Išvykusi studijuoti, liko gyventi Šveicarijoje
Dar būdama studentė Vilniaus universitete, Milda laimėjo prestižinę Šveicarijos Konfederacijos stipendiją ir išvyko mokytis į užsienį. Tuo metu ji neturėjo jokių minčių apie galimybę ten likti gyventi visam laikui, tačiau viskas susiklostė kitaip.
„Gavau vieną stipendiją, kitą, o paskui išėjo taip, kad likau gyventi, – šypsosi M.Matulaitytė-Feldhausen. – Kelyje pasipainiojo meilė ir pakišo koją. Mano vyras vokietis, gana ilgai gyvenantis Šveicarijoje; su juo susipažinome studijose – jis nusprendė ten likti gyventi, o aš pasekiau tokiu pačiu keliu.“
Pirmaisiais mėnesiais, dar tik pažindinantis su nauja šalimi, Mildai labiausiai įsiminė ne įspūdingas kraštovaizdis, o kvapai ir neįtikėtina higiena. Anot jos, ten visose viešose vietose galima jausti švarą, o įėjus į parduotuves, užuodžiamas malonus kvapas.
„Paprasčiausios parduotuvės kvepalų skyriuje buvo galima kiek tik nori kvėpintis – man tai atrodė neįsivaizduojama, nes Lietuvoje to nebuvo. Aš atsidūriau kitame pasaulyje, – pasakoja M.Matulaitytė-Feldhausen. – Be to, į Šveicariją išvykau po „Titaniko“ premjeros ir man buvo labai keista didžiausioje miesto parduotuvėje prie įėjimo matyti su filmu susijusią atributiką – knygas, puodelius. Lietuvoje gerbėjams skirtos atributikos dar nebuvo, todėl tai atrodė kaip visiškai kitas pasaulis.“
Kaip sako Milda, šveicarai taip vertina švarą ir tvarką, kad net tualetuose galima rasti užrašus su prašymais nuleisti vandenį, pasinaudoti šepečiu bei vietą palikti taip, kaip pats norėtum rasti. Pasak Mildos, įdomiausia tai, jog tokios pastabos ten nėra retenybė – užrašai matomi kone visuose tualetuose.
„Pirmiausia pagalvojau, kad apie tokius dalykus nekalbama – juk tai pagal mūsų supratimą yra nepadoru, gėda. Iš tiesų, Šveicarijoje gyvena beprotiškai daug skirtingų kultūrų ir išsilavinimų žmonių, todėl be tokių užrašų yra neįmanoma. Šveicarai visada viską konkrečiai bei aiškiai surašo ir nepalieka vietos įvairiausioms spekuliacijoms“, – aiškina M.Matulaitytė-Feldhausen.
Pirmiausia pagalvojau, kad apie tokius dalykus nekalbama – juk tai pagal mūsų supratimą yra nepadoru, gėda.
Iš pradžių į šveicarus keistai žiūrėjo ne tik Milda, bet ir kiti lietuviai, su kuriais moteriai tekdavo susidurti per delegacijų priėmimą ar renginius. Mūsų tautiečiams keistai atrodydavo, pavyzdžiui, fontanuose šveicarų plaunamos vynuogės.
„Mes, lietuviai, vis dar esame kompleksuoti ir turime požiūrį „kokie jie čia durniai“. Prisimenu, susitikome su vienu lietuviu mieste, jis ateina ir sako: „Įsivaizduoji, kokie durniai tie šveicarai, fontane plauna vynuoges.“ Paklausus, kodėl durniai, atsakė, kad tiesiog durniai. Mes net nepagalvojame, jog Šveicarijoje kiekviename fontane, jei nėra uždėta atskiro įspėjimo, vanduo yra geriamas, – sako M.Matulaitytė-Feldhausen. – Kažkodėl mums labai dažnai atrodo, kad visas pasaulis yra durniai, o tik mes vieni protingi, kurie žino, kaip reikia gyventi.“
Šveicarijoje neįmanoma pasijausti savu
Vis dėlto nors iš pradžių pirmi įspūdžiai apie Šveicariją Mildai kėlė susižavėjimą, netrukus ji suprato, kad ne viskas yra taip gražu. Ji teigia greitai suvokusi, jog Šveicarija yra šveicarams, todėl ne visi gyventojai su užsieniečiais elgiasi maloniai.
