Emocijos nusėda skirtingose kūno vietose
Kiekvieną akimirką mūsų galvose sukasi įvairios mintys. Mintys, žinia, yra tam tikra energijos rūšis, kuri sukelia emocijas. Pavyzdžiui, jei dažnai kyla mintys, susijusios su baime, išgyvenama baimės emocija ir baimės energija kaupiasi mūsų organizme. Baimė turi neigiamos energijos ženklą, kuri mūsų organizme pasireiškia kaip diskomfortas, skausmas, organų sutrikimai ar net ligos.
Jei dažnai patiriame pyktį, kenčia inkstai, jei kritikuojame kitus, kenčia kepenys, tulžis, jei trūksta artimųjų palaikymo ir paramos, skauda nugarą, jei per daug prisiimame atsakomybės, darbų ir pareigų, jaučiame įtampą pečių juostoje. Jei neišsakome, ką galvojame, neišreiškiame savęs, turime gumulą gerklėje, o vėliau – ir skydliaukės problemas. Jei „nesuvirškiname“ esamos situacijos, nerimaujame dėl ateities ir bijome ką nors keisti, turime skrandžio, virškinimo sutrikimų. Kai išgyvename dėl artimųjų, kamuoja širdies ligos ir t. t.
Šiuolaikinė medicina jau pripažįsta, kad stresas, nuolatinės blogos emocijos neigiamai veikia žmogaus organizmą. Kaip jau minėta, kiekviena mūsų emocija yra susijusi su konkrečiu kūno organu – tai tarsi projekcija atitinkamoje organizmo vietoje. Iš kitos pusės, žinant žmogaus ligas, nusiskundimus, galima labai daug ką pasakyti apie jo charakterį, požiūrį ir vertybes.
Kas yra emocinis kūnas
Nustatyta, kad per dieną mus aplanko apie 60 tūkst. įvairių minčių. Vienos mintys tarsi užsikabina ir pasilieka, o kitos ateina ir išeina beveik nepastebėtos. Kaip teigia šiuolaikinis mokslas, o ir patys galime pastebėti, lengviausiai įsileidžiame mintis, kurios atitinka esamą nuotaiką, emocinę būseną.
Tačiau minčių sukurtos emocijos taip pat yra energija, kuri kaupiasi mumyse sudarydama emocinį krūvį, vadinamąjį emocinį kūną. Geros emocijos stiprina mūsų kūną, o prastos silpnina ir, kaip iškraipyta energija, kelia mums diskomfortą. Kaip šiukšlės, nešvarumai mūsų aplinkoje, taip ir neigiamų emocijų energija yra teršalas organizme.
Jeigu esame linkę tvarkyti savo aplinką ir rūpintis fizinio kūno higiena, reguliariai praustis, tada, siekdami aukštesnio emocinio intelekto, turėtume išsivalyti ir emocines šiukšles, kurios kaupiasi per patyrimus ir emocinius išgyvenimus nuo pat gimimo.
Asmeniškai man artima idėja, kad didžiąją dalį sukaupto emocinio krūvio, užkoduoto šiuolaikiniu genų terminu, kiekvienas atsinešame iš anksčiau, iš praeitų gyvenimų. Visos tos vaikystės traumos, emocinės patirtys, išgyvenimai, nuoskaudos, klaidingi įsitikinimai, mano nuomone, yra mums duoti kaip ženklai, nuorodos, pamokos, kurias turėsime gyvenimo eigoje išmokti, kad jaustumės geriau, galėtume gyventi taikoje ir ramybėje su savimi ir kitais.
Nuskausminimo būdų įvairovė
Dažnai tenka sutikti žmonių, kurie, prisimindami skaudžias vaikystės patirtis ir kitus išgyvenimus, tarsi supranta savo charakterio ypatumus, atpažįsta savo kasdienes mintis, emocijas ir jų padiktuotus elgesio modelius, tačiau niekaip negali pakeisti savęs, jaučiasi tarsi užburtame rate ir nežino, kaip iš to išeiti. Laimė, yra veiksmingų ir saugių būdų atsikratyti visų sukauptų emocinių šiukšlių, trukdančių džiaugtis gyvenimu.
Pastaruoju metu savo seminaruose ar per asmenines konsultacijas pristatau ir praktiškai išmokau dalyvius visiškai saugiai ir labai greitai atsikratyti sukaupto emocinio krūvio taikant emocijų paleidimo techniką. Kodėl tai saugu? Todėl, kad čia nėra jokio šalutinio poveikio ir jokios magijos. Viską sąmoningai, laisva valia atlieka pats žmogus.
Nereikėtų painioti emocijų išlaisvinimo, paleidimo su jų slopinimu.
