Prieraišumas savo miestui ir savo kurortui
Verslininkas Deimantas Dalibogas – vienas iš nedaugelio savo srities žmonių, kurio neapniko sostinės sindromas ir kuris į nieką neiškeitė gimtojo Panevėžio. Su šeima įsikūręs prie Lėvens upės, šios vardu pavadino ir su verslo partneriais įkurtą įmonę. Deimantas įsitikinęs, kad informacinių technologijų laikais atvirame pasaulyje su atviromis valstybių sienomis gyvenamoji vieta vis labiau praranda reikšmę. Ir žmogaus provincialumą ženklina ne geografinės koordinatės, o jo paties interesų ratas.
„Taip, mūsų miestas merdi, – konstatuoja Dalia visiems žinomą tiesą, – merdi ir demografiškai, ir kultūriškai, ir industriškai. Bet juk gyvenimas nėra vien tik tai, ką matai paviršiuje: Panevėžyje yra ne viena meno galerija, kuria ne vienas talentingas menininkas. Visa tai mane, kaip šiuolaikinės dailės aistruolę, labai domina. Čia veikiančios parodos visada daro gerą įspūdį. Svarbu ne kur gyveni, o su kuo bendrauji. Kita vertus, atstumus matuojant šių dienų masteliais, Panevėžys yra Vilniaus priemiestis. Juk maža „smulkmena“: jei veiktų Europos greitasis traukinys ir iš Panevėžio į Vilnių mus nuvežtų per pusvalandį, iškart nustotume mūsų gimtąjį miestą vadinti provincija.“
Kad verslininko pilotuojamas lėktuvėlis, pakilęs iš Panevėžio „Įstros aviaparko“, nuskristų į Palangą, pakanka vos 45 minučių. Taigi, vasaros rezidencija Šventojoje, kurioje Dalibogai leidžia savaitgalius net ir šaltuoju metų laiku, galima sakyti, ranka pasiekiama...
Neslėpdama esanti valdingo charakterio, gydytoja pabrėžia, kad jos giminės moterys visos tokios: pavyzdžiui, teta, studijuodama odontologiją, sugebėjo išlaikyti dar kelias seseris, tarp jų ir Dalios mamą, nes tėvai buvo ištremti... O Deimanto giminė garsi statybos specialistais (neatsitiktinai ir jis pats iš profesijos – statybos inžinierius), tad jo namų vizija apčiuopiamai materiali ir inžineriška: kokios turi būti sienos, koks stogas, kokie langai.
„Net ir būdamas verslininkas, Deimantas yra statybininkas, – juokiasi Dalia. – Jam nuolat knieti ką nors perdaryti, perstatyti, pakeisti naudojant naujausias technologijas ir moderniausias medžiagas. Susituokę, dar studijų metais, gyvenome sostinėje vienuolikos kvadratinių metrų bendrabučio kambaryje (čia gimė dukra Ieva), paskui persikraustėme į erdvesnį Panevėžyje, galiausiai pasistatėme namą. Daugelis, pagerinę būsto sąlygas, apie prieš tai buvusias paprastai sako: „Neįsivaizduoju, kaip mes ten galėjome gyventi, kaip išsitekome?“ O manęs mažas plotas neveikia neigiamai: apsistojęs jame, paprastai turi perspektyvą, kad kada nors gyvensi erdviau. Daugelį metų vasaras leisdavome jachtoje: įsivaizduokite kone visą vasarą miniatiūriniame namelyje, kuriame kiekvienas asmuo turi laikytis drausmės ir vokiškos tvarkos, nes kitaip viskas erzins... Tačiau priplauki krantą, ir štai tau laisvė!“
„Nežinau, ar namo dydis gali keisti žmonių tarpusavio santykius. Gal ir gali susipykęs su žmona pasislėpti antrame aukšte, jeigu namas dviaukštis, tačiau tai neišsprendžia susiklosčiusios situacijos. Reikia išsikalbėti, atvirai artimiausiam žmogui pasakyti, kaip jautiesi, kodėl ta konfliktinė būsena atsirado. Kas žino, galbūt virtuvės dydžio būste įmanomas kur kas didesnis atvirumas ir nuoširdumas? Jei ir sukyla mūsų, dviejų ambicingų žmonių, bangos, nelaikome žodžio, o dar labiau gyvatės, užantyje: tą pačią akimirką stengiamės išsilieti ir išsakyti, ką galvojame... Statybininkas per gyvenimą turi kurtis tris kartus: pirmasis namas – kaip pabandymas, kad pamatytum klaidas ir iš jų pasimokytum, antrasis – draugui, o jau trečiasis – sau“, – su humoru gyvenimo tiesa dalijasi verslininkas, primindamas, kad jo giminėje racionalumas derėjo su iracionalumu.