„Šveicaras nesibodės kaskart parodyti, kad esi tik svečias. Be to, ir buvimas užsieniečiu nelygus – yra tiesiog užsieniečiai ir kiti, kurie geresni, civilizuotesni. Mano vyras yra užsienietis, bet vokietis, todėl į jį šveicarai žiūri artimiau, mano dukrą jie plius minus laiko sava, o aš esu kažkas neaiškaus. Kaip šveicarai elgiasi su manimi, taip niekad nesielgtų su mano vyru.
Pavyzdžiui, viena kaimynė kone kiekvieną kartą susitikusi mane sako, kaip Šveicarijoje gražu, klausia, ar man patinka šalis. Ji nebūtinai man specialiai nori parodyti, kad aš esu ne iš čia, bet primena, jog tai yra jos Šveicarija ir man joje turi būti gražu“, – pasakoja M.Matulaitytė-Feldhausen.
Seniau gyventame name Milda turėjo kaimyną, kuris taip pat nesibodėjo moteriai priminti miestelio taisyklių.
„Prisimenu, nuėjau iš pašto dėžutės pasiimti laiškų ir apačioje sutikau kaimyną, kuris man pasakė, kad paštas gaunamas 11 valandą. Mes viename name gyvenome 8-erius metus... Atsakiau, jog žinau tai, bet jie visada parodo atskirtį, jog tu esi ne iš čia. Didžiuosiuose miestuose yra šiek tiek kitaip, bet Šveicarija toli gražu nėra tik du metropoliai“, – sako Fribūre gyvenanti M.Matulaitytė-Feldhausen.
Nors toks šveicarų požiūris į užsieniečius ilgainiui gali pradėti erzinti, Milda tikina puikiai suprantanti, kad neturi kitos išeities, nes yra svečias. Anot jos, visi užsieniečiai ten atlieka tik specialią funkciją ir jiems niekada nepavyks tapti savais.
„Galime apgaudinėti save, pasakoti, kaip puikiai integravomės, turime draugų, bet užteks nueiti į parduotuvę ir vėl prisiminsi, kad nesi šveicaras. Buvo atvejis, kai nuėjau nusipirkti užvalkalų pagalvei. Jau stovėdama ten pagalvojau, jog pamiršau užsirašyti matmenis, todėl nusprendžiau paklausti pardavėjos, kokio dydžio būna užvalkalai tikėdamasi, kad jai pasakius matmenis, atpažinsiu skaičius.
Iš karto gavau labai aiškų atsakymą: „Čia, pas mus Šveicarijoje, yra tik tokio ir tokio dydžio užvalkalai.“ Kad ir kaip gerai įsilietum, kalbėtum, vis tiek būsi ne iš čia. Negi pulsiu jai aiškinti, kad Šveicarijoje gyvenu daugiau nei 20 metų ir esu viena jų?“, – pasakoja M.Matulaitytė-Feldhausen.
Galime apgaudinėti save, pasakoti, kaip puikiai integravomės, turime draugų, bet užteks nueiti į parduotuvę ir vėl prisiminsi, kad nesi šveicaras.
Milda pastebi, kad šveicarai yra uždari ir nelinkę į savo ratą įsileisti užsieniečių, tačiau kartu jie draugiški, itin mandagūs ir prireikus gali pagelbėti. Palyginti su lietuviais, moteris išskiria pagrindinį skirtumą – mūsų tautiečiai dažnai yra linkę save laikyti aukomis.
