Įsivaizdavimas ir realybė
Juliaus prosenelis Lozorius Ptašekas į Lietuvą atkeliavo iš Čekijos 1807 m. ir atidarė pirmąjį knygyną Kaune. Visi šeimos vyrai buvo užsiėmę knygų verslu. Bukinistai. Tapęs gydytoju, patologijos mokslo pradininku, Juliaus tėvas tarsi nutraukė šią dinastiją, nors literatūrai ir menui liko atsidavęs iki gyvenimo pabaigos.
Dvarų ir pilių vaizdiniai Juliui pirmiausia atėjo iš vaikiškų knygų, pasakų, vėliau jie asocijavosi su karų, sukilimų centrais (toks centras buvo ir Paliesiaus dvaras per 1831 m. sukilimą), itin reikšmingais valstybei. Dar po kurio laiko šias istorines vietas ir pastatus jis pradėjo vertinti kaip estetinius paveldo objektus, kurie iš esmės publikai pristatomi kaip muziejai, tačiau niekada nemanė, kad dvaras šiandien gali būti „gyvas“ ir nemuziejiškas, veikiantis ir kaip ūkis, ir kaip edukacinis kultūros centras.
Nemistifikuotą jo įvaizdį Julius susikūrė prieš daugelį metų, apsilankęs Prancūzijoje, kai po vienos konferencijos Paryžiuje kolega gydytojas pakvietė į Reimsą, Šampanės regioną, aplankyti veikiančio dvaro. Šio savininkas, metalo įmonės verslininkas, lietuvių gydytojui padarė neišdildomą itin paprasto žmogaus įspūdį: pagalbinius darbuotojus išleidęs namo, pats vakarienei kepė kiaušinienės, atkimšinėjo vyną...
Prie Paliesiaus raisto, kur šalia Kančioginos upelio stūksojo dvaro griuvėsiai (gerokai suirusios arklidės, kiek geriau išsilaikęs vežimų ir karietų pastatas ir visiškai sunykęs raudonplytis ponų namas), Julius Ptašekas vieną žiemos popietę apsilankė atsitiktinai, paakintas Švenčionių krašto nekilnojamojo turto brokerio.
Stovėdamas ant griuvėsių supratau, kad senos sodybos, dvarai, pilys, seni aplinkui išlikę medžiai gali daryti be galo stiprų emocinį poveikį.
„Kad ir koks būčiau racionalus medikas, tačiau negaliu neprisipažinti, kad manęs nepaveikė vietovės energija. Stovėdamas ant griuvėsių supratau, kad senos sodybos, dvarai, pilys, seni aplinkui išlikę medžiai gali daryti be galo stiprų emocinį poveikį. Vaizduotės galia nunešė mane taip toli, kad ilgai nedvejojau, jog imsiuosi dvarą atkurti. Kita vertus, veikė ir tėvų auklėjimas: nuo mažens mudviem su dvyniu broliu Mariumi gimdytojai skiepijo garbės, pasiaukojimo ir dosnumo jausmus. Užsispyrimas – iš sporto: jaunystėje pavyko pasiekti orientavimosi sporto meistro vardą, teko išmėginti jėgas Sovietų Sąjungos rinktinėje. Taigi dvaras man tapo iššūkiu, jį lydėjo ir perfekcionizmas, ir savigarba. Norėjosi, kad darbas kasdien keltų pasididžiavimą ir teiktų moralinį pasitenkinimą.“
Statybos ir restauracijos darbai, konsultuojant iškiliam inžinieriui ir restauratoriui Petrui Kanevičiui (aštuoniolika metų jis dirbo stengdamasis prikelti sostinės Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno ansamblį), truko septynerius metus. Paskutinis dvarininkas Romualdas Brzezinskis su šeima buvo ištremtas į Sibirą, o jo palikuonys iš Lenkijos valstybės yra gavę 20 proc. dvaro vertės kompensaciją, tad didelės painiavos dėl nuosavybės nebuvo. Archyviniai dokumentai – labai skurdūs, beveik be nuotraukų. Kaip atrodė ponų namas, per sovietmetį iki pamatų sugriuvęs, Juliui pavyko pamatyti tik vienoje fotografijoje, rastoje 1969 m. kino archyve.
Pernai, jau galutinai atkūrus pastatus, čia iš Krokuvos atvykęs Romualdo sūnus Rajmundas Brzezinskis gerokai apstulbo: vaizdas pranoko jo lūkesčius. Kai šią vietovę teko palikti, Rajmundui buvo vos dešimt metų ir dvaras jam užsifiksavo kaip ūkis – su gyvuliais, daržais, malūnu, sportiniais žirgais, o štai po penkiasdešimties metų idealios akustikos erdvėje jis pamatė kapsulėje (čia nuolat palaikoma 23 laipsnių oro temperatūra ir 42 proc. drėgmė) saugomą fortepijoną. Jį su sūnėnu pianistu Viktoru Paukšteliu Julius pirko Berlyne, „Steinway House“. Šis instrumentas – 1964 m. rankų darbo kūrinys, juo skambinti atvyksta Europoje pripažinti pianistai.
