Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2021 02 28

Šunis Vilniaus gatvėse fotografuojanti Gabija: „Per 5 minutes įamžinti akimirką yra iššūkis“

Nuo mažens Gabija Kavaliauskaitė augo apsupta šunų, todėl išvykusi gyventi ir studijuoti į Vilnių, netrukus jų savo gyvenime pasigedo. Meilė šunims ir naujai užgimęs pomėgis fotografuoti merginos galvoje įžiebė naują idėją – įamžinti Vilniaus gatvėmis vaikštančius keturkojus. Kelis tūkstančius šunų nufotografavusi G.Kavaliauskaitė sako, kad įdomiausia proceso dalis – šeimininkų pasakojamos istorijos. „Nuo to, kaip šuo suvalgė saldainį su brendžiu, iki to, kad jų šuo yra homofobas“, – juokiasi Gabija.
Gabija Kavaliauskaitė
Gabija Kavaliauskaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Moko žmones keturkojus mylėti teisingai

Gabija prisimena, kad idėja fotografuoti šunis Vilniaus gatvėse kilo pradėjus studijuoti sostinėje. Iki tol G.Kavaliauskaitė augo Klaipėdoje, kur nuo mažens buvo apsupta šunų, todėl persikrausčiusi jų pasigedo. Taip prieš dvejus metus gimė projektas apie šunis.

„Kai atvažiavau į Vilnių, man labai trūko šuniškos meilės. Aš atkreipiu dėmesį į kiekvieną praeinantį keturkojį, o jų Vilniuje yra labai daug. Taip sutapo, kad tuo metu savo malonumui pradėjau užsiimti fotografija. Pagalvojau, o kas jeigu pradėčiau fotografuoti šunis, sutiktus gatvėse? Supratau, kad Lietuvoje nėra tokio projekto“, – pasakoja Gabija.

Asmeninio albumo nuotr./Gabijos Kavaliauskaitės fotografuojamas šuo
Asmeninio albumo nuotr./Gabijos Kavaliauskaitės fotografuojamas šuo

Iš pradžių G.Kavaliauskaitė projekto ėmėsi dėl meilės gyvūnams, tačiau vėliau sako supratusi, kad tai yra daugiau nei tik meilė šunims. Gabija pripažįsta ir pati daug ko apie keturkojus nežinojusi, todėl projektas jai padėjo papildyti žinių bagažą.

„Kiekvienas šuo yra skirtingas ir tik nusileidus iki jo lygio, tiesiogine žodžio prasme atsiklaupus ant kelių, bandant įamžinti jų akis. Taip galima pamatyti, kokie jie nuostabūs. Kai projektas išsiplėtė ir atsirado edukacinė veikla, supratau, kad tai yra apie teisingą meilę šunims. Daugelis sako, kad myli savo augintinius, bet kartais pamatai tikrąją situaciją: žiaurų elgesį su gyvūnais, prieglaudų skandalus... Supranti, kad mums dar reikia labai daug sužinoti apie tinkamą elgesį su šunimis“, – aiškina Gabija.

Mums dar reikia labai daug sužinoti apie tinkamą elgesį su šunimis.

G.Kavaliauskaitė šunų fotografavimą mieste pasirinko dėl to, nes norėjo įamžinti natūralias akimirkas. Padaryti gerą nuotrauką Gabija turi vos kelias minutes, todėl tai yra nemažas iššūkis, jei šuo nėra linkęs ramiai pozuoti.

„Gatvės fotografija dėl to ir yra nuostabi. Turi maksimaliai 10 minučių nufotografuoti, bet dažniausiai susitikimai trunka apie penkias minutes. Per jas įamžinti akimirką yra iššūkis, nes šuo būna labai susijaudinęs, o fotosesijose paprastai geriausi kadrai įvyksta, kai šuo yra nurimęs, apsipratęs.

Kita vertus, pirmas susitikimas su keturkoju, kai jis nesupranta, kas vyksta, bet yra susidomėjęs tavimi, yra nuostabus. Be to, tai savotiškas Vilniaus atspindys, parodantys, kaip čia įvairu, gražu. Miesto aplinkoje išeina tikresnės nuotraukos“, – sako G.Kavaliauskaitė.

