Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2021 05 31

Svajonių darbas Jolantai virto košmaru: prasidėjus įtampai, viską metė ir išėjo į niekur

Vienoje darbovietėje Jolanta Karaliūnienė dirbo 22 metus ir tikėjosi, kad tuo užsiims iki pat pensijos. Vis dėlto pradėjus jausti psichologinę įtampą, moteriai teko ieškoti išeičių – neapsikentusi prastos atmosferos, Jolanta padavė pareiškimą palikti darbą ir išėjo į niekur. Laikotarpis buvo sunkus, tačiau dabar 56-erių J.Karaliūnienė, nors ir laikinai, dirba ten, apie ką svajojo dar mokyklos laikais. „Šiuo metu jaučiuosi ypač gerai, esu sugrįžusi į save“, – sako ji.
Jolanta Karaliūnienė
Jolanta Karaliūnienė / Asmeninio albumo nuotr.

Po 20 metų darbe ėmė jausti psichologinę įtampą

Daugiau nei prieš 20 metų pradinių klasių mokytoja pradėjusi dirbti Jolanta tikėjosi, kad šiame darbe išbus iki pat pensijos. Du dešimtmečius jame dirbusi moteris džiaugėsi gera atmosfera, puikiu santykiu su mažamečiais, kurie ją mylėjo, o ir pati savo darbą itin mėgo. Vis dėlto įvyko pokyčiai, kurių metu pasikeitė J.Karaliūnienės vadovas, ir nuo tada situacija kardinaliai pablogėjo.

„Maniau, kad mano darbo vieta niekada nesikeis, nes jaučiausi tikrai gerai. Nesitikėjau, kad gali atsitikti taip, kaip atsitiko. Pasikeitus vadovui, pradėjome jausti didžiulę psichologinę įtampą, aš nemiegodavau naktimis, nežinodavau, kas manęs laukia atėjus į darbą. Kaskart ten eidavau kaip į karą. Galiausiai net kreipiausi į šeimos gydytoją, prašiau, kad duotų raminamųjų ar kažko, kas padėtų nusiraminti ir tęsti darbus“, – pasakoja Jolanta.

Asmeninio albumo nuotr./Jolanta Karaliūnienė
Asmeninio albumo nuotr./Jolanta Karaliūnienė

Iš pradžių J.Karaliūnienė nesvarstė apie darbo metimą, kadangi vis dar buvo įsitikinusi, jog tai yra jos pašaukimas. Be to, kartu su kolegomis ji bandė ieškoti išeičių, kreipėsi pagalbos į įvairias institucijas, pasakojo apie susidariusią situaciją, tačiau, kaip pati sako, niekas ne tik nepadėjo, bet ir dar labiau pakenkė.

„Žmogus, kuris kelia probleminius klausimus, dažnai paskui tampa kaltas. Tačiau mes tikrai buvome pasiryžę, galvojome, kad galime kažką pakeisti. Kai dar turi vilčių, iš darbo neišeini, bet išbandžius pačias įvairiausias priemones ir pamačius, jog vis tiek atsitrenki kaip į sieną, pradedi galvoti, kad reikia kažką daryti. Tuo labiau, pradėjus šlubuoti sveikatai, susimąsčiau, ar verta gyventi tokį gyvenimą“, – neslepia Jolanta.

Tokioje neigiamoje darbo atmosferoje J.Karaliūnienė dirbo dvejus metus. Po jų ji jautėsi palaužta, vis dažniau imdavo galvoti, kad yra niekam tikusi, ir nuvertindavo save. Tai supratusi, Jolanta nusprendė imtis pokyčių, nes taip jaustis nebenorėjo, tad vienintelė likusi galimybė buvo darbo keitimas.

„Mano asmenybė buvo sužlugdyta mano pačios akyse, – atvirai sako J.Karaliūnienė. – Sunkiausia yra apsispręsti, nes niekada nežinai, kaip bus toliau, kai kažkas pasikeis. Juk mes negalime savo ateities paimti kaip knygos, atsiversti ir paskaityti, kas mūsų laukia. Baimė visą laiką gniuždo, aš nuolat svarsčiau, kaip man reikės gyventi. Be to, galvojau apie finansus, kadangi auginau dvi studentes dukras. Tikrai buvo sunkus apsisprendimas, ilgomis bemiegėmis naktimis svarsčiau, ką man daryti.“

Sunkiausia yra apsispręsti, nes niekada nežinai, kaip bus toliau, kai kažkas pasikeis

Priimti sprendimą mesti darbą Jolanta užtruko kelis mėnesius – sausį jos galvoje ėmė suktis mintys apie reikalingus pokyčius, o jau pavasarį, būdama 48-erių, ji paskutinį kartą uždarė darbovietės duris. Kaip pati pasakoja, apsisprendimui prireikė laiko, kadangi būdavo dienų, kai darbe jausdavosi gerai.

