Mūsų pašnekovas Tomas Josas – ne tik baro „Prohibicija“ įkūrėjas ir vadovas bei tinklaraščio apie alaus kultūrą autorius, bet ir Stoties rajono krafto festivalio alaus kranų programos kuratorius.
Pirmajame Stoties rajono krafto festivalyje laukia tikras degustacijų maratonas. Legendiniame „Kablio“ pastate įsikūrę aludariai pristatys kraftinius gėrimus bare „Amadeus“, o muzikinį foną ten kurs daryklos atstovas, žinomas didžėjus Tadas Quazar. „Love“ baras atidarys savo pop-up barą naujojoje kepyklos „Druska Miltai Vanduo“ terasoje – čia galėsite susipažinti su gaminiais iš Grūto ir Sakiškių. Vos už kelių metrų įsikūrę „Vijokliai“ pristatys naujos Visagino aludarių iniciatyvos rezultatus. Minėtoji „Prohibicija“ skelbs „Serious Sori Weekend“ ir turės platų danų bei estų daryklų gaminių pasirinkimą. Netoliese esanti „Etmonų Špunka“, kaip įprasta turės baltiškos kategorijos gėrimų: lietuviškų, latviškų ir estiškų. Šalia Halės turgaus įsikūręs baras „Bukowski“ priims svečius iš Kauno.
Be to, bus galima paragauti įvairaus įprasto ir nelabai maisto. Žinoma, pagrindinis akcentas – alaus. Pavyzdžiui, maisto vagonėlių „Ramo dūmas“ ir „Meat Busters“ įgulos varžysis dėl skaniausių rūkytų šonkauliukų alaus marinate titulo. „Boom Burgers“ gamins burgerius su aline bandele, o „Dešrainis24.lt“ keps dešrainius su juodo alaus padažu. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengiantys salyklinių gėrimų, turguje taip pat ras kuo sukelti orgazmą savo skonio receptoriams.
– Kraftinio alaus entuziasto Tomo Joso klausiame, kaip prasidėjo jo pažintis su kraftiniu alumi? Kuo sudomino šio gėrimo kultūra, kurioje galima rasti istorinių, socialinių, gastronominių ir kitų pjūvių?
– Pažintis su kraftiniu alumi prasidėjo, kada mano draugas gavo lauktuvių siuntinį iš Belgijos. Paragavę keletą skirtingų gėrimų rūšių, supratom, koks platus ir įvairiapusis gali būti alus, taip pat supratome, koks skurdus jo pasirinkimas buvo Lietuvoje tuo metu.
Maždaug prieš 9 metus pradėjau gilintis į šio gėrimo subtilybes. Studijavau Istorijos fakulteto antrame kurse ir nusprendžiau pasidomėti alaus istorija. Informacijos buvo itin mažai, bet šiek tiek rasti pavyko. Pradėjome rašyti tinklaraštį apie alaus kultūrą, savo studijų darbus vis dažniau rašiau alaus tematika, važiavau į alaus festivalius, ieškojau platesnio alaus pasirinkimo užsienyje ir ragavau kone kiekvieną naujieną, tuo metu pasirodžiusią rinkoje. Matyt, informacijos trūkumas, žingeidumas bei suvokimas, koks platus yra alaus pasaulis, ir sudomino. Vėliau viskas tiesiog vyko savaime, kuo daugiau gilinomės, tuo darėsi įdomiau.
– Kokios sąlygos būtinos, kad alus būtų vadinamas kraftiniu?
– Vienose valstybėse egzistuoja craft alaus ir craft daryklų apibrėžimai, kitose tai – laisvos formos terminas. Pavyzdžiui, JAV jau kalbama, jog terminas craft yra per daug nuvalkiotas ir naujos trendy daryklos pradeda klijuotis sau kitas etiketes, tokias kaip indy ar independent. Aišku, tokioje milžiniškoje rinkoje kaip JAV susigaudyti tikrai sunku. Ten craft darykla vis dar vadinama craft, net jeigu iki 25% jos akcijų priklauso dideliam koncernui.
Lietuvoje aiškaus apibrėžimo nėra, užtat turime išvis nieko nesakantį terminą „specialiosios technologijos alus“. Mano nuomone, craft alumi turėtų būti vadinamas modernus produktas, verdamas iš aukščiausios kokybės ingredientų, nedidelėmis partijomis.
– Koks būtų tavo paaiškinimas žmogui, nesuprantančiam, kodėl kraftinio alaus kaina dažniausiai net keliskart didesnė nei „normalaus“?
– Nežinau, dažniausiai tai priklauso nuo žmogaus, užduodančio tokį klausimą. Tuomet bandai paaiškinti jam suprantamais terminais. Apibendrinant sakyčiau, kad šis produktas verdamas mažomis partijomis, todėl išauga jo ingredientų savikaina. Naudojamos brangesnės ir įdomesnės sudedamosios dalys: pradedant nuo salyklo, apynių ir baigiant tropiniais vaisiais ar net ikrais.
Tai yra eksperimentinis produktas, dažnai suteikiantis naujų potyrių skonio receptoriams – netikėti receptai, iššūkiai ir skoniai.
– Ar turi savo versiją, kaip kraftinį alų būtų galima vadinti lietuviškai?
Craft alumi? Nežinau, ar gyvenant globaliame pasaulyje reikia ieškoti lietuviško termino. Gaila, šiuo metu mūsų blog’o puslapis neveikia, kaip tik neseniai rašiau šia tema. Visi tie „amatininkų alūs“ kelia tik lengvą šypseną ir tikrai nekomunikuoja žmonėms modernaus alaus įvaizdžio.
–Tavo įkurtas baras ironiškai vadinasi „Prohibicija“. Gerai žinome, kuo baigėsi „sausieji įstatymai“ JAV ir kitose šalyse: nelegalių gėrimų gamyba, šešėlinis verslas ir kriminalai. Tuo tarpu vartojimas vargu, ar sumažėjo. Kaip vertini pastaraisiais metais Lietuvoje vykdomą savotišką prohibiciją?
– Vertinu neigiamai, manau, įstatymai buvo priimti skubotai ir neapgalvotai, akcentuojami draudimai, o ne švietimas. Panaši istorija buvo su draudimu prekiauti stipresniu nei 8,5 laipsnių alumi, kuomet iš lentynos buvo šalinami ne tik vilkai ar kobros, bet ir Belgijos vienuolių produktai (beje, panašus įstatymas dabar galioja demokratija negarsėjančioje Baltarusijoje ir kone identiškas įstatymas buvo priimtas 1934-aisiais tarpukario Lietuvoje ). Įstatymas buvo keistas ir koreguotas, tikiuosi, kad ir dabar atsiras drąsos peržiūrėti priimtus sprendimus.
– Kokia šiuo metu lietuviško kraftinio alaus scena: mažėja ar daugėja daryklų? Formuojasi kažkokios skonio tendencijos? Siurprizai ir nusivylimai?
Nepaisant nepalankios ir itin biurokratiškos įstatyminės bazės craft alaus daryklų skaičius Lietuvoje didėja. Po truputį, bet kuriasi nauji prekės ženklai, arba turintys savo daryklą arba verdantys alų pagal kontraktą. Lietuvoje craft procesas prasidėjo gana vėlai, kada Vakarų Europoje ar JAV jau buvo stiprus judėjimas. Todėl mus pasiekiančios tendencijos yra atgarsiai iš tų kraštų. Dabar dauguma jau žino apie APA, IPA, rūgščiuosius elius ar imperinius stout’us. Vakaruose tokie stiliai kaip Brown Ale ar APA savo jau atgyveno ir po truputį traukiasi į šešėlį, vietas užleisdami atitinkamai Milk Stout'ams ir Session IPA, bet Lietuvoje, bent kol kas, gana populiarūs tiek paprastesni, tiek ir išskirtinesni stiliai.
Kiekviena nauja darykla yra malonus siurprizas, skatinantis konkurenciją ir tobulėjimą. Ne visi alūs būna sėkmingi ar tobuli, kartais pasitaiko nusivylimų ir mažiau pavykusių produktų, bet, manau, pačios daryklos tą puikiai supranta.