Asmeninio albumo nuotr./Gabijos Kavaliauskaitės fotografuotas šuo
Asmeninio albumo nuotr./Gabijos Kavaliauskaitės fotografuotas šuo

Šunų dėmesį patraukia skanėstais ir žaislais

Per dvejus metus Gabija sužinojo pagrindines vietas, kuriose galima sutikti daugiausia šunų. Išėjusi fotografuoti ji stengiasi pamatyti kiekvieną keturkojį, o kartais tenka pasivyti ir toliau einančius šeimininkus.

„Kaip aš juokauju, eidama pasitelkiu šunų radarą: pamatau uodegą už kampo, išgirstu lojimą, kartais tenka žmones pasivyti. Kol jie nemato, bėgu link jų, o paskui pristabdau, kad neišgąsdinčiau. Nors jau esu nufotografavusi kelis tūkstančius šunų, vis dar pavyksta sutikti naujų“, – pasakoja G.Kavaliauskaitė.

Gabija prisimena, kad pirmas kartas, kai pagaliau ryžosi prieiti prie žmonių ir paklausti, ar galėtų nufotografuoti jų šunį, sukėlė nemažai jaudulio. Tačiau būtent pirmojo keturkojo nufotografavimas pradėjo „Dogs of Vilnius“ projektą.

„Buvo labai baisu. Prisimenu, vieną vasaros vakarą išdrįsau prieiti prie žmonių, kurie vedžiojo labradorę Preilą. Pirmą kartą ištariau „Sveiki, ar galėčiau nufotografuoti jūsų šuniuką?“. Šeimininkai noriai sutiko ir taip Preila tapo pirmąja heroje“, – džiaugiasi G.Kavaliauskaitė.

Asmeninio albumo nuotr./Gabijos Kavaliauskaitės fotografuotas šuo
Asmeninio albumo nuotr./Gabijos Kavaliauskaitės fotografuotas šuo

Gabija kriterijų, pagal kuriuos rinktųsi, kurie šunys verti nuotraukos, o kurie – ne, neturi. Anot merginos, kiekvienas šuo gali pozuoti.

„Kadangi kiekvieną dieną į socialinius tinklus keliu po vieną šuniuko nuotrauką, tam reikia nemažo archyvo. Kiekvienas šuo gali pozuoti, nors šeimininkai dažnai sako, kad jų augintinis nepozuos. Bet aš turiu savų ginklų ir man šunys pozuoja. Kartais atrodo, ta pati veislė, identiški šunys, o kai nufotografuoji, jie atrodo skirtingai“, – tikina G.Kavaliauskaitė.

Nors Gabija tikina, kad prieš jos fotoaparato objektyvą pozuoja net judriausi keturkojai, vis dėlto tenka pasitelkti gudrybių, kaip juos bent kelioms sekundėms nuraminti. Atkreipti šunų dėmesį padeda cypsintys kamuoliukai ir skanėstai.

„Yra šunų, kurie gimę pozuoti. Jie turi žvilgsnį, gali sukaupti dėmesį, jiems nereikia nei žaislo, nei skanėsto – šeimininkas pasakė sėdėti, jie ir sėdi, žiūrėdami tiesiai į objektyvą. Tokius keturkojus fotografuoti yra malonumas. Kita vertus, labai smagu, kai užfiksuoji šunį jo natūralioje būsenoje.

Asmeninio albumo nuotr./Gabijos Kavaliauskaitės fotografuotas šuo
Asmeninio albumo nuotr./Gabijos Kavaliauskaitės fotografuotas šuo

Fiksuoju, kai šuo bėga link manęs, nori aplaižyti ar užšokti. Siekiu užfiksuoti šunį tokį, koks jis yra. Žinoma, sunkiau, pavyzdžiui, su mažiukais šuniukais, kuriems vos keli mėnesiai. Jų dėmesio išlaikymas labai trumpas, todėl visada su savimi turiu kamuoliuką, skanėstų. Mano visos striukių kišenės yra pilnos skanėstų“, – juokiasi G.Kavaliauskaitė.

Anot Gabijos, keturkojui visada reikia pasiūlyti kažką, dėl ko jis norėtų padaryti tai, ko prašai. Kitaip tariant, šuo niekada nedarys paslaugos nemokamai.

