Mūsų aplinka labai nedraugiška. Daiva jau net bijo kur nors su manimi važiuoti, nes pamatęs neįgaliųjų vietoje sveikųjų automobilį niekada netyliu: „Žmogau, pasistatyk toliau – prasieisi.“
„Naujo gyvenimo pradžią išėjus iš reabilitacijos ligoninės galiu palyginti su kariuomenėje rengiamais išgyvenimo kursais, – sako Tomas. – Tik neįgaliesiems jie kur kas sunkesni. Tie išgyvenimo „kursai“ susiję su gatve, su kasdieniu funkcionavimu ir poreikiais, galų gale su aplinkinių žmonių požiūriu. Net aš patyriau šoką, nors nesu itin jautrus. Mūsų aplinka labai nedraugiška. Daiva jau net bijo kur nors su manimi važiuoti, nes pamatęs neįgaliųjų vietoje sveikųjų automobilį niekada netyliu: „Žmogau, pasistatyk toliau – prasieisi.“ Bet paprastai tokie moralai baigiasi konfliktinėmis situacijomis, dažnai esu kur nors pasiunčiamas – sėdėdamas prie vairo neatrodau neįgalus, ne toks, kaip visi kiti. Ir dažniausiai iš jaunų žmonių išgirstu: „Ar tau maža vietos aplink?“
Mes, neįgaliukai, turime išmokti gyventi iš naujo, daug nesusipratimų kyla dėl pačių paprasčiausių dalykų. Anksčiau gyvenau vienokį gyvenimą, dabar yra dalykų, kuriuos privalau padaryti, kurių negaliu praleisti: pradedant dienos rutina su privalomomis mankštomis, baigiant pareigomis šeimai. Tarsi būtų lūžusi ne nugara – tarsi lūžis būtų įvykęs mano viduje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jurga Adomo ir naujos pradžios stebuklai
Man kasdien tenka kitų prašyti: „būkit geras“ arba „jeigu jums nesunku“ – tai jau taip dažna, kaip „laba diena“. Nesinori prašyti, bet esu priverstas. O kur dar mūsų Sveikatos apsaugos sistemos spragos, kurios neleidžia elementariai, žmoniškais būdais apsirūpinti tuo, ko tau reikia.
Dabar, kai tapau šito pasaulio dalimi, neįgaliukus galiu prilyginti ufonautams Žemėje: mes tiesiog daug ko nebesuprantame. Kodėl sveikieji taip viską apsunkina ir komplikuoja, kai daugelį dalykų galima išspręsti gana paprastai – tik reikia nuoširdžiai norėti? Arba, tarkim, ufonautai, nusileidę Vilniuje, irgi stebėtųsi, kodėl čia tokie keisti dviračių takeliai, kuriais važiuojant vis reikia nulipti, nušokti, užsinešti...“
Tomas puikiai prisimena, kad jam šiek tiek atsigavus ėmė suktis pirmosios mintys apie tai, kaip reikės gyventi toliau, o jau kitą dieną į palatos duris pasibeldė tarnybos vadas su žinia, kad jis yra laukiamas kaip specialistas. Prisimena savo pirmuosius išvažiavimus į oficialias rikiuotes, kai sėdėdamas ratukuose ir žiūrėdamas į karius didžiavosi esąs tų žmonių dalis. Sako, būtų režisierius – padarytų, kad šioje filmo vietoje visi žliumbtų.
Per mažai iššūkių
Priverstinės atostogos dėl „techninių nesklandumų“ po kelerių metų peraugo į tėvystės, kai Tomui ir Daivai gimė dvynukai. Būsimoji mamytė, prieš pranešdama šią žinią išvykusiam į krepšinio stovyklą vyrui, paprašė jo persėsti ant lovos – kad iš vežimėlio neiškristų.
„Neįsivaizduojate, kokia man tai buvo šventė! Dar, pamenu, pagalvojau: jeigu jau lūžtu, tai ne bet kaip, o per stuburą, jeigu jau vaikas – tai ne vienas, o du. Nenoriu girtis, bet turbūt savo šeimoje esu vienintelis, kuris laukia iššūkių: man jų dar mažai.“
Tomas sutinka, kad Daivai dabar ypač sunku, nors jis prisideda, kiek gali. Ir laukia savo išėjimo „į sceną“, t. y. meto, kai visi trys vyrai galės važinėtis po lauką triratukais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ignas Jonynas: „Esu abejojantis žmogus“
Dabar jau nuosavame bute gyvenanti šeima sukasi, kaip išmano, ir džiaugiasi, kad gyvenimas po truputį šviesėja: dvynukai auga, nemažai padeda draugai, artimieji. Žinoma, daugiausia Daivos dėmesio „suvalgo“ mažieji, bet Tomas tikina nesijaučiantis apleistas: „Suprantu, kodėl taip yra. Jei nesuprasčiau, gal ir sakyčiau: pažiūrėk, aš čia irgi esu! Bet natūralu, kad tiems žmogeliukams šiuo metu labiau reikia mamos. Nors būna minučių, kurias pasiliekame tik sau, – jos tokios saldžios! Tarsi perėjus dykumą tau kas nors duotų atsigerti stiklinę vandens. Atsimenu, kai Daivos mama pirmą kartą išleido mus į kiną, buvo visiškai nesvarbu, ką rodo, – sėdėjome ir „kaifavome“.“
Įlįsti į kito kailį neįmanoma, kaip ir suvokti šios šeimos kasdienybės, kurioje, žinoma, būna dienų, kai nuovargis paima viršų ir niekam juokauti nebesinori. Tomas prisipažįsta, jog sunkiausiais momentais jį palaiko mintis, kad nėra prasmės tiek visko perėjus ir patyrus pradėti pyktis dėl kokių nors nesvarbių (ar net svarbių) smulkmenų. Kad nevertėjo visko nė pradėti, jeigu dabar dėl ko nors paslysi. Ir tenka rasti sprendimą, kad galėtų gyventi toliau. „Aš pasiruošęs draskytis iki paskutinio už savo plėšikus ir už ją“, – šypsosi Tomas.
Kadangi jie kalbasi apie viską, žinoma, neišvengia ir vestuvių, kurioms iki šiol nebuvo laiko, temos. Nors Daiva kukliai šypteli, kad Tomas kol kas jai nepasipiršo, šis paprieštarauja: „Viskas iš tikrųjų ne taip. Apie vestuves smarkiai galvojam, tik prieš tai reikia įsigyti motociklą, su kuriuo būtų ne gėda atvažiuoti iki Santuokų rūmų. Paprastai moterys turi įvairių kaprizų prieš vestuves, o mūsų atveju – aš. Minčių yra, bet mums dar reikia atsigauti. Juk norisi, kad ir Daiva sužydėtų.“
