Eglė ir Barbora Šv.Jokūbo keliu ėjo ne sezono metu – žiemą. Beveik 800 kilometrų pėsčiomis įveikusios merginos per mėnesį patyrė visus keturis metų laikus, tačiau kelionės pabaigti negalėjo.
Šv.Jokūbo kelias, arba Camino de Santiago, – tai kelias, kuriuo piligrimai keliauja į Santjago de Kompostela (isp. Santiago de Compostela) miestą Ispanijoje, kur įspūdingoje katedroje ilsisi šv.Jokūbo palaikai.
15min GYVENIMAS E.Verbavičiūtės pasakojimas apie kelią, kuriame gali sutikti keistus žmones, apie skirtingus jo etapus, skausmą ir patalynės blakes.
– Egle, Šv.Jokūbo kelias – vienas populiariausių piligrimų ir apskritai žygeivių kelių, tačiau bene 70 proc. jų eina šiltuoju metu laiku. Kodėl jūs nutarėte eiti žiemą?
– Visų pirma, kai susiruoši eiti ne sezono metu, labai stinga informacijos. Likus maždaug mėnesiui jos ėmiau ieškoti visuose puslapiuose tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis, socialiniuose tinkluose.
Tarp lietuvių vasario ar sausio mėnesiais šis kelias nelabai populiarus. Buvome ne kartą sukritikuotos, ir kai domėjomės, vietoje atsakymų gavome nemažai kritikos. Ne laikas, nerasim kur miegoti, gal mes išprotėjome, bus daug lietaus, kalnuose – sniego. Taip mums sakė.
Bet aš sakyčiau, kad su oru mums visai pasisekė. Pradėjome eiti vasario 12 dieną ir prasilenkėme su didesniais sniegais ir lietumis. Kiek girdėjome, prieš tai buvo labai daug sniego – tada fiziškai eiti labai sunku, ypač kai reikia kilti įkalnėmis.
Tokį laiką pasirinkome dėl dviejų priežasčių. Pirma, mes abi su Barbora kaip tik tuo metu turėjome laiko ir galėjome. Antra – mūsų draugai, kurie yra nuėję Šv.Jokūbo kelią, nerekomendavo mums eiti sezono metu. Dėl to, kad labai didelis srautas žmonių.
Aš ir dabar, jau grįžusi, visą laiką patikrinu, kas vyksta forumuose ir matau, kad situacija jau kitokia. Žmonės pradeda nebegauti nakvynių, todėl prasideda tarsi žiurkių lenktynės, kuris pirmas pasieks nakvynės vietą – piligrimų nakvynės namus, kurie vadinami albergėmis.
Jei tu nueini iki miestelio, kuriame negauni nakvynės, vadinasi, turi eiti toliau, ir taip dar pailgėja per dieną tavo nueinamų kilometrų skaičius.
Dabar matau forumuose, kad piligrimai skundžiasi netvarka, paliekamomis šiukšlėmis, mėtosi net tualetinis popierius.
Žiemos metu galvojome, kad nesutiksime žmonių. Bet taip nebuvo. Iš dvasinės kelionės paieškų išėjo viena didelė fiesta.
– Tačiau žiemą šis kelias nėra savotiška autostrada, kur vienas kitą lenkia žygeiviai?
– Ne, žmonių gerokai mažiau. Bet sutikome daug įdomių žmonių. Vienas mūsų sutiktas žygeivis buvo ispanas, kuris kelią eina 35-tą kartą. Yra tokių, kurie eina ir po 50-tą kartą.
– Kaip manote, kodėl?
– Po savo pirmojo karto galiu pasakyti, kad aš dar tikrai eisiu. Tu pradedi degti ir neįsivaizduoji kitokios atostogų formos.
– Bet Europoje yra daug pėsčiųjų maršrutų, kodėl traukia būtent šis kelias?
Vienas mūsų sutiktas žmogus buvo ispanas, kuris kelią eina 35 kartą.
– Manau, kad iš dalies dėl to, jog jis saugus. Daug žmonių neranda sau draugijos eiti dviese, todėl eina po vieną. Tada pradeda baimintis: ar aš sugebėsiu, ar nepasiklysiu, ar nenumirsiu, ar neužpuls kokia meška? Todėl jie renkasi kelią, kur eina daug žmonių. Bet to, keliai yra taip gerai išplanuoti ir tokie aiškūs, kad pasiklysti, pasimesti ar būti vienišam ten neįmanoma.
Prieš kelerius metus buvo įvykis, kai buvo nužudyta viena piligrimė. Kažkoks beprotis analogiškais ženklais, kuriais žymimas šis kelias, jį pažymėjo iki kitos vietos, berods, iki savo namų.
Po to moterys ir merginos labiau bijojo keliauti. Ir mes pačios šiek tiek bijojome. Bet viskas buvo gerai.