„Laikau virš objektyvo savo ginklą ir atrodo, kad šuo žiūri į tave, o iš tikrųjų varvindamas seilę laukia skanėsto. Taip per kelias minutes galima padaryti labai gerą nuotrauką. Reikia tik pasiūlyti šuniui kažką, už ką jis norėtų paklusti. Šuo nesėdės ant šaltos žemės, jeigu nenorės. Tai yra suprantama, todėl reikia turėti skanių dalykų arba žaislų“, – triukus atskleidžia Gabija.

Atrodo, ta pati veislė, identiški šunys, o kai nufotografuoji, jie atrodo skirtingai.

Vis dėlto ne visi keturkojai džiugiai sutinka Gabijos norą juos įamžinti – dalis šunų nepažįstamų žmonių prisibijo.

„Kai kurie turi blogų patirčių su ankstesniais šeimininkais, todėl bijo žmonių. Tam padeda geras objektyvas, su kuriuo galiu fotografuoti iš toliau – laikausi atstumo ir nelendu į šuns erdvę, jei jis to nenori. Yra tokių, kurie bijo paties fotoaparato, nes jis juodas, didelis. Kai išsitraukiu ir noriu nufotografuoti, būna, kad šunys traukiasi.

Jeigu turime daugiau laiko, leidžiu šuniui mane apuostyti, aš nebijau atsisėsti ant žemės. Spėjame susipažinti ir kai kurie iš jų pripranta. Mano pusė turimų kelnių yra praplyšusios ties keliais, nes klūpiu prieš juos“, – juokiasi Gabija, pridurdama, jog nėra buvę taip, kad dėl keturkojo baimės nepavyktų jo nufotografuoti.

Įdomiausia dalis – šeimininkų pasakojamos istorijos

Per dvejus metus buvo tik du atvejai, kai šeimininkai nesutiko leisti savo augintiniams pozuoti prieš Gabijos fotoaparatą. Įprastai užkalbinti žmonės apsidžiaugia ir mielai leidžia įamžinti savo šunis.

„Būna, kad nustemba, klausia, ar tik šunis fotografuosiu, ar ir žmones. Kai pasakau, kad tik šunį, noriai sutinka. Kai kurie sako, kad jų augintinis labai mėgsta pozuoti, moka komandų, pradeda vos ne parodinę programą rodyti, kaip moka atsisėsti, atsigulti.

Asmeninio albumo nuotr./Gabijos Kavaliauskaitės fotografuotas šuo
Asmeninio albumo nuotr./Gabijos Kavaliauskaitės fotografuotas šuo

Šunims tai yra mažiausias darbas, jiems atrodo, kad su jais žaidžiu. O šeimininkams patinka pamatyti profesionalias, gražias nuotraukas. Kai kurie tik nustemba, kad esu šunų fotografė, stebisi, koks čia darbas. Tačiau žmonės vis daugiau nori fotosesijų šunims, svajoja juos įamžinti. Visai kaip su vaikais“, – šypsosi G.Kavaliauskaitė.

Didelį dėmesį Gabija skiria ir trumpoms istorijoms apie augintinius, kurių papasakoja šeimininkai. Būtent jos yra įdomiausia viso proceso dalis.

„Istorijų išgirstu pačių įvairiausių. Nuo to, kaip šuo apgraužė televizoriaus kampą ar suvalgė saldainį su brendžiu ir reikėjo vežti į kliniką, iki to, kaip šuo turi geriausią draugę katę arba yra homofobas. Didžiausias juokingumas yra būtent istorijose, nes šunys tikrai prikrečia daug šunybių. Tačiau nepaisant to, kiekvienas šeimininkas pasako, kad jo šuo yra pats geriausias“, – pasakoja G.Kavaliauskaitė.

Asmeninio albumo nuotr./Gabijos Kavaliauskaitės fotografuotas šuo
Asmeninio albumo nuotr./Gabijos Kavaliauskaitės fotografuotas šuo

Anksčiau Gabija keturkojus fotografuodavo kasdien, tačiau atsiradus daugiau veiklos, tuo užsiima tik savaitgaliais. Per dvi dienas ji stengiasi įamžinti kuo daugiau šunų tam, kad turėtų nuotraukų socialiniams tinklams.

