„Visa tema susijusi su nuosavybe, žmonės nori turėti, nes save per tai įprasmina, jaučiasi blogai, jeigu kažko neturi. „Jaučiasi blogai“ – tai žodžiai, po kuriais slepiasi kiti: nerimauja, jaučiasi nesaugūs, pyksta. Žmogus nori turėti ir, jeigu negali turėti iš karto, turbūt jau seniai išradome tokį veiksmą kaip skolinimąsi.
Labai įsivaizduoju akmens amžių, du kailiais apsidengusius diedukus, kurie kala akmenis, ir vienam iš jų staiga sulūžta akmeninis kirstukas. Tada kitas sako: paskolink savo. Kitas paskolina ir negrąžina. Arba paskolina, o jo kirstuką sulaužo. Arba paskolina ir atgauna, tada jam sako: tu man buvai toks geras, dabar aš tau irgi padarysiu ką nors gera. Visa puokštė gali atsirasti iš to vieno paprasto veiksmo“, – draudimo bendrovės „If“ inicijuotame projekto „Laimė jaustis saugiai“ podkaste paaiškina psichologė M.Kuzminskaitė.
Skolinimasis iš draugų sukelia kaltės jausmą
Kiekvienas iš šių atvejų, anot specialistės, mumyse palieka skirtingą emocinį pėdsaką. Draugai daiktus dažniausia skolina dėl to, kad yra geri, arba dėl to, kad tikisi ateityje pagalbos sulaukti patys. Natūralu, kad taip sukeliamas daug kam nemalonus kaltės jausmas.
„Tai yra labai asmeniška, nes reiškia, jog visos pastangos, valandos, darbas, kurį kitas žmogus įdėjo, kad nusipirktų šitą daiktą, dabar yra mano atsakomybėje. Kai sulaužau skolintą laikrodį, sulaužau ne laikrodžio vertės daiktą, bet sugadinu pastangas ir laiką, kurį žmogus sudėjo į tą laikrodį“, – sako psichologė.
Būtent dėl to kartais, pasiskolinę daiktą, kurį pradangino, sulaužė arba tiesiog uždelsė atiduoti atgal, žmonės būna linkę jo labai ilgai negrąžinti, tarsi tikėdamiesi, kad skolintojas apie tai užmirš, ar blogos emocijos bus nukeltos ateičiai.
„Žmonės vengia grąžinti daiktus, nes tada reikia atsistoti ir pasakyti: aš buvau blogas“, – teigia psichologė. Tiesa, tokiam žingsniui, anot M.Kuzminskaitės, pasiryžta tik drąsiausi – likę renkasi arba perdėtai save plakti, arba grąžina su gerokai per dideliu kaupu, arba apie paskolintą daiktą tiesiog meluoja.
Pakliuvus į tokią nemalonią situaciją, moteris rekomenduoja draugui ar pažįstamui geriau tiesiog pasakyti tiesą ir taip į gyvenimą susigrąžinti ramybę: „Padeda ir pasikartoti kalbėjimo scenarijų galvoje, tada supranti, kad ne viskas taip ir baisu.“
Skolintis iš banko mažiau „skauda“
Visgi nenorintiems gadinti draugysčių skoliniais santykiais, pasaulis jau seniai siūlo alternatyvą – skolintis iš bankų. Kaip pasakoja M.Kuzminskaitė, čia atsiskleidžia keistos mūsų psichologijos subtilybės.
„Jeigu jūs man paskolinsite savo laikrodį, tai bus labai asmeniška, aš jausiuosi labai nuo jūsų priklausoma ir atsakinga. Bet jeigu pasiimsiu vartojimo paskolą ir nusipirksiu tokį pat laikrodį, jausiuosi žymiai mažiau skolinga. Dėl to iš banko skolintis yra jaukiau, saugiau, patogiau, tai yra geras verslas – taip nereikia kentėti buvimo skolingu naštos“, – paaiškino specialistė.
Iš esmės tokie atvejai rodo, kad žmogus yra neracionalus, elgiasi instinktyviai ir remdamasis daugiausia emocijomis. Juk draugams, giminaičiams palūkanų mokėti nereikia, o štai skolinantis iš institucijų, rodos, ir nelabai apsimoka – juk kartais tenka sumokėti ir keliskart daugiau.
„Atidėtas nemalonumas yra visada lengviau pakeliamas nei atidėtas malonumas“, – mūsų elgesio motyvus aiškina psichologė.
Skaitykite taip pat: Kas atsakys, jei jūsų vaikas išdaužė langą ar subraižė kaimynų automobilį?
Kodėl lietuviai skolinasi retai?
Pokalbio eigoje A.Ramanauskas nevengia provokuoti M.Kuzminskaitės įtraukiais pasakojimais. Štai jis prisimena, kaip mokyklos laikais vienas berniukas vis skolindavosi striukes, batus. Psichologė pritaria, jog toks elgesys keistas ir nelabai normalus.
„Paprastai žmonės vengia skolintis labai intymius dalykus, tai tam tikras ribų peržengimas, – sako ji. – Iš vienos pusės tai yra noras susitapatinti su žmogumi, iš kitos pusės tai galėjo būti statuso ženklas, pasigiriant materialiais dalykais.“
Vis dėlto tai gali būti ir teigiamas reiškinys – psichologė pabrėžia, jog intymesniais daiktais yra linkusios dalytis paauglės: „Tuo metu, kai žmogus savęs ieško, jam yra labai paranku pabandyti pagyventi kitą gyvenimą, pasimatuoti, ar jis tinka, ar netinka, ar tokio norėtų.“
Netrukus A.Ramanauskui kyla kitas klausimus – juk lietuviai, palyginti su latviais ir estais, skolinasi nedaug: kokios priežastys tai nulėmė?
A.Kuzminskaitė čia pateikia netikėtą atsakymą – tai galimai bus susiję su tuo, kad Lietuva – katalikiškas kraštas. Ji siūlytų statistiką palyginti su Lenkija, čia galbūt rastume daugiau panašumų.
„Greičiausiai čia yra riba tarp katalikų ir protestantų. Apskritai, man atrodo, kad visa finansų rinka pas protestantus yra progresyvesnė, nes jie skolindamiesi nejaučia nuodėmės atspalvio, o mums nuo to gali būti bloga, mums būtinai reikia turėti savo, reikia užsidirbti savo juodu prakaitu“, – sako psichologė.
