Verslo įkaitės
Šiandien šinšilas gali auginti kiekvienas, besidomintis šiais gyvūnėliais, tačiau dar visai neseniai jie (kaip ir sidabrinės lapės ar audinės) buvo laikomi išimtinai ūkiuose, kurie vertėsi brangių kailių gamyba. Vėliau pastebėta, kad graužikai apdovanoti ne tik švelniu plauku, bet ir geru charakteriu, todėl tinka laikyti kaip kambarinius augintinius. Šinšilos natūraliai veisiasi Pietų Amerikoje (kalnuose, iki 5 km aukštyje), o jų kelias į Europą buvo varginamai ilgas.
Kolonizacijos laikų rašytiniuose šaltiniuose, kuriuos paliko atvykėliai ispanai, rastas toks apibūdinimas: „Tai – į triušį panašus gyvūnas su katino uodega“. Senovės inkai naudojo šinšilas maistui, o iš kailio siuvo drabužius genčių vadams.
Ar gyvūnas draugiškas, reikėtų įsitikinti prieš jį perkant, nes suaugusio augintinio charakterio pakeisti nepavyks.
XVI a. prasidėjo masinis gyvūnų žudymas, nes ispanai suplanavo prabangiais drabužiais aprūpinti ir Europos aristokratiją. Kruvinos medžioklės tęsėsi kelis šimtmečius, o per Atlanto vandenyną gabenta tūkstančiai tonų kailiukų. Jų eksportas iš Čilės, Bolivijos ir Peru uždraustas tik 1918 m., kai gamtoje šinšilos atsidūrė ties išnykimo riba.
Bet kokie bandymai veisti graužikus nelaisvėje baigdavosi nesėkme. Ir tik po 5 m. vienam kalnų inžinieriui pavyko pripratinti šinšilas gyventi narveliuose. Kelerius metus Matthew Chapmanas gaudė gyvūnėlius Anduose, stengėsi palaipsniui aklimatizuoti prie skirtingų klimato sąlygų, kol galiausiai 10 švelniakailių garlaiviu parplukdė į Šiaurės Ameriką. Ten prijaukintas šinšilas ėmė auginti didelėse fermose, o pelningas kailių verslas išplito po visą pasaulį.
Malonios liesti
Išvaizda šinšilos panašios į mažus triušiukus, bet dydžiu prilygsta miško voverėms. Kūno ilgis paprastai nesiekia 30 cm, iš jų pusę sudaro puri uodega. Gyvūnėlis sveria apie 500–600 g ir, nors ir keista, patinėliai – smulkesni. Šinšilas puošia gražios juodos akys ir 3–6 cm stačios ausytės, ant snukučio galo pūpso apie 10 cm ilgio ūsai. Jie yra labai jautrūs prisilietimui ir padeda gyvūnui orientuotis tamsoje.
Priekinėmis galūnėmis šinšila naudojasi lyg rankomis: laiko pašarą, valo kailiuką, įsikimba į narvą. Užpakalinės kojos yra labai stiprios, jomis žvėrelis atsispiria šuoliuodamas. O bėgioja jis labai vikriai. Išskirtinis gyvūnėlių požymis – nepaprastai tankus ir švelnus kailiukas. Viename kvadratiniame centimetre yra apie 25 tūkst. plaukelių ir tai 2–3 kartus daugiau nei pas kitus žinduolius. Per ilgį kailiukas būna trijų spalvų. Prie odos esanti plauko dalis yra šviesiausia, o galiukas – tamsiausias.
Tanki kūno danga padėjo žvėreliams prisitaikyti prie atšiaurių kalnų sąlygų, kur tvyrojo šaltis ir drėgmė. Kailiukas labai greitai susivelia, jo neįmanoma iššukuoti, todėl augintinės privalo maudytis smėlio voniose – jos užtikrina švarą. Gyvūnai neskleidžia jokio specifinio kvapo, nesišeria, jų nepuola išoriniai parazitai, pvz., blusos, todėl tinka alergiškiems žmonėms.
Mėgsta slapstytis
Narvelis, kuriame gyvens augintinis, turi būti didelis, nes būtina erdvė judėti. Ankštai laikomiems žvėreliams užkietėja viduriai arba jie nutunka. Geriausiai tinka būstas, kurio matmenys 60x50x60 cm. Reikėtų įrengti lentynėlių, nes šinšilos natūraliai mėgsta laipioti ir landžioti, tačiau narvelyje negali būti daiktų iš plastiko, gumos, nes gyvūnas juos sugrauš ir susirgs. Ant dugno pilamas kraikas – medžių drožlės. Jos keičiamos kartą per savaitę, tada narvelio dugną reikia išplauti karštu vandeniu su muilu, išdžiovinti ir įpilti naujo kraiko.
Rūpindamosi savo švara, šinšilos maudosi smėlyje (netinka iš karjerų ar upių, nes pažeidžia švelnų plauką). Specialaus smėlio galima įsigyti gyvūnų prekių parduotuvėse, o vonia valoma pagal poreikį, kai užsiteršia. Iš narvelio išorės pakabinama girdykla, o ėdžios pritvirtinamos prie tinklo sienelės. Jei dubenėliai statomi tiesiai ant grindų, jie turi būti keraminiai, kad gyvūnas neapverstų. Būtinai įdėkite namelį – jame gyvūnas miegos didžiąją dienos dalį.