Vaikystės jaukių namų idilė Deimantui – erdvus vienkiemis ir rytmetiniai vargonų garsai bažnyčiose.
Deimanto senelis dar tarpukario metais buvo profesionalus vargonininkas, kompozitoriaus Juozo Naujalio bičiulis, prisidėjęs prie Dainų šventės organizavimo, o vėliau, jau sovietmečiu, vargonavęs dviejose Panevėžio krašto bažnyčiose. Nemenką dalį savo vaikystės būsimasis inžinierius, paskiau ir verslininkas, praleido prie jo instrumento (senelis mišių metu net ir giedant bažnyčios chorui leisdavo paminti vargonų dumples). Taigi, vaikystės jaukių namų idilė Deimantui – erdvus vienkiemis ir rytmetiniai vargonų garsai bažnyčiose.
„Senelis buvo emigravęs, plaukė į Ameriką, bet su kitais lietuviais buvo suklaidintas ir pasiekė Argentiną. Ten sunkiai dirbo, plovė milžiniškas alaus talpyklas. Sunkus fizinis darbas privertė susiprotėti ir imtis mokslų – taip jis tapo vargonininku.“
Vienminčiai minimalistinės estetikos klausimais
„Mažiau yra daugiau“ – tokios logikos, kurdami namus, vieningai laikosi Dalia ir Deimantas. Jei tik įmanoma kilimėlio netiesti, jo ir nebus. Jei iš trijų kambarių įmanoma padaryti vieną, tebūnie tas vienas. Jei erdvėje pakanka stalo ir kėdžių, jie ir tebus, tačiau labai kokybiški, pagaminti aukščiausiomis technologijomis. Ir nieko daugiau. Anot šeimininko, mažuose kambariuose žmogus nevalingai apsikrauna visokiais mažmožiais, kurie, laikui bėgant, virsta didele našta. Kita vertus, kiekvienas laikmetis turi savo architektūros ir interjero madų ir stiliaus tendencijų: nors kadaise niekas neįsivaizdavo namo be penkių kambarių, tarp jų ir svetainės su „Žalgirio“ baldų komplektu, šiandien skubančiam ir daug keliaujančiam žmogui toks architektūrinis sprendimas yra varginanti seniena.