„Visada nufotografuoju bent 15 šunų į priekį. Tada turiu nuotraukų dviem savaitėms ir galiu būti rami. Anksčiau eidavau kiekvieną dieną, fotografuodavau po 1,5-2 valandas. Man pačiai tai būdavo kaip meditacija. Kadangi veikla išsiplėtė, dabar fotografavimui tenka skirti mažiau laiko“, – sako G.Kavaliauskaitė.

Gabija yra pastebėjusi laiką, kada šeimininkai dažniausiai veda savo augintinius į lauką. Paprastai tai būna ryte arba vakare, žmonėms sugrįžus po darbų. Būtent į šiuos laikus mergina ir bando taikytis – tuomet būna tikra, kad namo grįš su nuotraukomis.

„Esu pastebėjusi, kad 18 valanda yra metas, kai visi šeimininkai kaip susitarę veda savo augintinius į lauką. Žiema nėra labai parankus laikas fotografavimui, nes anksti temsta. Vasarą į pasivaikščiojimo laikus buvo lengva pataikyti, o dabar, kai karantinas, žmonės dirba iš namų ir nelabai gali suprasti, kada jie veda šunis. Todėl einu savaitgaliais apie 12 valandą ir esu užtikrinta, kad rasiu šunų“, – teigia G.Kavaliauskaitė.

Asmeninio albumo nuotr./Gabijos Kavaliauskaitės fotografuoti šunys
Asmeninio albumo nuotr./Gabijos Kavaliauskaitės fotografuoti šunys

Šunys yra pilnaverčiai šeimos nariai

G.Kavaliauskaitė pastebi, kad daugumą sekėjų labiau domina įamžinta šuns veido išraiška, mielumas, o ne nuotraukos kokybė. Į socialinius tinklus nuotraukas talpinanti Gabija džiaugiasi, kad buvo atvejų, kai jomis susidomėjo ir komunikacijos specialistai.

„Žmonėms svarbiau juokinga išraiška, mielas snukiukas. Auditorijai svarbu pajausti šuns mielumą. Būna, kad pamačius, kaip gražiai šuo pozuoja, su manimi susisiekia, paklausia, ar galima sužinoti šeimininko kontaktus, ir juos pakviečia į reklamas ar fotosesijas. Šunys vis dažniau yra naudojami komunikacijoje, ypač tą galime dabar matyti kalėdinėse reklamose“, – sako G.Kavaliauskaitė.

Asmeninio albumo nuotr./Gabijos Kavaliauskaitės fotografuotas šuo
Asmeninio albumo nuotr./Gabijos Kavaliauskaitės fotografuotas šuo

Prieš Gabijos fotoaparato objektyvą yra pozavę daugybė keturkojų, tačiau nepaisant to, mergina kai kuriuos iš jų prisimena. Ypač tuos, kurie gyvena netoliese ir juos sutinka pakankamai dažnai, o su jų šeimininkais net sveikinasi.

„Ypač miela, kai pasikeičia šuns amžiaus tarpsnis. Yra buvę atvejų, kai fotografavau visiškai mažylį šuniuką, o vėliau sutinku, prisimenu, kad jau jį mačiusi kažkur. Tada nufotografuoju paaugusį. Sekėjams tokios nuotraukos labai patinka. Jaučiuosi kaip Vilniaus šuniukų ambasadorė. Einu ir pažįstu visus“, – šypsosi Gabija.

Galiu prieiti prie bet kokio žmogaus, kuris turi keturkojį, nes atrodo, kad kalbėsime ta pačia kalba.

G.Kavaliauskaitės nuomone, šunų šeimininkai visada ras bendrą kalbą. Galbūt dėl to jai netenka susidurti su piktais žmonėmis, kurie griežtai atsisakytų bendrauti.

„Šuniukų bendruomenės nariai yra šilti ir atviri žmonės. Man atrodo, šunys panaikina kliūtis žmonių bendravime. Galiu prieiti prie bet kokio žmogaus, kuris turi keturkojį, nes atrodo, kad kalbėsime ta pačia kalba.

Šunys yra pilnaverčiai šeimos nariai, bent jau tų šeimininkų, kuriuos sutinku. Susipažįstu su tikrai mylinčiais šeimininkais, o tai ir yra gražioji projekto pusė“, – tikina Gabija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos