Mokslo žurnale „Science“ publikuoto tyrimo duomenys leidžia nušviesti baltas dėmes ilgamečio žmogaus draugo istorijoje.
Prieš 11 tūkstančių metų šunys jau gyveno kartu su žmonėmis daug kur Šiaurės pusrutulyje.
Ir jau tada juos buvo galima suskirstyti į penkias rūšis.
Nepaisant kolonijinėse epochos laikotarpiu plačiai paplitusių Europos šunų veislių, senovinių vietinių veislių palikuonys išliko Amerikoje, Azijoje, Afrikoje ir Okeanijoje, rašoma BBC naujienų rusų kalba svetainėje publikuotame straipsnyje
„Gerai pagalvojus, nuostabu: to meto žmonės, medžiotojai ir rinkėjai, pirmiausia prisijaukino laukinį plėšrūną. Kaip ir seniau, vilkų daugelyje pasaulio vietų vis dar bijoma. Tai kodėl gi žmonės tai padarė? Kaip tai atsitiko? Kuo ypatingas šuo? Tai – klausimai, į kuriuos norėjome gauti atsakymus“, – sakė tyrimo grupės vadovas daktaras Pontusas Skoglundas.
Gerai pagalvojus, nuostabu: to meto žmonės, medžiotojai ir rinkėjai, pirmiausia prisijaukino laukinį plėšrūną.
Palygino DNR
BBC naujienų rusų kalba interneto svetainėje rašoma, kad tarptautinė mokslininkų komanda ištyrė genomus (pilnus DNR rinkinius ląstelių branduoliuose), paimtus iš 27 senovės šunų palaikų, rastų skirtingose archeologinėse kultūrose, ir palygino juos su šiuolaikinių šunų genais.
Iš dalies genetinė šunų evoliucija yra tokia pati kaip žmonių, nes žmonės judėjo kartu su savo keturkojais palydovais.
Tačiau yra ir svarbių skirtumų.
Pavyzdžiui, ankstyvojoje eroje Europoje buvo daug veislių šunų, genetiškai kilusių iš dviejų pagrindinių veislių, gyvenusių Viduriniuose Rytuose ir Sibire, rašoma BBC naujienų rusų kalba portalo straipsnyje.
Po to kažkuriuo metu, tikėtina, prasidėjus bronzos amžiui, juos visus išstūmė viena genetinė linija, turėjusi bendrus protėvius ir plačiai paplitusi visame žemyne.
Tai nebuvo susiję su žmonių migracija.
„Jei pažvelgsime 4-5 tūkstančius metų atgal, pamatysime, kad Europoje buvo labai įvairios šunų veislės. Tačiau visos gausios ir dar viena į kitą nepanašesnės šiuolaikinės veislės yra kilusios iš vienos mažos gyvūnų grupės“, – pasakoja tyrime dalyvavęs Andersas Bergstromas.
Rodezijos ridžbekų iš Pietų Afrikos ir čihuahua bei Meksikos beplaukių šunų iš Meksikos genomo analizė patvirtino jų vietinę kilmę.
Rytų Azijos šunų kilmė sudėtingesnė.
Kinų šunų veislės atsirado kryžminant Australijos dingo ir Naujosios Gvinėjos dainuojančių šunų protėvius su veislėmis iš Europos bei Rusijos stepių.
Dainuojantis šuo taip pavadintas dėl melodingo kaukimo, prasidedančio aukšta nata.
Kilo iš vilkų
„Šunys – patys artimiausi ir seniausi mūsų kompanionai. Senovės šunų DNR tyrimai leidžia sužinoti, kiek toli siekia mūsų bendra istorija ir kur ji prasidėjo“, – BBC naujienų rusų kalba interneto svetainėje skelbiamame straipsnyje cituojamas tyrimo bendraautorius Gregoras Larsonas iš Oksfordo universiteto.
Šunys – patys artimiausi ir seniausi mūsų kompanionai. Senovės šunų DNR tyrimai leidžia sužinoti, kiek toli siekia mūsų bendra istorija ir kur ji prasidėjo.
Manoma, kad šunys kilo iš vilkų, greičiausiai ieškant maisto užklysdavusių į žmonių stovyklas.
Prisijaukinti jie tapo žmonių padėjėjais medžioklėje ir sargais.
Dabartiniai tyrimai rodo, kad visi šunys yra kilę iš vienos ar kelių giminingų išnykusių vilkų populiacijų.
Kol kas nepavyko nustatyti, kur ir kada įvyko pagrindinis prisijaukinimas.
„Kalbant apie šunis, jie galėjo būti prisijaukinti bet kur: šaltame Sibire, karštuose Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių Azijoje. Viskas yra įmanoma“, – sako P.Skoglundas.
Kalbant apie šunis, jie galėjo būti prisijaukinti bet kur: šaltame Sibire, karštuose Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių Azijoje.
„Šunų istorija yra tokia dinamiška, kad nėra lengva ją perskaityti remiantis genetinėmis linijomis. Tai išlieka patrauklia paslaptimi“, – priduria P.Skoglundas.
BBC naujienų rusų kalba interneto svetainės straipsnyje sakoma, kad kiti naminiai gyvūnai, taip pat – ir katės, buvo prisijaukinti vėliau, kai žmonės pradėjo gyventi sėsliai ir užsiėmė žemės ūkiu.
Tai yra daugiau kaip prieš šešis tūkstančius metų.