Šunų muziejuje dėmesį patrauks ir kiti dalykai – V.Kuso studija, kur ne tik jo tapyti paveikslai, tačiau ir oficialiai registruota mažiausia knyga Lietuvoje, mažiausias pieštukas.
„Kas čia? Degtukas?“ – klausiu Vytauto, nes įžiūrėti sunku.
„Koks čia jums degtukas?“ – piktinasi muziejaus šeimininkas.
„Tai čia jūs padarėt?“ – dar kartą klausiu.
„Tai ne!“ – atšauna, sveiku, gal kartais kiek aštroku humoro jausmu garsėjantis V.Kusas.
Visgi didžioji ašis čia – šunys, kurių skulptūrėlių sukaupta jau apie 7 tūkstančius, o vienas iš eksponatų – net tualeto dangtis, ant kurio pavaizduotas šuo.
Įėjimas į muziejų kainuoja du eurus, kurie, sako muziejaus įkūrėjas, jam leidžia įsigyti sviesto: „Žinot, iš pensijos užtenka tik duonai ir dešrai, o dabar – dar ir sviestui.“
Tiesa, ne visi moka po du eurus. Kiti, susižavėję V.Kuso pasakojamomis istorijomis, čia palieka ir arbatpinigių.
Gavo paramą muziejaus steigimui
Šunų muziejus veikia jau 11 metų, jis yra privatus. „Muziejų įrengti padėjo valstybė, tiksliau – darbo birža. Aš gavau subsidiją – kaip neįgalusis – sukurti sau darbo vietą.
Mes su žmona parodėme, kad turime šią kolekciją, rašėme projektą. Už gautą paramą susiremontavau patalpas, įsigijau dalį baldų. Už šį projektą ataskaitą turėjau teikti trejus metus. O dabar esu muziejaus savininkas“, – pasakojo V.Kusas.
Ar gera turėti nuosavą muziejų? Vytautas susimąsto: „Aš turbūt taip pasakysiu. Kai žmonės išeina iš čia, aš jiems užduodu klausimą: ar pavyko jums sugadinti nuotaiką? 99,9 procento atsako: jūs mums pakėlėt nuotaiką. Tai man yra malonu.
Su visais žmonėmis aš bendrauju betarpiškai. Nesėdžiu kaip bobutė, pasiėmusi knygą, ir nesižvalgau, laukdamas, kada lankytojai iš čia išeis.
Su visais bendrauju, apeinu, parodau, pasiūlau žaidimą. Galime ir su jumis sužaisti, norit?“ – klausia, ir tada supranti, kad atsakymo „ne“ muziejaus savininkas tiesiog nepriims.
Koks tai Vytauto rodomas dalykas, telieka paslaptis.
O žaidimas čia paprastas. Jums reikia įvardinti, kokį daiktą matote ir ar tokį kada nors esate matę.
„Dažniausiai žmonės pralaimi. Todėl būna visokių istorijų, o ledų porciją – kaip skolą – man atneša net viešėdami kitais metais“, – juokiasi V.Kusas.
Koks tai Vytauto rodomas dalykas, telieka paslaptis. Pasakysiu tik tiek, kad tai – jo kūrybos daiktas, o ledų porciją, žinoma, pralaimėjau.
„Ar nenuvargina žmonės? Visko būna. Būna, kad pareinu namo toks... Tada atsisėdu kamputyje ir tyliu“, – sako muziejininkas.
Pomėgį vadina savo „liga“
Šunys į Vytauto gyvenimą atkeliavo prieš beveik tris dešimtis metų. Tąsyk, su būsimąja žmona viešėdamas tikrų šunų parodoje, vyras pajuto savo partnerės meilę keturkojams.
„Ar nori šuns?“ – paklausė, o išgirdęs teigiamą atsakymą, padovanojo skulptūrėlę. Pirmąjį tada dar būsimojo muziejaus eksponatą Vytautas iki šiol vadina „mažu mielu šūdžiuku“.