„Mes esame užsisupę savo fantazijų pasaulyje ir įsivaizduojame, kad mums vieniems viskas blogai – mes kenčiame, o kitur yra gerai. Be to, vis dar esame iš sovietinio lagerio su požiūriu, kad jeigu nematau ir nekalbu, vadinasi, problemos nėra, – sako M.Matulaitytė-Feldhausen. – Dar įsivaizduojame, jog kitur viskas nukrito iš dangaus, tačiau šveicarai žino, kad jiems niekas nieko už „ačiū“ neduos. Juk tu pats kuriesi save, o lietuvis nori, kad jį kažkas sukurtų.“
Didelį skirtumą Milda pastebi ir etiketo klausimais, kadangi Lietuvos parduotuvėse ji iš pardavėjų pasigenda elementaraus pasisveikinimo.
„Man atrodo suprantama, kad pardavėjai yra mokama ir už „laba diena“, bet mūsų kritinėje masėje dar per daug nepatenkintų, niūrių, agresyvių žmonių, o gerųjų yra per mažai, – teigia M.Matulaitytė-Feldhausen. – Šveicarijoje išmokau siekti kalbėtis, o ne slėpti. Žinoma, ir ten yra tabu temų, nereikia įsivaizduoti, kad viskas vau.“
Anot Mildos, dažnai lietuviai žino tik faktą, kad, pavyzdžiui, pardavėjos Šveicarijoje uždirba kelis tūkstančius eurų per mėnesį. Vis dėlto tik retas pasidomi, kokias pragyvenimo sąlygas jos turi.
„Dažniausiai pardavėjos ten negali vienos pragyventi, kai kurios, pavyzdžiui, auginančios 2–3 vaikus, yra net ant skurdo ribos, nes viskas kainuoja beprotiškus pinigus, tačiau to lietuviai jau nenori matyti. Mes tik norime žinoti, kad pardavėja ten uždirba 4 tūkst., ir palyginame su tuo, jog Lietuvoje tiek negauna, – aiškina M.Matulaitytė-Feldhausen. – Išgirdę jos gaunamą atlyginimą, jūs vargiai beklausysite, kad norint išleisti vaikus į mokyklą, jai tektų imti kreditą iš banko, arba, jog vieno vaiko kabės dantims kainuoja apie 10 tūkst. O jei jų turi du ar tris?“
Ateityje svajoja sugrįžti į Lietuvą
Dauguma lietuvių Šveicariją įsivaizduoja kaip stebuklingą šalį, kurioje viskas tobula, o su tuo sutinka ir pati Milda. Vis dėlto ji priduria, kad už tokį gyvenimą Šveicarijoje tenka mokėti didžiulę kainą.
„Šveicarija yra svajonių šalis ir po jos Vokietija man atrodo kaip trečio pasaulio šalis. Tačiau Šveicarija yra svajonių šalis šveicarams, o mums tenka prisitaikyti, susilaužyti ir susilankstyti taip, kaip jiems reikia. Tu nepabūsi kietas, nes tavęs niekas ten nelaiko ir nelaukia – būtent dėl to pas mus visi grįžę vaidina kietus Palangoje“, – sako M.Matulaitytė-Feldhausen.
Nors Milda 20 metų gyvena Šveicarijoje, ji dažnai lankosi Lietuvoje. Kaip pati pasakoja, jai yra itin svarbu neprarasti ryšio su tėvyne, kadangi neįsivaizduoja savęs pensijoje gyvenančios Šveicarijoje.
„Aš visus projektus ir darbus dėliojuosi taip, kad galėčiau būti tarp dviejų šalių, ir vis labiau viską keliu į Lietuvą, nes mes esame iš čia. Tėvynės trūksta ir be jos tu esi niekas, o būti niekuo negali“, – tikina M.Matulaitytė-Feldhausen.
Milda neslepia, kad išlaikyti ryšius su Lietuva yra sunku ir į tai reikia įdėti daug pastangų. Be to, ji Lietuvai stengiasi būti atlaidesnė ir turėti daugiau supratingumo, kadangi mes vakarietiškame pasaulyje gyvename kur kas trumpiau nei Šveicarija.