Tačiau dar kalbant apie sezoną, sudėtinga nusigauti iki tos vietos Pietų Prancūzijoje, nuo kur turi pradėti eiti ir kur išduoda piligriminius pasus.
Viename forume perskaitėme, kad geriausia vykti per Pamploną – miestą Ispanijoje, o tada nuo jo – autobusu. Skridome iki Barselonos ir nuo jos traukiniu važiavome iki Pamplonos. Tačiau kai atėjome į autobusų stotį, paaiškėjo, kad ne sezono metu autobusai nevažiuoja. Mes klausiam: tai ką dabar daryti, nes juk įsivaizdavome, kad čia viskas labai išvystyta? O mums atsako, kad niekuo nepadės. Teko važiuoti taksi, ir tai kainavo šimtą eurų.
Tada, kai išduoda pasus, kartu tu gauni ir visą informaciją apie nakvynės vietas, kelią, kur yra kalnai, kur – lygumos. Daugiausia dienos suskirstytos po 25–26 kilometrus, o atskirame lape surašytos visos galimos nakvynės vietos.
Buvo ir labai sunkių akimirkų. Net ašarą išspaudžiau.
Bet ir tuo nepasikliovėme. Reikia skambinti; net jei parašyta, kad nakvynės namai dirba, žiemą daug jų neveikia – daugiau nei 50 procentų. Buvo miestelių, kur jų visai nebuvo, ir tai prailgino dienos atstumą.
Ispanai nekalba angliškai, todėl ispaniškai visų pirma išmoksti du žodžius: „atidaryta“ ir „uždaryta.“ O kai paskambini telefonu, tau sako „manjana“.
Buvo ir labai sunkių akimirkų. Net ašarą išspaudžiau. Kartą keliavome iš vieno miesto į kitą. Aplinkui – plynės. Nėra nei parduotuvių, nei vietų, kur sustoti ir kur miegoti. Visi piligrimai keliauja pervargę.
– Esate sakiusi, kad kelias turi tris etapus: fizinį, psichologinį ir dvasinį.
– Taip, pats camino skirstomas į tris etapus. Pirmas etapas yra fizinis, antras – psichologinis, trečias – dvasinis.
Mano draugė krito ties dvasiniu etapu. Fizinis etapas – tai pirmos dienos, nes pradeda formuotis pūslės, išryškėja visi kūno skausmai, supranti, kiek per daug daiktų pasiėmei su savimi.
Barbora, pavyzdžiui, kiekvienuose nakvynės vietoje turėjo savo ritualą: palikti po vieną daiktą.
Viena didžiausių klaidų, kurią padaro visi žmonės, – pasiima per daug. Nes vis atrodo, kad bus per mažai. Gal ką nors gražiau pasiimti apsirengti? Forumuose prisiskaičiau iki tiek, kad net ašaros iš juoko tryško. Viena keliautoja rašė: mano plaukai labai garbanoti, aš noriu su savimi pasiimti feną, jūs manęs neteiskit, bet man jo labai reikia.
Išties atvažiuoja žmonės, prisipirkę brangių dalykų, pavyzdžiui, jogos kilimėlių, miegmaišių. Tada siunčia atgal, nors siuntos kainuoja tiek pat, kiek daiktas. Arba daiktus palieka pakeliui.
Fizinis etapas – tai pirmos dienos, nes pradeda formuotis pūslės, išryškėja visi kūno skausmai, supranti, kiek per daug daiktų pasiėmei su savimi.
Barbora paliko megztinius, papildomas kelnes, kojines. Juk tu viską turi neštis ant kupros. Tada pradedi skaičiuoti kiekvieną gramą.
– Kaip rinkotės, ką vežtis? Ir ko gali prireikti?
– Aš galvoju, kad gal daiktų buvau pasiėmusi kiek per daug. Bet buvo keli kartai, kai nakvynės namuose miegojau apsirengusi viską, ką turiu, – buvo labai šalta.
Beje, nakvynės namuose yra dar vienas įdomus pasirinkimas: galima pasiimti po užklotą. Bet tada žiūri į jį ir galvoji: ar geriau šalti, ar rizikuoti dėl patalynės blakių? Ir tada bandai rasti išeitį, pavyzdžiui, užsikloti tik kojas.
Patalynės blakės yra toks dalykas, kurį mes nuvertiname, nes galvojame, kad gal būna, bet tik truputį sukanda. Ne. Rankos parausta ir labai niežti, ilgai nepraeina. Mano draugei buvo labai blogai – ją sukando visą. Kai ji atsikėlė, buvo porą raudonų įkandimų, o netrukus paraudo visas kūnas.
Tai yra gana skausmingas reikalas, gerokai daugiau, nei niežti po uodo įkandimo. Tada tu draskaisi iki žaizdų, kurios dar plinta.
