 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Sienų tapybos meistras Tadas Vincaitis-Plūgas |
„Gerai į save pažvelgti iš šalies, mat kartais sunku išlipti iš sau įprasto braižo“, – teigia sienų tapybos meistras Tadas, jas dekoruojantis jau beveik 20 metų. Jo darbų galima pamatyti įvairiose ir netikėčiausiose vietose. Grafičių užburtas menininkas savo darbuose atsiskleidžia įvairiausiomis spalvomis. Su T. Vincaičiu-Plūgu kalbamės, kas yra tas sienų dekoravimas ir kaip jis suvokiamas Lietuvoje?
- Kaip susipažinote su grafičio menu?
- Viskas prasidėjo nuo išvykos po Vokietiją dar sovietiniais laikais, kai pirmą kartą pamačiau ir susipažinau su grafičiu. Tai man paliko tokį didelį įspūdį, kad dar ir šiandien tuo užsiimu – susirgau grafičiu ir niekaip negaliu „pasveikti“. Tai man ir malonumas, ir gyvenimo būdas.
- Kada pats pabandėte piešti?
- Pirmieji mano darbai ir bandymai buvo labai juokingi. Priemonių tam, kad galėtumei save išreikšti, beveik nebuvo. Pasirinkimas kuklus – tik vienos firmos dažai. Su jais ant mokyklos sienos nupaišėme mėgstamos grupės SNAP pavadinimą, o ant kitos pusės, savaime aišku, keiksmažodį. Žinoma, dažų stoka darbams turėjo didelės įtakos, tad intensyviausiai, galima sakyti, dirbu būtent dabar. Šiais laikais tam yra visos galimybės: daugybė piešimo priemonių, televizija, internetas... Anksčiau ši meno rūšis buvo kažkas tokio tolimo, sukrečiančio, nepasiekiamo, o dabar daug kur galima įžvelgti paprasčiausią komerciją. Netgi nebeįdomu...
O tais laikais, kad galėtumei išreikšti save, reikėjo sugebėti gauti bent kelių rūšių dažų.
- Kaip vėliau klostėsi jūsų kūrybinis gyvenimas?
- Pagal išsilavinimą esu architektas, mokiausi Dailės akademijoje, dirbau grafiniu dizaineriu, teko pasiblaškyti po įvairias sritis. Dabar užsiimu sienų tapyba ir dekoravimu, tačiau to negalima painioti su grafičiu. Tai – skirtingi dalykai. Jei į rankas paimi dažų flakoną, negali savęs vadinti grafičių meistru. Dabar daug tapytojų, menininkų naudoja aerozolinius dažus. Sienų paišymas, dekoravimas man labai patinka, viską darau tam, kad ir toliau tuo užsiimčiau.
- Kuo skiriasi grafitis ir sienų tapyba?
- Pats grafitis atsirado ne taip seniai – apie 1970-uosius. Tai – gatvės menas ir tuo pačiu nelegalus rašmenų paišymas, saviraiškos būdas su papildomomis detalėmis, elementais, charakteriu ir pan. Savo darbus, t. y. sienų tapybą, apibūdinčiau kaip turinčią grafičio elementų.
Kadangi mano darbams daugiausia įtakos turėjo ir turi grafičio menas, turbūt todėl žmonės nesupranta ir galvoja, kad toks sienų dekoravimo būdas labai lengvas.
- Sienų tapyba namuose – tai populiaru?
- Teko dirbti tiek viešosiose erdvėse, tiek individualiuose namuose. Labai smagu, kai žmonės kreipiasi ir nori kažko įdomesnio, patrauklesnio. Tokiais atvejais viskas kruopščiai derinama su architektais, dizaineriais, nes niekas nenori, kad piešinys ant sienos išdarkytų kuriamą interjerą. Pavyzdžiui, intensyviame interjere, kuriame vyrauja daug ryškių detalių, dar ryškesnis piešinys tikrai netiks. Todėl reikia atsižvelgti, kokio amžiaus žmonės gyvena, koks interjeras jiems priimtinas, kad kuriamas darbas nevargintų, derėtų prie bendro konteksto.
Turėjau tokių darbų, kai teko dekoruoti kelias sienas kaukolėmis, juodomis spalvomis. Pats kuriamas stilius buvo labai griežtas, agresyvus ir būtent privačioje namų erdvėje. Aišku, tai buvo drąsus sprendimas, bet jeigu kažkas nepatinka, galima tiesiog iš naujo perdažyti sienas.
Kai kurie žmonės pageidauja labai lakoniškų sienos tapybos motyvų, kad interjeras taptų gyvesnis, pavyzdžiui, medelio, – juk nesinori vien tik baltų ar kremo spalvos sienų.
- Koks darbas pats įsimintiniausias?
- Labiausiai patiko dirbti „Babilono“ viešbučio salėje, nes buvo smagu pačiam sugalvoti, ką norėčiau nupiešti. Kadangi tėvams teko lankytis Irake, peržiūrėjau daug medžiagos, perverčiau daug knygų, susipažinau su istoriniais faktais, kol gimė piešinio vizija.
- Kiek laiko užima sienų dekoravimas?
- Sienų tapyba trunka bent 1–2 mėnesius. Kuo mažesnis darbas – tuo daugiau laiko skiri, nes smulkesnėms detalėms reikia kruopštumo.
- Ar dekoruotos sienos brangus malonumas?
- Kaina priklauso nuo ploto, paties piešinio, kiek darbo įdėta, kokioje vietoje jis tapomas. Be to, tam reikia daug idėjų, kūrybinės energijos, o daugumai atrodo, kas čia tokio papaišyti ant sienos? Su tokiais žmonėmis netgi nesinori dirbti. Anksčiau, dar sovietiniais laikais, viešuosiuose pastatuose buvo kone privaloma turėti kokį nors piešinį ant sienos – ar tai būti keraminis, ar koklinis, ar stiklo vitražas. Tam buvo poreikis ir į tokius darbus žvelgta su pagarba. Tačiau mano stilistika kitokia, juk yra daug žmonių, dekoruojančių sienas. Kadangi mano darbams daugiausia įtakos turėjo ir turi grafičio menas, turbūt todėl žmonės nesupranta ir galvoja, kad toks sienų dekoravimo būdas labai lengvas.
- Ar turite kūrybinių svajonių?
- Svajonių mano darbo srityje daugybė, tačiau labiausiai norisi, kad žmonės į mano meną žiūrėtų tolerantiškiau, sugebėtų tinkamai priimti ir įvertinti, vengtų stereotipų ir nebegalvotų, kad žmogus su flakonu rankose yra naktimis sienas darkantis chuliganas, o ne menininkas. Iš to gali gautis kuo puikiausias menas.