„Kai gyveni Šveicarijoje, atrodo, kodėl taip negalėtų būti Lietuvoje, tačiau viską reikia auginti po truputį. Paskutinį kartą Lietuvoje buvau spalį, o nuo to laiko žmonės pasikeitė – man parduotuvėje nebereikia su kūju išsireikalauti pasisveikinimo. Kartu esu pastebėjusi, kad jokioje kitoje šalyje man tiek daug nesišypso, kiek Lietuvoje, ir žmonės čia vienareikšmiškai geresni.
Visai neseniai pro mane ėjo moteris ir pasakė, kokia aš graži ponia. Tai yra vau, Šveicarijoje taip vargiai kas pasakytų, mat ten viskas turi būti sudėliota, politkorektiška ir vietos spontaniškumui vargiai lieka“, – pastebi M.Matulaitytė-Feldhausen.
Esu pastebėjusi, kad jokioje kitoje šalyje man tiek daug nesišypso, kiek Lietuvoje, ir žmonės čia vienareikšmiškai geresni
Gyvendama Šveicarijoje, Milda organizavo nemažai lietuviškų renginių ir, norėdama tam suteikti formą, įkūrė Lietuvos-Šveicarijos centrą. Anot jos, Fribūras visada buvo pakankamai lietuviškas miestas, todėl jai norėjosi išlaikyti jo dvasią.
„Daugiausia organizuoju kultūrinius renginius, kažkada net pirmas lietuviškas mišias katedroje surengiau, o Rytis Zemkauskas ta proga padarė laidą „Vakarų ekspresas“, – sako M.Matulaitytė-Feldhausen. – Tačiau kuo toliau, tuo labiau geranoriški tikslai virsta lietuvių noru paturistauti prakišant bet kokį projektą. Kaip patys autoriai dažnai nesibodi parašyti: „Čia biški kažką išstatysime, ten biški kažką pakabinsime, sueis tiems šveicarams“, o tai numuša bet kokį ūpą dirbti.“
Šiandien su vyru 20-metę dukrą auginanti Milda šeimoje kalbasi tiek lietuvių, tiek vokiečių kalbomis, o jos vyras yra neblogai pramokęs lietuvių kalbos. Nors moteris į Lietuvą darbo reikalais važinėja viena, ji pripažįsta pasvajojanti apie sugrįžimą gyventi į tėvynę.
„Mano didžiausia svajonė yra, kad lietuviai susidraugautų su šildymu ir šiukšlėmis, nes grįžimą į Lietuvą aš planuoju pagal šildymo sezonus. Tai yra mūsų tragedija, aš neįsivaizduoju pasaulyje šalies, kur reikėtų taip daryti. Tai yra skurdo mentalitetas – juk mes nesišildome ne todėl, kad negalime, o todėl, nes esame įpratę pakentėti. Svarstau grįžti, bet nenoriu gyvendama jausti diskomforto ar būti priversta kaskart braidyti po šiukšles prie šiukšlių konteinerių net miesto centre“, – neslepia M.Matulaitytė-Feldhausen.
Tai yra skurdo mentalitetas – juk mes nesišildome ne todėl, kad negalime, o todėl, nes esame įpratę pakentėti.
Milda išduoda paslaptį, kad namo ketina sugrįžti gana greitai, be to, čia ji turi rimtų planų. Tačiau persikėlusi gyventi į Lietuvą, ji nežada atsisakyti Šveicarijos, nes ši taip pat jai tapo artima šalimi.
„Aš nebegaliu pasakyti, kuri šalis man yra tapusi pirmąja, o kuri – antrąja. Esu svetima ten, bet tokia tampu ir Lietuvoje. Kalbant su lietuviais apie Lietuvą, tačiau ne taip, kaip jiems patinka, man nuolat yra atvirai pasiūloma dingti iš čia arba dar priduriama: „Tau čia ne Šveicarija“, – sako M.Matulaitytė-Feldhausen.
– Aš tikrai beprotiškai myliu savo šalį. Taip, mes esame provincija, bet jei jau tokie esame, padarykime, kad būtume pati geriausia pasaulio provincija. Lietuva yra smagi, faina šalis, tik reikia truputį padirbėti patiems su savimi.“