Netrukus viena namuose atsiradusi šuns skulptūra nebebuvo viena – kolekcija ėmė sparčiai pildytis: „Taip prasidėjo ta liga, kuria mes sergam iki šiol. Aš, žmona, vaikai. Ir draugai, pažįstami, net nepažįstami. Pernai, pavyzdžiui, trys moterys man padovanojo beveik 700 šunų.“
Dovanų muziejaus įkūrėjas gauna išties nemažai – dekoratyvinių, stilizuotų ir pačių įvairiausių šunų. Kartą sulaukė ir siuntos paštu.
„Man paskambino iš pašto ir sako: „Atrodo, tau yra siuntinys.“ Adresas buvo parašytas toks: Lietuva, Palanga. Šunys“, – sako pašnekovas.
Paaiškėjo, kad dovanų Vytautui atsiuntė žmogus, kuris niekada nebuvo muziejuje, tačiau, sužinojęs apie jį, panoro prisidėti prie muziejininko kolekcijos.
Vytauto kolekcijoje yra šuo, parvežtas iš Australijos. Iš viso muziejuje yra šunų iš 42 pasaulio šalių. Jie – iš keramikos, aukso, sidabro, šiaudų, šokolado, kaulo, odos, yra net šuo, pagamintas iš tikro šuns plaukų. Tik pliušinių vos vienas kitas. Šių, sako muziejininkas, nerenkantis, mat jiems reikia daugiau vietos. Mažiausias eksponatas – 5 mm šuo.
Beje, Vytauto gyvenime buvo ir tikras šuo, dabar, kaip sako Vytautas, jau iškeliavęs: „Jis buvo mano draugas. Kito nebenoriu.“
Tarp eksponatų – mažiausia knyga
Vytautas yra poetas, išleidęs jau vienuolika savo poezijos knygų, taip pat dailininkas. Daug metų V.Kusas dirbo mokykloje dailės mokytoju, vedė ir išskirtinį Lietuvoje suvenyrų būrelį vaikams.
Vytauto paveikslų galima įsigyti jo studijoje. Į klausimą, ar nesiūlo jų J.Basanavičiaus gatvėje, menininkas pratrūksta teatralizuotu pykčiu: „Jūs ką?!“
V.Kusas – ir jau minėtų Lietuvos rekordų autorius, o mažiausioje lietuviškoje knygoje – jo eilėraščiai. Tiesa, jų perskaityti neįmanoma. Žinoma, dėl itin smulkaus šrifto.
„Ilgiausiai užtrunka ne pats kūrimo procesas, o sugalvojimas, kaip idėją įgyvendinti“, – sako jis.
Beje, rodydamas mažiausią knygą, kūrėjas taip pat spėja pajuokauti. Sako, kad rankoje laikąs knygą. Dėl to, jog ji maža, pamato ne visi.
Ką man tai duoda? Labai paprastas dalykas. Tai bėgimas nuo depresijos, nuo įtampos.
Vytauto studijoje galima pamatyti jo kurtą kompoziciją iš kiaušinių lukštų, grafikos paveikslus, kurie buvo pristatyti ir tarptautinėje parodoje.
„Ką man tai duoda? Labai paprastas dalykas. Tai bėgimas nuo depresijos, nuo įtampos. Tai savęs suvaldymas. Nejau aš atsisėsiu prie durų ir aimanuosiu, kaip man blogai, kad bloga sveikata ir brangūs vaistai? Aš į tai nekreipiu dėmesio. Aš kūryba, darbu gyvenu. Tai yra variklis“, – sako.
Regis, nedidelėje V.Kuso erdvėje telpa begalybė: nuo jo emocijos iki darbų. Ir vienas, ir kitas yra vienodai svarbūs ir vienodai paveikūs.
Muziejus be jo žodžių iš tikrųjų būtų kitoks.