„Nueini į darbą, atrodo, diena praeina ramiai, niekur neužkliūvi ir galvoji, kad viskas gerai, galbūt situacija stabilizuosis bei galėsime dirbti toliau. Tačiau jau kitą dieną esi viešai auklėjamas, kviečiamas ant kilimėlio, pasipila priekaištai, sulauki nepagrįstų kaltinimų. Po vieno tokio nutikimo aš išėjau, o svarbiausia, kad darbą palikome dviese – mano kolega išėjo kartu, todėl aš nesijaučiau viena“, – teigia J.Karaliūnienė.

Metė turėtą darbą ir išėjo į niekur

Jolanta atvira – dveji metai tokioje darbo aplinkoje buvo beprotiškai sunkūs, o ir pats apsisprendimas iš jos pareikalavo daug jėgų. Vis dėlto situaciją palengvino moters artimieji, kurie, žinodami, kaip blogai ji jaučiasi, paragino drąsiau viską mesti.

„Paskambinau keliems žmonėms ir paklausiau, kaip jie vertintų, jeigu išeičiau iš darbo. Man buvo pasakyta, kad jeigu nebegaliu dirbti, labai blogai jaučiuosi, tikrai galiu išeiti. Toks padrąsinimas ir palaikymas man padėjo apsispręsti, – sako J.Karaliūnienė. – Artimieji matė, kaip iš mėgstančios pajuokauti, bendrauti virtau užsidariusia, liūdna, paskendusia savo apmąstymuose ir labai nelaiminga. Manau, jie norėjo, jog baigtųsi nesąmonės bei vėl tapčiau normaliu žmogumi.“

Asmeninio albumo nuotr./Jolanta Karaliūnienė
Asmeninio albumo nuotr./Jolanta Karaliūnienė

Anot Jolantos, patys sunkiausi sprendimai yra priimami paties žmogaus viduje, tačiau padavusi pareiškimą išeiti iš darbo, ji neslepia pajautusi milžinišką palengvėjimą. O su naujais pokyčiais moteris pastebėjo, kaip ima gerėti jos savijauta.

„Neįsivaizduojate, koks akmuo nukrito nuo širdies. Visada sunkiausia yra apsispręsti, o kai priimi sprendimą, pasijauti geriau. Eidama į darbą turėjau savotišką rutiną, nuolat būdavau judesyje, nelikdavo laiko pomėgiams, todėl man prireikė savaitės ar net daugiau, kad imčiau jausti pokyčius. Aš pradėjau mėgautis vaizdu už lango, pastebėjau gėles, išgirdau paukščius. Atrodo, baigėsi vienas etapas ir pradėjau naują“, – pasakoja J.Karaliūnienė.

Nors išeiti į nežinią Jolantai buvo itin baisu, ji iš karto užsiregistravo į Užimtumo tarnybą ir įvairioms darbovietėms siuntė savo CV. Tuo metu J.Karaliūnienė dar nebuvo tikra, kokioje srityje norėtų dirbti, be to, svajojo bent trumpai pailsėti, todėl iš karto negriebė pirmo galimo darbo.

„Aš nežinojau, ar noriu grįžti į tą pačią sritį, kadangi tokiose įstaigose situacija visur yra panaši, – sako Jolanta. – Kartu norėjau nuo visko pailsėti, nes ilgą laiką dirbau ir neturėjau atostogų. Stengiausi nuo visko atsiriboti, norėjau pasimėgauti ir gyventi dėl savęs. Skaičiau knygas, žiūrėjau filmus...“

Pusantrų metų be darbo buvusi Jolanta pastebėjo, kokie nedideli gali būti žmogaus poreikiai. Tuo metu ji vertėsi iš gautų pašalpų ir nors išsilaikyti padėjo šeima, reikėjo prisitaikyti prie esamos situacijos.

„Jeigu aš turiu daug pinigų, mano poreikiai auga. Bet jei jų turiu minimaliai, mano poreikiai bus maži, – tikina J.Karaliūnienė. – Aš mėgavausi tuo, kad galiu ramiai paskaityti knygą, atsigerti kavos, nuvažiuoti į mišką ir pasiklausyti paukščių čiulbėjimo. Tam daug pinigų nereikia. Net į teatrą nuvažiuodavau susitaupiusi pinigų.“

Jeigu aš turiu daug pinigų, mano poreikiai auga. Bet jei jų turiu minimaliai, mano poreikiai bus maži

Kad ir kaip Jolantai patiko laikas namie, sulaukus netikėto darbo pasiūlymo, moteris jį nedelsdama priėmė.