Tik nereikėtų painioti emocijų išlaisvinimo, paleidimo su jų slopinimu. Jei skausmą, diskomfortą ar ligą slopiname vaistais, alkoholiu, nikotinu ar narkotikais, tai nėra išsivadavimas. Tokios priemonės apmalšina emocinio krūvio keliamą skausmą ir gal kiek pagerina savijautą, tačiau problemos neišsprendžia.
Kadangi vaistai ar svaigalai veikia greitai ir nereikalauja didesnių pastangų, dažnas to ir griebiasi. Sumanesni supranta, kad tai saviapgaulė ir ieško kitokių, sveikesnių būdų.
Vieni sportuoja, kiti užsiima kūryba (piešia, lipdo, mezga, siuvinėja...), treti nusiraminimo ieško gamtoje, muzikoje, aromaterapijoje ir pan. Ir tai yra labai gerai – tai tikrai atpalaiduoja, ramina, „nuleidžia garą“ ir „sumažina slėgį“. Bet, mano nuomone, tai labiau veikia kaip dėmesio nukreipimas, kurio metu gauname naujos energijos, papildomą teigiamų emocijų dozę, bet paprastai tai nėra neigiamo emocinio krūvio atsikratymas ir išgijimas.
Skausmas – tarsi snaudžiantis katinas
Edgartas Tilley knygoje „Naujoji žemė“ sukauptą neigiamą emocinę energiją vadina skausmo kūnu, kuris, pasak jo, kaip snaudžiantis katinas laukia progos papildyti savo jėgas, kai vėl išalksta. O tai reiškia, kad situacijos neigiamoms emocijoms išgyventi kartosis ir kartosis. Kol tas katinas gyvens mumyse, teks jį maitinti. Iš savo patirties žinau, kad norint pajusti vidinę ramybę, anksčiau ar vėliau tenka išsivalyti, paleisti ankstesnių patirčių, išgyvenimų sukauptą naštą – neigiamą energiją. Ir verta tai padaryti pačiu efektyviausiu ir saugiausiu būdu.
Man teko sutikti ne vieną „stebukladarį“, žadantį greitus sielos ir kūno išgydymo rezultatus. Tačiau iš tiesų saugiai atsikratyti neigiamo emocinio krūvio – tai prisiimti visą atsakomybę už save, o ne aklai atsiduoti į kitų rankas. Nebūti naiviam tikintis, kad kas nors už mane tai padarys ir mane išgydys, o suprasti, kad savo skausmą, nerimą, stresą ar ligą susikūrei pats ir pats už ją esi atsakingas. Todėl ir pagrindinį darbą teks atlikti pačiam. Kitas žmogus gali tik parodyti, išmokyti, kaip tai padaryti, padėti tai padaryti, bet niekas nepadarys to už tave.
Vaduojantis iš ypač didelio neigiamo emocinio krūvio, verta pradėti nuo specialių fizinių pratimų, masažo ir kvėpavimo technikų. Greitesnių rezultatų pasiekiama derinant įvairias technikas su sąmoninga emocijų paleidimo praktika. Emocijų paleidimo technika remiasi principu: pastebėti, pajusti diskomfortą kūne, vizualizuoti jį, suprasti, su kokia emocija bei mąstymo ir elgesio modeliu jis susijęs, padėkoti jam ir mintimis leisti pasišalinti, kitaip tariant, paleisti.
Stebėjimas yra esminis dalykas norint paleisti emocijas. Mes gi žinome: kur dėmesys – ten teka energija.
Stebėjimas yra esminis dalykas šiame procese. Mes gi žinome: kur dėmesys – ten teka energija. Jei jums ką nors dabar skauda, pabandykite pastebėti tą skausmą, įvertinti jo intensyvumą balais. Galbūt jūsų skausmas panašus į ką nors, į kokį nors daiktą, gal turi spalvą, formą? Jei bandote atsakyti į šiuos klausimus, vadinasi, jūs stebit tą skausmą ir visą dėmesį nukreipiate į tą vietą.
Dabar lieka skausmui (o gal jūs įsivaizduojate, kad tai yra peilis, ar adata, ar dar kas nors), padėkoti, kad buvo, kad padėjo atkreipti dėmesį į save, kad padėjo suprasti, dėl ko jis atsirado pas jus, dėl kokių klaidingų minčių, įsitikinimų ir veiksmų jis dirba savo darbą– kelia jums skausmą, padėkoti ir priimti sprendimą atsisveikinti su juo, paleisti.
Ką reiškia priimti sprendimą paleisti? Manęs dažnai to klausia. Iš tiesų ne visi nori su skausmu atsisveikinti. Pavyzdžiui, skausmas labai parankus, kai norima padejuoti ir tokiu būdu atkreipti į save dėmesį, vengiant ką nors daryti ir teisinantis, kad dabar negaliu, nes man skauda.