„Mes jau pamiršome, kas yra nuolat gendanti santechnika, nuolat iš čiaupo lašantis vanduo ir kone kas savaitę kviečiamas santechnikas: medžiagų ir priemonių kokybė mums sutaupo laiko, dovanoja komforto jausmą ir leidžia pamiršti varginančią buitį. Architektūroje man kaip vartotojui ir statybos specialistui svarbūs keturi komponentai: ekonomiškumas, ergonomiškumas, ekologiškumas ir medžiagų ilgaamžiškumas. Kai svarstėme namo pajūryje idėją (stengėmės rasti atokesnę vietą, nutolusią nuo eklektiškos Šventosios miestelio architektūros ir ūžiančios bendruomenės), priėjome prie dviejų variantų: arba tai bus kuršių etnografinio stiliaus vila su šiaudiniu stogu, arba skandinaviškas modernus namas, kuriame dominuos metalas, stiklas, akmuo ir medis. Pasirinkome pastarąjį, o jam kūną suteikė architektas Gintautas Natkevičius. Kviesdamas susipažinti su projektu, jis iš anksto perspėjo: „Neišsigąskite, tai bus labai modernu...“ Neišsigandome ir „surūdijusio namo“ idėjai entuziastingai pritarėme. Metalas ypatingas tuo, kad jis kelerius metus intensyviai rūdija, paskui nustoja ir užsikonservuoja.“
Jei tektų rinktis poilsio vietas užsienyje, Dalia pirmenybę teiktų Ispanijos kurortams prie Malagos (demokratiška aplinka), tačiau didžiausia jos meilė – Toskanos regionas Italijoje (tvarka ir stilius). O Šventąją vadina ne tiek atostogų, kiek šeimyninių savaitgalių vieta, kuria ji gali mėgautis būdama ir viena („Esu introvertė, todėl būti vienumoje kartais yra didelė palaima.“), ir kai susirenka Dalios seserys su šeimomis, draugai; čia visi, kad ir labai trumpai, gali mėgautis jėgos aitvarais, motorinių valčių traukiamomis banglentėmis ir kitu vandens sportu. Kažkada buvęs aistringas jachtos buriuotojas, kurio vadovaujama įgula buvo viena iš keturių Lietuvos įgulų, pirmąkart mūsų istorijoje pasiekusių Islandijos krantus, Deimantas pastaruoju metu atsideda oro stichijai: prieš kurį laiką sėkmingai Belgijoje išlaikęs devynis egzaminus, jis įgijo teisę pilotuoti nuosavą lėktuvą.
Kiekio principas „daugiau – tai mažiau“ neretai pasireiškia ir Deimanto versle, kurį jis vadina ne darbu, o gyvenimo būdu; ne našta, o iššūkių arena. Toje arenoje niekada šimtu procentų neišsipildo numatytos prognozės ir lūkesčiai. Pakilimai ir bankrotai – normali pulsuojančio verslo būsena.
„Čia kaip parke: vienas medis veši didingai, o kitas pakliūva į paunksmę, merdi, džiūsta, tad ateina metas jį pašalinti. Jei būdamas versle neįsisąmonini žmogiškos tiesos, kad šioje žemėje esi laikinas mirtingas keleivis, vadinasi, net maža nesėkmė gali daug kainuoti ar net pražudyti. Jei iš klaidų nesugebi pasimokyti, jei jos tavęs neužgrūdina, o tik sugniuždo, vadinasi, gyvenime darai ne tai, kas tau lemta daryti. Jei pradėjęs įmonininkas svajoja, kaip viską išsukti, sėkmingai parduoti, nusipirkti namelį ant Viduržemio jūros kranto ir jame laimingai gyventi, toks vyras – ne verslininkas. Jo namelį matau tik kaip išlaidas, bet nematau pajamų. Verslas yra judėjimas: ir protinis, ir fizinis. Būtent dėl šių itin išlavintų sričių Giorgio Armani, net peršokęs per aštuoniasdešimt, išlaiko klestinčią savo verslo imperiją. „Lėvens“ nepavadinčiau drabužių prekybos įmone – tai primintų senovišką mąstymą, susijusį su deficitų laikais, kai kelnių tykodavome iš po prekystalio. Šiandien gyvename milžiniško perviršio laikais, kai drabužis tampa mada, išraiškos priemone, o tai jau yra emocija. Taigi aš prekiauju emocijomis. Šiandien pasaulis nebekelia klausimo, ar žmogus yra vartotojas, šiandien mes klausiame, kaip išlavintas to vartotojo skonis. Kad ir kaip gerai vyras pažintų savo moterį, nūnai jam to nebepakanka, kad galėtų jai nupirkti patinkantį drabužį.“
„Metai, praleisti versle, Deimanto nepakeitė nei kaip žmogaus, nei kaip sutuoktinio, nei kaip dukros tėvo (beje, Ieva dirba mūsų įmonėje ir eina gimdytojo pėdomis), tik mudu tapome įžvalgesni, išmintingesni, drąsesni, svarbiausia, kad išmokome viskuo dalytis: idėjomis, patarimais, daiktais, pinigais. Juk nieko nėra svarbiau sutuoktinių poroje, kaip gebėjimas viskuo su meile dalytis.“