Narvelį geriau statyti ramiausiame kambaryje, kur sausa ir šilta, nėra skersvėjų. Būstą pristumkite prie sienos, kad gyvūnėlis jaustųsi saugus. Šinšilos labai nerimauja, jei negali pasislėpti nuo pašalinių akių ir jas galima apžiūrėti iš visų pusių. Nestatykite narvelio atviroje vietoje, taip pat neleiskite svečiams dažnai drumsti gyvūno ramybę. Tik įsigiję gyvūną, suteikite augintiniui progą ramiai apžiūrėti naujas valdas, susipažinti su laipynėmis, nameliu, pašaru – jis kelionės metu patyrė daug streso. Pastebėjus, kad šinšila normaliai maitinasi, juda narvelyje, nebijo į kambarį atėjusių žmonių, galima pratinti prie rankų.
Išrankios gurmanės
Gamtoje šinšilos minta žole, šakelėmis, sėklomis ir vaisiais. Troškuliui malšinti neieško vandens telkinių – nuo lapų atsigeria rasos arba graužia labai sultingus augalus, pavyzdžiui, kaktusus. Nelaisvėje laikomus gyvūnus būtina aprūpinti švariu geriamoju vandeniu. Patogiausia naudoti pipetinės girdyklas, nes jos neužsiteršia. Vanduo keičiamas kas 3–5 d. Į narvelį reikėtų įdėti specialų druskos akmenį, jį laižydama šinšila gaus mineralų.
Pagrindinę žvėrelių raciono dalį sudaro šienas ir granuliuotas pašaras (galima įsigyti specializuotose zoologijos parduotuvėse). Kaip skanėstas tinka sudžiūvusios duonos riekutė (itin kieta). Jei narvelyje pilna maisto, tačiau gyvūnas neėda, galima įtarti dantų problemas.
Graužikams dantys auga nuolat, todėl narvelyje turi būti kietų medžiagų jiems dilinti (pvz., specialios kreidos). Šinšilos mėgsta šviežius ar džiovintus vaisius. Galima pasiūlyti skiltelėmis pjaustytų obuolių, razinų, nesūdytų ir nekepintų riešutų, saulėgrąžų, moliūgų sėklų, vasarą – aviečių, mėlynių, kiaulpienių lapelių (vitamino A šaltinis). Tinka pievų, bet ne miškų žolė.
Šinšiloms nuodingi šie augalai: papartis, vilkauogė, rudeninis vėlyvis. Jos ėda kivių, ananasų žievę, apelsinų skilteles, tik tokiais gardėsiais nereikia piktnaudžiauti. Šinšilų sveikatos barometras – jų išmatos. Jei gyvūnai viduriuoja arba tuštinasi kietomis, mažomis spiromis, reikia keisti racioną.
Draugiškos, bet bailios
Tai – naktiniai gyvūnai, todėl dieną daug miega, suaktyvėja tamsiuoju paros metu. Kitaip nei kiti namuose auginami graužikai, šinšilos nekelia daug triukšmo. Atvirkščiai, žvėreliai yra jautrūs permainoms, jiems reikia laiko apsiprasti prie naujovių.
Išgąsdinta šinšila slepiasi namelyje ir skleidžia į baimingą cypimą panašius garsus, paimta ant rankų gali įkasti arba apšlapinti. Jei gyvūnėlis nėra pripratęs prie kontakto, glostymas sukelia didelį stresą. Iš baimės šinšila meta plaukus, o ilgainiui gali visai nuplikti. Norint išauginti prijaukintą gyvūną, reikia nuo mažų dienų pratinti prie žmonių.
Su augintine elkitės labai švelniai ir atsargiai, nespauskite, nedarykite staigių judesių. Kalbinkite ją ramiu balsu laikydama rankoje skanėstą. Žvėreliui labiausiai patinka, kai glosto paausius, po smakru, tačiau nepakenčia grubaus niurkymo.
Klaidingai manoma, kad šinšilą galima imti už ausų ar uodegos, ją geriausia kelti abiem rankomis iš apačios. Dar geriau, jei gyvūnėlis pats užlipa ant delno. Prijaukinti augintiniai gražiai sutaria su vaikais, nesidrasko, paleisti po kambarius drąsiai domisi aplinka. Tik reikia stebėti, kad negraužtų laidų, neparagautų kambarinių augalų, neįkristų į atvirą akvariumą ar klozetą.
Šinšila skiria šeimininką iš balso ir kvapo, tačiau nėra iš tų, kurie ilgai nustygsta vienoje vietoje ir tupi glėbyje. Daug mieliau šmirinėja po kambarius ir smalsiai tyrinėja. Izoliuotas ir tik narvelyje augantis šinšilos jauniklis priešinasi imamams ant rankų, kandžiojasi. Ar gyvūnas draugiškas, reikėtų įsitikinti prieš jį perkant, nes suaugusio augintinio charakterio pakeisti nepavyks. Jei daug laiko praleidžiate darbe, auginkite dvi tos pačios lyties šinšilas, ir joms negrės vienatvė. Gerai prižiūrimi graužikai sulaukia 10–12 metų.