Vienos emocijų paleidimo sesijos metu mergina vengė paleisti skausmą pečių juostoje, nes buvo įsitikinusi, kad jis naudingas, nes kai skauda, tai jai primena, kad ir vėl pasirinko netinkamą darbą.
Taip, jis signalizuoja, kad daroma kažkas ne taip, bet tai yra sukaupta neigiama energija, emocinis krūvis, kuris yra kūne, ir jo atsikračius, paleidus jį, nebereikės vėl ir vėl išgyventi situacijų, aplinkybių, kurios, kaip veidrodis, parodo, kas mumyse gyvena, koks klaidingas mąstymo ir elgesio virusas sėdi viduje. Jei paleisi, rasi geresnį darbą arba pamilsi esamą, o jei laikysi, jei ne darbdavys, tai koks nors šeimos narys sukurs tau panašią situaciją, kad skausmas pasikartotų.
Kaip tai atrodo praktiškai
Šis emocijų paleidimo būdas aprašytas knygoje „Sedonos metodas“. Prieš gerą dešimtmetį aš dar teoriškai nežinojau šio metodo, bet, pasirodo, labai metodiškai taikiau jo principus bendraudama su sūnumi. Pasidalysiu viena istorija, kuri, manau, padės aiškiau perprasti šio metodo principą.
Prisimenu, kai sūnus buvo darželinuko amžiaus, jam, kaip ir dažnam vaikui, kai reikėdavo eiti miegoti, pasirodydavo „ožiukai“. Taip mes vadindavome tą man nepatinkantį sūnaus elgesį – nenorą eiti miegoti, kai namuose dar gana aktyviai „verda gyvenimas“. Kai aš priguldavau šalia jo, kad pasekčiau pasaką ir padėčiau jam užmigti (dažniausiai manęs dar laukdavo kiti reikalai ir norėdavau tą procesą paskubinti), atkeliaudavo pas vaiką „ožys“.
Kartą sūnelio paklausiau: „Kas tau neleidžia nusiraminti?“ Jis atsakė: „Ožiukas.“ Aš paklausiau: „Kur jis yra?“ Ir jis atsakė, kad guli lovoj šalia jo. Paklausiau: „Ar gali to ožiuko paprašyti, kad išliptų iš tavo lovos?“ Jis atsakė: „Galiu.“ Po akimirkos klausiu: „Na, kur dabar yra ožiukas?“ Jis sako: „Va ten, ant kilimo, vidury kambario.“ Aš atsikėliau, atsistojau ant kilimo krašto, rodau pirštu į vidurį ir klausiu: „Čia?“ Jis patvirtindamas linktelėjo.
Jeigu norėsime atsisveikinti su skausmu ar diskomfortu per prievartą, greičiausiai nepavyks.
Tuomet aš pakėliau koją ir lyg smūgiuodama kamuolį, spyriau ir tariau „Čiuožk iš čia, ožy!“ „Ne, mamyte, negalima taip!“ – prišokęs prie manęs sušuko sūnus. Jis pasilenkė žemyn ir lengvu rankos mostu, lyg švelniai pastumdamas tarė: „Eik, ožiuk, eik!“
Taigi pirmiausia mes identifikavome emocinio diskomforto priežastį – tą vidinį erzelį, kurį sūnus įvardijo ir pavadino ožiuku. Antra dalykas, kurį padarėme: vizualizavome tą ožiuką ir nustatėme jo buvimo vietą. Trečias žingsnis: man pasiūlius sūnus priėmė sprendimą atsisveikinti su juo ir išprašė (šiuo atveju iš savo lovos). Ketvirta, kai aš nelabai draugiškai su tuo ožiuku norėjau atsisveikinti, sūnus išmintingai pataisė mane gražiai paprašydamas jį išeiti.
Čia svarbu atkreipti dėmesį ir suprasti, kad jeigu norėsime atsisveikinti su skausmu ar diskomfortu per prievartą, greičiausiai nepavyks. Sukauptos neigiamos emocinės energijos, to snaudžiančio katino, lengviau atsikratysime su dėkingumu, su meile, švelniai paleisdami, kitaip tariant, blogį neutralizuodami gėriu.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keistai, bet išbandę šį metodą praktiškai suprasite, kad tai paprastas, mažas jūsų pačių kuriamas stebuklas, padedantis jaustis vis geriau ir geriau. Ir tai daryti taps vis paprasčiau – juk ir vairuoti automobilį, vien žinant principus ir taisykles teoriškai, yra sudėtinga, kol neįgundi. Bet to tikrai galima ir verta išmokti. Jei neigiamos emocinės energijos prikaupta daug, jai paleisti prireiks didesnių pastangų. Būna ir taip, kad ji pasišalina tik peržengus tam tikrą skausmo ribą, kurią vienam pačiam pereiti ypač sunku.
