką tu galėsi padaryti, ypač kai neturi patirties.
Liūdna, tačiau tik mažoji dalis įvykių mūsų darbe baigiasi laimingai – gaisro atveju arba žmogus lieka be turto, arba pats nukenčia gaisre. Pirmoje vietoje visada žmogaus, aplinkinių gyvybė.
Įvykių per septynerius metus būta labai daug ir labai įvairių – degė ir daugiaaukščiai, ir dujų balionai sprogę, ir į avarijas tenka važiuoti, kai tenka pjaustyti automobilį ir vaduoti sužeistą žmogų. Sunku matyti tuos vaizdus, kai nukentėjęs gyvas, kvėpuoja, sunkiai sužeistas ir tau reikia jį kuo greičiau išgelbėti.
Oro sąlygos, metų laikai, temperatūrų skirtumai taip pat tampa iššūkiu atliekant savo darbą, nes ugniagesių apranga ir visa ekipuotė yra sunki, o kai reikia palakstyti spaudžiant šalčiui arba esant aukštai temperatūrai, tikrai yra ką veikti.
Sezoniškumas daro įtaką ir pačiam darbo pobūdžiui – žiemą prasideda kūrenimas ir nevalytų kaminų problemos, įvairūs eismo įvykiai, pavasarį ir vasarą – deginama žolė, miškai, gelbėjami skęstantieji ir panašiai. Turbūt dažniausios gaisro priežastys yra paprasčiausias neatidumas, pavyzdžiui, sugalvoja žmogus per naktį garaže palikti krautis akumuliatorių.
– Kaip ugniagesys, susiduriate su įvairiomis emocijomis. Kaip su jomis susitvarkote?
– Jeigu į viską reaguosi, emociškai bus labai sunku. Reikia išmokti atsiriboti, ieškoti būdų į situaciją pažvelgti kitaip. Būna ir ne tokių skaudžių atsitikimų, pavyzdžiui, teko gelbėti ir katiną medyje, ir papūgą kamine. Ko tik nebūna (juokiasi) – girto vyro žmona neįsileidžia, reikia padėti (juokiasi).
– Sportas jūsų gyvenime užima svarbią vietą, o ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui ir pomėgiams?
– Sportas mano gyvenime yra jau nuo vaikystės – sportuoju jau daug metų. Vaikystėje rinkausi įvairias sporto šakas, o dabar jau dešimtmetį intensyviai dirbu su svarmenimis ir treniruokliais. Galima sakyti, kad užsiimu sportu kiekvieną dieną, be to, fizinę formą mes privalome palaikyti ir dėl darbo.
Galiu pasakyti, kad ugniagesiai yra visi sportuojantys, nori to ar ne. Nes nėra lengva tokiame darbe fizine prasme – pabandyk atsipalaidavusį žmogų pakelti ir išnešti, kai esi pats su apranga, aparatais ir kita papildoma amunicija – kirvis, prožektorius, laužtuvas ir kt. Juk tenka ir duris išlaužti, ir žmogui padėti. Išvykimas nuo tada, kai gauname iškvietimą, įvyksta per 60 sekundžių – per tą laiką turime viską apsirengti, susiruošti ir išvažiuoti.
Na, o jeigu kalbėtume apie pomėgius, tai man labai patinka motociklai ir viskas, kas su jais susiję. Kai sezonas leidžia, stengiuosi tuo pasidžiaugti, juolab, kad turiu kelis motociklus (šypsosi), bet greičio tikrai neviršiju – man patinka mėgautis važiavimu. Asmeniniam gyvenimui laiko taip pat užtenka, juk para turi 24 valandas (šypsosi).
– Ruošiatės Stipriausio ugniagesio konkursui. Kas paskatino?
– Nors vyksta jau gana seniai, tačiau tik prieš maždaug trejus metus šis konkursas itin išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Dalyvauti norėjau jau praėjusiais metais, bet buvo suplanuotos atostogos, tad teko išvykti. Šiais metais jau reikia pasistengti (šypsosi). Tiesa, kol kas šiuo metu gydausi po sportinės traumos, tačiau viliuosi, kad tai nesutrukdys dalyvauti konkurse.
Rungtys primena tai, kas būdinga mūsų darbui, darbinės situacijos imitavimas – užbėgimas į bokštą, svarmens mušimas su kūju, manekeno, sveriančio 80 kg, tempimas tam tikrą distanciją.
Dalyvauti norisi dėl to, kad daug laiko ir dėmesio skiriu sportui, norisi save išbandyti – o šis konkursas tai yra viena iš išbandymo sričių, juk sporto salėje kasdien praleidžiu apie 3 valandas.
Kasmet šis konkursas pritraukia vis daugiau dalyvių iš visos Lietuvos, todėl konkurencija gali būti stipri. Na, o stipriausi ugniagesiai keliauja į konkursą Jungtinėse Amerikos Valstijose, – sako Vaidas, tikindamas, kad tiek darbe, tiek tokiuose konkursuose svarbiausi ne prizai, bet savęs pasitikrinimas, todėl jis tikisi pasiekti pačių geriausių rezultatų.