Dailė ir rankdarbiai L.Janavičienei – jokia naujiena: „Nuo vaikystės dariau lėlytes draugams, būdama mergina – dariau jas draugų vaikams. Mane pastebėjo tuometinis vyr. dailininkas ir pakvietė prisijungti prie „Lėlės“ teatro veiklos. Būtent ten išmokau lėlių kūrimo amato.“
Po daugiau kaip 35 metų, praleistų teatre, moteris pajuto norą išbandyti ką nors naujo ir prisijungti prie savanoriškos veiklos.
„Prieš šešerius septynerius metus draugė pasiūlė pradėti mokytis gestų kalbos. Mane visuomet domino kurtieji, tačiau nelabai žinojau, kaip su jais bendrauti. Kursuose supratau, kad klaidingai kurčiuosius vadinau kurčnebyliais. Dauguma kurčiųjų turi balsą, tik nemoka jo valdyti, nes nežino, kaip jis skamba. Deja, baigus gestų kalbos kursus, mano ryšys su kurčiaisiais nutrūko nespėjęs užsimegzti“, – pasakoja pašnekovė.
Kursuose supratau, kad klaidingai kurčiuosius vadinau kurčnebyliais. Dauguma kurčiųjų turi balsą, tik nemoka jo valdyti, nes nežino, kaip jis skamba.
Pasak moters, mokytis gestų kalbos nėra lengva užduotis. Jos negalima užsirašyti, būtina viską įsiminti pačiam. Per šešerius metus Liljana primiršo gestų kalbą, bet sulaukė skambučio iš tos pačios draugės, kuri pasiūlė tapti savanore Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos „Pagava“ rengiamoje stovykloje. Ši stovykla buvo projekto „Vyresnio amžiaus darbingų asmenų įtraukimas į savanorišką veiklą ir bendrųjų gebėjimų ugdymas“ dalis.
„Iš pradžių kiek dvejojau, nes bijojau, kad nepavyks susikalbėti. Gestų kalbos ilgai niekur nebuvau ilgai pritaikiusi, – sako ponia Liljana. – Pirmiausia organizacijoje vyko mokymai apie pačią savanorystę, prisijungusi stovyklos programai dar pasiūliau savo sugalvotų edukacinių užsiėmimų.
Pačioje stovykloje baimė išnyko. Bendrauti man sekėsi, nors iš pradžių – padedamai vertėjos. Stengiausi bendrauti pati, naudojausi raidynais ir daktiliu. Po stovyklos mano pastangos buvo įvertintos ir gavau pasiūlymą Vilniaus kurčiųjų mokykloje vesti amatų būrelį.“
Nors moteris tęsia gestų kalbos mokymosi kursus, kai pamiršta vieną ar kitą žodį, jai noriai padeda vaikai. Jų Liljanos užsiėmimuose niekada netrūksta. Kartu jie tapo, lipdo, pina, veria apyrankes ir kuria. Pašnekovės teigimu, darbas su kurčiaisiais reikalauja labai daug jėgų: kiekvienam svarbus išskirtinis dėmesys, būtina prie visų vaikų prieiti atskirai ir parodyti, kaip atlikti vieną ar kitą užduotį.
Tačiau amatų būrelyje mokosi ne tik vaikai, bet ir pati Liljana. „Šia veikla užsiimu tik antrus metus. Anksčiau man būdavo ypač sunku pirmai pradėti pokalbį, o savanorystės patirtis suteikė impulsą pačiai prieiti prie žmogaus, jį užkalbinti. Prieš pradedant savanoriauti, man buvo reikalingas teatras ir tai, ką darau. Dabar jaučiu, kad reikalinga esu aš pati. Juk kitaip vaikai nesirinktų į mano pamokas“, – svarsto moteris.
Anksčiau man būdavo ypač sunku pirmai pradėti pokalbį, o savanorystės patirtis suteikė impulsą pačiai prieiti prie žmogaus, jį užkalbinti.
Ji džiaugiasi, kad savo laisvą laiką gali skirti padėdama kitiems, o sulaukusi pensinio amžiaus tikisi jo dovanoti dar daugiau.
Labiausiai moterį žavi išskirtinė galimybė pažinti visai kitokią kultūrą. „Kurtieji ir neprigirdintys gyvena tarp mūsų, tačiau mes jų visai nepažįstame. Nežinojimas suformuoja neteisingą požiūrį. Taip, jie turi negalią ir negirdi tų stebuklingų dalykų, kuriuos girdime mes, tačiau jie turi kitų nepakartojamų gabumų.
Anksčiau ir pati į tokius žmones žiūrėjau su tam tikra baime. Matydama, kaip jie gestikuliuoja gatvėse, visada manydavau, kad pykstasi. Dabar juos regiu visiškai kitaip ir pagaliau suprantu“, – sako ponia Liljana.