Vienintelis dalykas, ką gali daryti, – naudoti tam tikrus apsauginius purškalus, kurių taip pat yra nakvynės namuose. Vieni žmonės jų įkandimui yra labiau alergiški, kiti – mažiau, tačiau matėme, kad sukando ne vieną žmogų.
Yra rusiška ruletė, tai čia – camino ruletė, kai ateini ir galvoji, kurią lovą išsirinksi miegojimui.
– Kiek svėrė jūsų kuprinės, ką nešėtės?
– Su vandeniu, maistu – apie 10 kg. Bet todėl, kad ėjome žiemą ir turėjome daugiau šiltų drabužių. Vasarą kuprinės sveria apie 6–7 kilogramus.
Einant žiemą tenka neštis papildomų drabužių, termodrabužių, taip pat būtina turėti vaistinėlę, kurioje – visi įmanomi tepalai nuo skausmo kojom ir nugarai.
Prieš keliaujant reikia negailėti pinigų, laiko ir proto renkantis batus, kuprinę ir kojines. Kokybiškos ir tinkamos kojinės yra svarbus dalykas. Kuprinė – irgi. Svarbu, kiek yra dirželių, kaip ji liečiasi prie tavo nugaros. Jei per arti – blogai.
Dar svarbu kuprinėje teisingai susidėti, o ne bet kaip sukratyti daiktus. Su batais, kuriais eisite, būtina pasivaikščioti dar prieš kelionę.
Visa ši informacija yra internete, taip pat žinių gali suteikti ėję žmonės, o be to, labai paslaugūs specializuotų keliautojų parduotuvių konsultantai. Mums pačioje parduotuvėje atspausdino daiktų sąrašą, kai pasakėme, kad eisime Šv.Jokūbo kelią.
Pagalys yra patogus ir lengvinantis gyvenimą dalykas.
– Koks jausmas pradėjus eiti, kai ima skaudėti kūną, ir supranti, kad taip bus kasdien dar visą mėnesį?
– Tada pradedi galvoti, ką daryti, kad skaudėtų mažiau. Atsakymą randi išmesdamas daiktus, jei eini be lazdų, tada susirandi pagalį. Pagalys yra patogus ir lengvinantis gyvenimą dalykas.
Geri vaistus, prieš miegą iškeli kojas ir laikai jas pakeltas, tepi tepalais, darai voneles, eidamas keiti kojines, kad neatsirastų daugiau pūslių. Ir kenti. Bet, aišku, per daug kentėti nereikia, nes tokia kančia prie gero nepriveda.
Užsispyrimas ir valia nėra visada pats geriausias pasirinkimas, kartais geriau sustoti ir pailsėti. Buvo ne vienas žmogus, kuris persistengė ir teko pabaigti kelionę gerokai anksčiau.
– Kur yra ta riba, kada persistengi?
– Kai galvoji, kad gali nueiti dar, dar ir dar. Bet tu esi tik žmogus. Ir kartais protingiau padaryti dienos pertrauką. Daug kas taip daro.
Kitas etapas – psichologinis. Paprastai jis prasideda ten, kur baigiasi gražūs vaizdai, kalnai, pirmųjų dienų susijaudinimas („O Dieve brangus, aš einu camino“), kur prasideda lygumos, kur plynės apie nieką.
Tai nėra tik mano asmeninė nuomonė – visi žino tą jausmą, kai tu 17 km eini žvyrkeliu.
Dar vienas dalykas, kai eini žiemą, nes Ispanijos žiema yra kitokia. Kalnuose – šalta, o kai išeini iš jų, prasideda siaubingas karštis. Nukepėm veidus, rankas, ėjome su žiemine avalyne. Tai apsunkino ėjimą.
– Patyrėte visus metų laikus?
– Ir sniegą, ir vėją, ir karštį. Iš ryto būna labai šalta, paskui pradedi lukštentis kaip svogūnas.
Kitas etapas – psichologinis. Paprastai jis prasideda ten, kur baigiasi gražūs vaizdai.
– O kas yra dvasinis camino etapas?
– Tada, kai būna įveikti du pirmieji etapai ir pradedi suprasti, ką tu čia veiki, kai pradedi artėti prie Santjago miesto, prie finišo. Žmonės tada jau atradę save, kažkurie – atsakę į savo klausimus, sutikę draugų, įsidrąsinę, jaučiasi tikrais žygeiviais.
Mes ėjome neturėdamos svarbių gyvenimiškų klausimų. Ėjome dėl to, kad norėjome įveikti šį kelią.
– O su kokiais klausimais eina kiti? Prisimenu ir bene garsiausią filmą „Kelias“, kuris pasakoja apie žmones ir priežastis, atvedusius juos čia. Kaip yra ne filme, o pačiame kelyje?
– Sutikome daug žmonių, vieni – palaidoję artimus žmones išėjo atsigauti, kiti – netekę darbo. Viena iš pagrindinių priežasčių – arba išėjo iš darbo, arba atleido.
Kiti bėga nuo priklausomybių, nuo buvusių santykių, eina dėl to, kad daug metų norėjo išbandyti camino, bet neišbandė, eina daug žmonių, kuriems daugiau kaip 60 metų.
Mes su Barbora juokaudavome, kad kartais ėjimas atrodydavo kaip darbas. Atsikeli iš ryto ir eini. Kartais eini ir nesupranti, kodėl tą darai, bet taip smagu.
Kelionės pabaigoje prasidėjo festivalis. Sutikome maždaug trisdešimties žmonių grupę, kuri pakeitė visą mūsų planą ir pristabdė mūsų kilometrus.
Aš negalėjau nuo jų atsikrapštyti, nes buvo labai smagu. Tai žmonės iš viso pasaulio, jie susitiko kelyje. Kelią eiti pradėjo du žmonės, kurie susipažino internetu bežaisdami kompiuterinius žaidimus. Vienas jų – iš Kentukio, kitas – iš Meksikos. Jie susitiko Ispanijoje. Tą pačią dieną susitiko australą ir tada ėjo trise. Tada miškuose susitiko vokietį, ir taip grupė klijavosi.
Galiausiai jų susidarė apie 30 – tai žmonės iš Kalifornijos, Korėjos, Japonijos, Rusijos, Lietuvos, Prancūzijos. Vakarais jie grodavo gitarom, dainuodavo dainas ir gėrė pigų Ispanijos vyną.
– Egle, pokalbio pradžioje sakėte, kad jūsų draugė palūžo ties dvasiniu camino etapu. Kas nutiko?
– Barbora labai stiprus žmogus, žygeivė, nebijanti per dieną nueiti 40 km ar net daugiau. Aš buvau ta, kuri kelionės pradžioje verkšleno. Negalėjau patikėti, kad žmogus gali eiti taip – be jokio skausmo, be nuospaudos.
Vadinkim tai karma, bet vieną kartą ji pasakė, kad tas kelias nėra iššūkis, jis per lengvas. Po penkių dienų ji ėmė šlubuoti, bet kadangi yra stiprios valios, nepasidavė ir ėjo toliau. Finalas – į Lietuvą grįžo vežimėlyje.
Lietuvoje jai nustatė diagnozę: stresinis lūžis, o jis būna, kai pasikeičia kaulo tankis. To lūžio net rentgenas nemato.
Aš buvau ta, kuri kelionės pradžioje verkšleno.
Tada mes buvom nuėjusius 727 kilometrus, ir buvo likusios maždaug dvi dienos ėjimo. Barbora tiesiog pasakė, kad nebegali toliau eiti. Išsikvietėme taksi, važiavome į ligoninę. Vietos medikai patarė porą dienų pailsėti, tačiau jai nebuvo geriau. Teko grįžti į Lietuvą. Kurį laiką ji praleido lovoje, su gipsu. Dabar jau viskas gerai.
– Įspūdžiai susigulėjo. Džiaugiatės įvykusia kelione ir nueitais beveik 800 kilometrų?
– Labai. Ten yra daug įdomių žmonių. Pasakojama legenda apie žmogų, kuris jau 12 metų gyvena camino, ir neišeina, tiesiog negrįžta namo.
Kalnuose sutikome vieną hipį. Jis iš hamakų ir gultų įsirengęs namus, pats tvarko pro jį vedantį kelią, pila ant jo akmenukus.
Pasakojo, kad vienais metais išėjo pasivaikščioti, taip ir liko. Jam patiko ta vieta, kurią anksčiau „valdė“ kažkoks brazilas, kuris irgi išėjo nueiti kelią, tačiau jame liko. Tada, kai brazilas išėjo namo, hipis liko prižiūrėti šios vietos. Nes, sako, nejau be priežiūros paliksi? Prižiūri nuo pernai metų vasaros.
– Kokie būtų jūsų patarimai tiems, kurie nori, tačiau bijo?
– Apie drabužius, kuprinę ir batus jau sakiau: tai labai svarbu. Beje, saugokite savo daiktus, nes čia pradedi labai pasitikėti žmonėmis. Paskutinė dieną teko padėti vienam vokiečiui, kuris buvo apvogtas. Visur yra blogų žmonių, o čia jie apsimeta piligrimais.
Daug žmonių bijo dėl kalbos. Ji nėra svarbiausias momentas, nes yra žmonių, kurie nekalba nei ispanų, nei anglų kalba. Komunikacija yra puiki: gestais, susirašymais, programėlėmis. Žmonės čia paslaugūs.
Svarbiausia – geros emocijos, kurių čia daugiau nei pakankamai. Dar svarbu – nepasiduoti dar net nepradėjus.