– Kokie svečiai atkeliauja į Stoties rajono krafto festivalį? Kas galėtų būti festivalio headliner'iai?
Stoties rajono krafto festivaly dalyvaus beveik visi geriausi Lietuvos aludariai, taip pat turėsime keletą svečių iš Danijos, Latvijos ir Estijos.
Kalbant apie headliner'ius, bene paslaptingiausia yra alaus darykla iš Visagino. Ją įkūrė Lietuvos kanojininkas ir Londono olimpinių žaidynių vicečempionas Jevegenij Šuklin su draugais. Taip pat festivalyje dalyvaus ir geriausio praėjusių metų Lietuvoje išvirto alaus (pagal interneto platformoje sudaromus reitingus), kelis metus toje pačioje platformoje geriausia alaus darykla rinkti ir vieni inovatyviausių Lietuvoje aludariai iš Sakiškių bei pirmasis kraftinis bravoras Lietuvoje. Manau, patys aludariai tikrai turės ką papasakoti ir mielai pasidalins savo istorijomis festivalio metu.
– Kokosinis Indian Pale Ale ar Imperial stout su juodaisiais serbentais? Skamba taip, lyg kalbėtume apie konditeriją...
– Iš dalies taip ir yra – tokie alūs dažnai priskiriami desertinių gėrimų kategorijai, bet būtent tokie skoniai leidžia alaus darykloms išsiskirti. Na, jei tiksliau – leisdavo. Konservatyvesni alaus mėgėjai sako, tokie receptai leidžia paslėpti tam tikras alaus ydas bei užmaskuoti trūkumus ar klaidas ir nėra nieko geresnio už, tarkime, tradicinę amerikietišką IPA. Vis dėlto šiandieninė rinka, ypač krafto kontekste, reikalauja naujų iššūkių ir netradicinių sprendimų, todėl daryklos eksperimentuoja ir pristato rūgštųjį šaltibarščių elį, mango pieno kokteilį, liepžiedžių ir kanapių pale ale bei panašius produktus.
– Kadangi kalbame apie festivalį Stoties rajone, koks galėtų būti traukinių stebėtojo skonis?
– Man asmeniškai traukinys yra romantizuota keliavimo forma, glaudžiai susijusi su istorija ir pramonės perversmu. Kažkodėl galvoju, kad idealus traukinių stebėtojo alus turėtų būti angliškas – lengvai karbonizuotas, vos karstelėjęs, sesijinis gėrimas. Tebūnie tai angliškas pale ale’as ar stout’as/porteris.
– Anksčiau su alumi derindavo nebent keptą duoną, sūrį ir kiaulės karką, su kraftu atėjo ir rafinuotesni užkandžiai. Gal pastaruoju metu teko ragauti kokį nors ypatingą derinį?
– Bene labiausiai įstrigęs pastarojo laiko derinys buvo alus ir šokoladas privačiai degustacijai. Šiandien Lietuvoje yra ne vienas kraftinio šokolado gamintojas, importas taip pat nestovi vietoje, todėl šalia gausios šio deserto kategorijos, įdomiai dera ir gausus būrys lietuviškos ir importuojamos salyklinės produkcijos. Tikiuosi, šią degustaciją atidirbus, bus galima pristatyti ir platesnei auditorijai.
„Turgus 2.0“ komanda kviečia: „Turime tikslą suburti vieną didelę Stoties rajono bendruomenę. Visi rajono taškai nuo klubų iki meno galerijų mielai prisijungė prie šios iniciatyvos. Specialiai į festivalį atvyksta įdomiausios lietuviškos ir kelios užsienio daryklos. Bus visko nuo coconut IPA iki black currant imperial stout. Vyks aludarių kūrybinės dirbtuvės, skambės muzika, o restoranai ir kavinės išneš savo stalus ir kėdes į gatvę. Savo ruožtu paruošime ypatingą foodtruck'ų ir pop up šefų selekciją – jie ne tik gamins patiekalus naudodami alų kaip ingredientą, bet ir paruoš specialius degustacinius meniu derinimui su skirtingais kraftiniais gėrimais.“