Kiekvienas akmuo – kaip stebuklas
Specialūs restauratorių kaltai, šepetėliai, distiliuotas vanduo ir... tik 40 kv. cm per dieną nuvalyto akmeninės sienos paviršiaus – toks preciziškas darbas labiau asocijuojasi ne su dvaro atstatymu, o su persiško kilimo siuvinėjimu. Buvusių pasagos formos arklidžių sienos dviejų moterų rankomis buvo nuvalytos per pusantrų metų. Reiklus sau ir kitiems Julius Ptašekas kartu su Petru Kanevičiumi ir architektais Daina ir Jamesu Fergusonais per penkerius didelių darbų metus pasiekė absoliutų autentiškumą ir tikslumą. Kai pelkėtoje vietovėje stūksančias sienas meistrai pasiūlė nuo drėgmės gelbėti specialiu glaistu, medikas pasitelkė savo profesinę išmintį ir sausų sienų efekto siekė remdamasis drenavimo principais.
„Tekančio vandens sustabdyti neįmanoma – galima tik jį nukreipti kita linkme.“ Darbų tempas sulėtėjo dešimtis kartų, o jų savikaina ženkliai išaugo. Apie šeimininko perfekcionizmą ir užsispyrimą liudija dvarą juosianti dvejus metus statyta akmeninė tvora: rieduliai krauti ir formuoti taip, kad stabiliai laikytųsi be jokios rišamosios medžiagos. Kantrybės egzaminą išlaikė viską organizavusi Juliaus giminaitė, o triūsiantys žmonės iš darbo biržos pradžioje, matyt, galvojo apie visišką šeimininko „beprotystę“, bet vėliau tuo, ką atliko, labai didžiavosi: pasirodo, rankomis krauti akmenis – didelis menas ir fizikos mokslas. Panaudotos Europos Sąjungos lėšos buvo kontroliuojamos įvairių ekspertų ir institucijų, buvo iškeltas reikalavimas – ne mažiau kaip keturi tūkstančiai lankytojų per metus. Lietuvos sąlygomis, nykstant provincijai, o didmiesčių žmonėms dar nepasiekus tokio suvokimo laipsnio, kad važiuoti į privatų dvarą klausytis aukščiausio lygio koncerto – kultūrinio išsilavinimo reikalas, tai tebėra neįmanoma įvykdyti užduotis.
Mąstydamas apie dvaro interjerą, Julius Ptašekas ketino padaryti taip, kad kiekviename kambaryje būtų nors vienas organiškai į aplinką įsiliejantis baldas, primenantis prabėgusius šimtmečius. Tačiau ne mažiau svarbus kriterijus gydytojui atrodė ir erdvių funkcionalumas. Dauguma vintažinių medinių baldų, taip pat kai kurie dekoro elementai atkeliavo iš Švedijos antikvariatų, sendaikčių krautuvėlių. Į komandiruotes, Europoje vykstančias mokslines konferencijas Julius stengiasi važiuoti nedideliu sunkvežimiu: jį laisvu nuo darbo laiku greitai pripildo namų gėrybių. Šias pristato Lentvaryje gyvenančiam restauratoriui, ir baldai prikeliami naujai gyventi.
Inteligencija, mano galva, yra ne išsimokslinimas, o būsena, tam tikra laikysena, žmogiškas žmogaus požiūris į žmogiškus dalykus.
„Vieni kolegos medikai atsipalaiduoja tapydami, kiti keliaudami, trečius įkvepia muzika, šokiai, o man pastaruoju metu malonumo teikia sendaikčių kolekcionavimas. Artimieji tai supranta ir entuziastingai palaiko. Taip, kaip ir pačią dvaro idėją: nei žmona Vitalija, anglų kalbos filologė, nei dukros (Renata – šeimos gydytoja, auginanti tris vaikus ir penkis šunis; Rasa – Švedijoje dirbanti branduolinės energetikos teisininkė) nepriekaištavo, kad namiškiams per mažai skiriu dėmesio, kad šeimos lėšos atitenka dvarui.
„Jis visiems rūpi, visų požiūris į dvarą labai inteligentiškas. Inteligencija, mano galva, yra ne išsimokslinimas, o būsena, tam tikra laikysena, žmogiškas žmogaus požiūris į žmogiškus dalykus. Mano žmonos motina turėjo dviejų klasių išsilavinimą, tačiau didesnės inteligentės už ją nesutikau. Mano tėvas niekada nelaikė savyje pykčio, jis pateisindavo (rasdavo motyvų ir priežasčių) bet kokį poelgį, atleisdavo net tiems, kas pakenkdavo jam, nuskriausdavo ar pasinaudodavo. O mama, vaikų gydytoja, kilusi iš stambių Vilniaus krašto ūkininkų, į šeimą atnešė orų garbės supratimą, tam tikrą pragmatiškumą ir ūkiškumą. Beje, ji šiandien, būdama 94-erių, dar dirba... Kai ateini į kažkada kažkieno užgyventą erdvę, apima nepaaiškinama nostalgija, jautiesi kaip ištuštėjusiame kevale, kuriame tarsi iš naujo pats privalai užmegzti emocinius ryšius tiek su savo artimaisiais, ties su sociumu apskritai, tegu jis ir labai toli, už Mielagėnų bažnyčios bokštų, gerai matomų nuo Paliesiaus dvaro, pagaliau – už pačios Lietuvos.“