„Kai gyveni su minimaliais poreikiais, gali atsitikti taip, jog tau nebesinori praustis, nes ai, taigi vis tiek niekur neisiu. Kam man kirpykla? Juk vis tiek namie būnu. Aš pradėjau taip galvoti ir tada supratau, kad čia jau nebegerai. Nudžiugau, kai gavau galimybę vėl išeiti į žmones, privalėjau pasitempti bei išlįsti iš urvo“, – šypsosi J.Karaliūnienė.

Dabar dirba tai, apie ką anksčiau svajojo

Sulaukusi pasiūlymo, Jolanta įsidarbino prekybos srityje – čia ji patirties turėjo jau iš anksčiau, todėl beveik nieko naujo mokytis nereikėjo. Vis dėlto nors darbe jautėsi gerai, po kurio laiko ji suprato stovinti vietoje, todėl dar kartą viską metė ir išėjo į niekur.

„Tai buvo nuostabi patirtis, ten buvo daug fizinio darbo sustingusiems kaulams pramankštinti, tačiau aš visiškai netobulėjau. Nueidavau į darbą ir grįždavau namo – nebuvo jokių namų darbų, būdavau pavargusi, bet pamiegodavau ir ryte vėl jausdavausi gerai. Sukausi kaip voverė rate, – pripažįsta J.Karaliūnienė. – Kai vieną kartą išeini iš darbo, kitais kartais jau esi drąsesnis ir nebebijai.“

Asmeninio albumo nuotr./Jolanta Karaliūnienė
Asmeninio albumo nuotr./Jolanta Karaliūnienė

Šiuo metu Jolanta turi laikiną darbą – vienai darbuotojai išėjus į motinystės atostogas, J.Karaliūnienė dvejiems metams užėmė jos vietą kultūros srityje. Nors po poros metų ji vėl gali atsidurti ant nežinomybės slenksčio, tai jos nebegąsdina.

„Šiuo metu ypač gerai jaučiuosi, esu sugrįžusi į save. Aš turiu daug idėjų ir žinau, kad jeigu pirmą kartą išgyvenau išėjusi iš darbo, tai dabar tikrai išgyvensiu, – šypsosi Jolanta. – Kai baigiau mokyklą, stojau į kultūros studijas Vilniuje, bet kažkas man susišvietė ir viską mečiau. O dabar po tiek metų dirbu darbą, apie kurį kažkada svajojau. Esu savo vietoje.“

Išgyventas laikotarpis Jolantai buvo sunkus, tačiau savo sprendimo ji nė akimirkai nesigaili. Priešingai, moteris džiaugiasi, kad turėjo pakankamai ryžto ir drąsos mesti darbą, kuriame nesijautė gerai.

„Nežinau, kas būtų buvę, jeigu būčiau likusi. Dažnai galvoje kirba mintis, kad nebėra išeities ir viskas atrodo labai juoda, bet reikia išlaukti, nes praeina kelios dienos ir mintys pradeda šviesėti. Aš visą laiką sau primenu – šiandien skauda, rytoj skaudės truputėlį mažiau, o vėliau jau galvosiu, kas čia buvo atsitikę ir šypsosiuosi“, – sako J.Karaliūnienė.

Nežinau, kas būtų buvę, jeigu būčiau likusi

Per 8-erius metus Jolanta ne tik du kartus išėjo iš darbo, bet ir pasikeitė savo vidumi – moteris neslepia pradėjusi kitaip mąstyti ir supratusi, kaip svarbu klausyti savo širdies. J.Karaliūnienė pataria nebijoti imtis pokyčių, tačiau primena, jog tam, kad pasisektų, reikia save pajudinti.

„Mes buvome auginti pagal tam tikras taisykles – baigi mokyklą, eini studijuoti, dirbi, sukuri šeimą ir taip sukiesi iki gyvenimo pabaigos. Dabar galvoju, kad nebūtina laikytis šių taisyklių, – svarsto Jolanta. – Aš labai gerai suprantu, kodėl kai kurie žmonės bijo pokyčių. Vis dėlto kiek turiu pažįstamų, kurie kažką kardinaliai pakeitė, nė vienas jų nesiskundžia. Nesu sutikusi tokių, kurie pasakytų, kad labai pablogėjo viskas.“

Žmonėms, kurie savo darbuose taip pat jaučiasi blogai, tačiau nesiryžta visko mesti, Jolanta pataria pasverti pliusus ir minusus. Viską įsivertinus, anot jos, bus lengviau priimti sprendimą.

„Jeigu pliusų yra žymiai daugiau, vadinasi, dar nėra taip blogai, bet jeigu minusų gana daug ir nuolat gyveni įtampoje, jautiesi blogai, pats laikas paimti ir uždaryti duris. Žinoma, kai jau matai, kad darosi negerai, galima pasidairyti naujo darbo, kad nereikėtų išeiti į niekur. Aš surizikavau – tikrai nereikia kentėti“, – ragina J.Karaliūnienė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs