Jau praėjo 18 mėnesių, kai Lucky Olegas, kaip pats sako, „gyvena laisvai ir keliauja po pasaulį“. Atsibodus darbui „nuo 9 iki 18 val.“, biuro rutinai, jis labdarai atidavė kone visus savo daiktus ir išskrido. Kol kas be bilieto sugrįžti į Lietuvą.
„Dabar savo duonai uždirbu padėdamas verslams įgauti stiprią online bazę ir plėstis. Interneto svetainės, rinkodara, SEO ir kiti šiuolaikiniam verslui būtini dalykai. Dirbu tiesiogiai su klientais ir taip apmoku savo kelionių išlaidas“, – pasakoja jis.
Vieną dieną jo darbo vieta paplūdimyje, kitą – jau kokiame Azijos didmiesty. „Senasis gyvenimas buvo visiškai ne man. O dabar jaučiuosi laimingas“, – šypsosi Lucky Olegas.
15min jis pasakoja apie vieną įspūdingiausių savo kelionės atkarpų. Dar prieš užsidarant pasauliui dėl koronaviruso, Lucky Olegas spėjo įgyvendinti savo seną svajonę – 20 dienų gyveno viename Tailando vienuolynų. Beje, šiuo metu jis pakeliui atgal – tą pačią patirtį, sako, nori pakartoti.
Platesnę istoriją apie gyvenimą vienuolyne galite paskaityti Olego bloge „Gyvenimo Laisvė“.
– Kurį laiką pakeliavęs po Tailandą, jo kurortus ir gamtą, nusprendėte visa tai iškeisti į vienuolyną. Kodėl? Kas ten jus taip traukė?
– Man labai patinka kitokios kelionės. Pirmoji rimta buvo prieš penkerius metus ir taip pat Tailande. Du mėnesius tranzavau po visą šalį, miegojau palapinėje, dažniausiai paplūdimiuose. Kartais nakvodavau pas vietinius, kurie yra be galo draugiški, paslaugūs ir visada padeda keliaujantiems.
Būtent tokios patirtys mane labiausiai įkvepia: laukinės kelionės, žmogiškas bendravimas su vietiniais, jų tradicijos, šventės, nestandartinių vietų lankymas. Nė vienas kurortas neatstos tos akimirkos, kai atsibundi palapinėje 5 val. ryte prie visiškai tuščio krioklio. Už kelių valandų prie jo bus minios žmonių, o dabar esi vienas ir gali pilnai pajusti tą vietą.
Nė vienas kurortas neatstos tos akimirkos, kai atsibundi palapinėje 5 val. ryte prie visiškai tuščio krioklio.
Mane jau anksčiau domino meditacija, joga ir kitos dvasinės praktikos. Ir apie budizmą, jo filosofiją visada norėjau išmokti daugiau. Žinojau, jog gyvenimas budistų vienuolyne bus nepamirštama patirtis. Taip pat tikėjausi gauti tam tikrus atsakymus ir sužinoti daugiau apie pasaulį ir save patį.
– Per 5 dienas tranzuodami su bičiuliu nukeliavote 1400 km. Įsivaizduoju, turėjo būti nelengva – karštis, nepažįstama šalis, turbūt ir retas vietinis angliškai kalba. Tai kodėl keliavote tokiu būdu?
– Autostopu keliavau daugelyje šalių ir pagal skaičiavimus jau sąskaitoje turiu apie keliolika tūkstančių kilometrų. Pagrindinė priežastis, kodėl tai darau – patirtis ir nepamirštami momentai. Pinigų taupymas keliaujant autostopu yra tik bonusas, prisidedantis prie daugelio kitų didelių privalumų.
Keliaujant autostopu pajunti tikrą vietinę dvasią, pasineri į nuotykius, viskas tampa labai spontaniška. Stoja automobiliai, gali nuoširdžiai bendrauti su įvairiais žmonėmis, nes tranzavimo principas nutrina visas socialines ribas ir savotiškai sulygina visus. Bendrauji ne kaip turistas su verslininku, o kaip žmogus su žmogumi.
– Žmonės noriai jus pavėžėjo? Tranzuoti buvo saugu?
– Kartą sustojo du vyrukai, vežę krovinį, ir pasakė, kad kabinoje vietos nėra, tačiau jeigu tinka, galime sėstis ant stogo ir taip pravažiuoti kelis šimtus kilometrų. Kaip dabar pamenu: sunkvežimio stogas, alus rankoje ir nustebę vietinių veidai – ne kasdien pamatysi relaksuojantį baltaodį ant sunkvežimio! Tailande yra mažiau apribojimų nei Lietuvoje, todėl galima sau leisti patirti tokius dalykus. Policijai nusispjaut – kol nekeli problemų, daryk ką nori.
Kaip dabar pamenu: sunkvežimio stogas, alus rankoje ir nustebę vietinių veidai.
Be to, tailandiečiai yra budistai, pasak jų filosofijos, padėdamas kitam, padedi ir pats sau – pildosi karmos taškai.
Tranzuoti ir keliauti Tailande yra labai saugu. Bausmės už smurtinius nusikaltimus čia yra labai griežtos, ir apskritai nėra priimta kabinėtis prie žmonių ar kelti problemas.
– Esate minėjęs, kad Tailande daug vienuolynų įsileidžia pagyventi pašalinius žmones. Pagal ką jūs išsirinkote savąjį?
– Tailande galima ne tik ateiti ir apžiūrėti vienuolyną, bet paprašius – ir pernakvoti arba pagyventi. Aišku, yra tam tikrų apribojimų ir taisyklių, tačiau paprastai budistų vienuolynai yra atviri visiems, kam reikalinga vienuolių pagalba ar kas tiesiog nori nuraminti savo protą šventoje vietoje.
Mano draugai tailandiečiai visada sakydavo: jei nerasi, kur pasistatyti palapinės, pasiprašyk į vienuolyną ir tave visada priims.
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl su bičiuliu nusprendėme pasirinkti būtent Tailando Šiaurėje esantį vienuolyną „Wat Pa Tam Wua“ ,– jame yra angliškai kalbančių vienuolių. Labai norėjosi gauti visą reikalingą informaciją ir suprasti, ką konkrečiai reikia daryti. Tačiau dabar galėčiau drąsiai keliauti į bet kurį vienuolyną – visas pagrindines praktikas jau žinau.
– Papasakokite, kaip atrodė jūsų gyvenimas ten?
– Tailande vienuolynai dažniausiai statomi vietose, turinčiose stiprią energetiką. Tai gali būti neįprastos gamtos kampeliai – kalnų viršūnės, upių santakos, slėniai, didelės uolos, labai seni medžiai.
Vienuolynas, kuriame mes gyvenome, pastatytas slėnyje tarp didelių kalnų, apsuptas džiunglių, o šalia teka nedidelis upelis. Labai graži ir rami vieta, iš vienos pusės yra sodas su daržovėmis ir vaisiais, o iš kitos – kalnai ir uolos.
„Wat Pa Tam Wua“ vienuolyno pradininkas yra vienuolis, kuris džiunglėse išgyveno 7 metus, 7 mėnesius ir 7 savaites. Visą šį laikotarpį jis laikėsi tylos įžado – nepratarė nė žodžio. Jis vienuolyną pastatė padedant savanoriams.
– Kokia buvo jūsų dienos rutina?
– Vienuolynas turi savo tvarkaraštį ir viena svarbiausių taisyklių – reikia jo laikytis ir aktyviai dalyvauti veiklose.
Iki 6 val. ryto reikia atsikelti ir savarankiškai medituoti savo kambaryje. Tada 6.30 val. – maisto įteikimas vienuoliams. Pagal budistų tradicijas, vienuoliai negali patys gamintis maisto, todėl jiems maistą pagamina ir įteikia čia gyvenantys žmonės.
Tuomet vienuoliai pradeda giedoti palaiminimo mantrą, taip atsidėkodami žmonėms už maisto įteikimą. Pasak budistų, tai labai stipri ir šventa mantra, nešanti laimę ir sėkmę visiems ją girdintiems. Baigę giedoti, vienuoliai dar kartą padėkoja ir išeina iš salės. Tuomet prasideda pusryčiai.
Pavalgius prasideda pirmoji budizmo pamoka ir meditacija. Iš pradžių meditacija vyksta vaikštant – taip galima stebėti savo kūno pojūčius ir mintis arba stebėti kvėpavimą. Vėliau būna meditacija sėdint, o po jos – meditacija gulint. Pagal knarkimo garsus, daugeliui būtent meditacija gulint yra giliausia iš visų.
Po meditacijų galima pabendrauti su vienuoliais ir užduoti jiems klausimus. Tada suskamba gongai ir atnešami puodai – prasideda antras maisto įteikimas vienuoliams, po kurio vėl dainuojama palaiminimo mantra, ir visi ima pietauti.
Po pietų yra antroji pamoka ir meditacija. Po to prasideda vienuolyno teritorijos ar savo namų tvarkymas ir valanda laisvo laiko. Pailsėjus visi vėl susirenka bendroje salėje, kur vyksta bendras mantrų skaitymas ir paskutinė meditacija visiškoje tamsoje. 20 val. praktikos baigiasi ir visi gali daryti, ką nori.
Štai vienuolyno tvarkaraštis. Paryškintų praktikų negalima praleisti be priežasties:
• 05.00 Rytinė meditacija savo namuose.
• 06.30 Maisto įteikimas vienuoliams.
• 07.00 Pusryčiai.
• 08.00 Rytinė Budizmo pamoka. Bendra meditacija. Klausimai vienuoliams.
• 10.30 Maisto aukojimas vienuoliams.
• 11.00 Pietūs.
• 13.00 Popietinė pamoka ir bendra meditacija. Klausimai vienuoliams.
• 16.00 Savo namų ir vienuolyno tvarkymas, smulkūs darbai.
• 17.00 Laisvas laikas.
• 18.00 Bendras mantrų skaitymas, meditacija ir pamoka.
• 20.00 Meditacija savo namuose arba poilsis.
• 22.00 Tylus laikas.
Bendravimas su vienuoliu yra tas pats, kaip pradedančiojo verslininko bendravimas su verslo magnatu. Galima gauti be galo daug naudos.
– Viena iš rutinos dalių – klausimai vienuoliams. Ko jūs klausdavote?
– Tai buvo mano mėgstamiausia dalis, vieni iš šilčiausių prisiminimų. Pastovios dvasinės praktikos ir gili koncentracija labai keičia mąstymą – vienuoliai yra be galo išmintingi ir turintys stiprią intuiciją žmonės. Iš dvasinės pusės, bendravimas su vienuoliu yra tas pats, kaip pradedančiojo verslininko bendravimas su verslo magnatu. Galima gauti be galo daug naudos. O ir galimybė pabendrauti su angliškai kalbančiais dvasiniais milijardieriais ne kasdien pasitaiko. Todėl kiekvieną kartą aš tiesiog bombardavau juos savo klausimais.
Žmonių klausimai būdavo įvairūs: vieni klausė, kaip pagerinti meditacijos kokybę, kiti prašė patarimo santykiuose, treti tiesiog norėjo išsipasakoti. Mane domino filosofiniai klausimai apie gyvenimą, egzistenciją ir paskirtį. Kodėl mes gyvename? Kas yra laimė ir ko reikia norint būti laimingu? Kas būna po mirties? Kaip veikia karma? Ką daryti, jeigu netyčia nutrenkei ir sužalojai gyvūną – užmušti jį ar leisti kankintis? Ar egzistuoja paraleliniai pasauliai? Kaip žiūrite į abortus?
– Kokių taisyklių laikomasi vienuolyne?
– Taisyklių vienuolyne yra nemažai. Negalimi seksualiniai santykiai, negalima žaloti gyvūnų, palikti nešvarius indus, imti ne savo daiktus, praleisti pamokas ir kiti panašūs, logiški dalykai.
Man labai įsiminė taisyklė – negalima žudyti uodų. Sakoma, jog tokia uodų prigimtis ir instinktas – siurbti kraują tam, kad išmaitintų savo vaikus. Ir ne uodai tokie, o gyvenimas toks. Todėl visiems dalindavo priemones juos atbaidyti.
Vienuolyne negalima žudyti uodų.
– Savo bloge rašėte, kad vienuolyne valgoma tik du kartus, ir juos abu – ryte. Skrandis vakare nepradėdavo urgzti?
– Budistai labai stengiasi niekur nepadauginti, maistas – ne išimtis. Vienuoliai valgo tik tiek, kiek reikia normaliai organizmo veiklai. Pasak jų, per daug valgydamas žmogus tampa savotiškai priklausomas nuo maisto, o pavalgius laikinai sumažėja koncentracija ir protiniai sugebėjimai.
Valgydami du kartus per dieną jie visiškai patenkina organizmo poreikius, o likusias valandas išlieka aštraus proto ir geros koncentracijos. Tačiau čia yra svarbus momentas – budistų vienuoliai didžiąją dalį laiko leidžia medituodami, todėl jiems ir nereikia tiek kalorijų, kiek dirbantiems žmonėms.
Vienuoliai sakė, kad jeigu žmogus dirba fizinį darbą ir jam reikia daugiau maisto, jis turėtų valgyti daugiau. Tačiau vienuolyne visi gyvena labai ramų gyvenimą, todėl ir valgo minimaliai.
Valgydami du kartus per dieną vienuoliai visiškai patenkina organizmo poreikius, o likusias valandas išlieka aštraus proto ir geros koncentracijos.
Kitas dalykas, kurį mums pabrėždavo, – neretai žmonės painioja alkį su troškuliu. Kartais užtenka atsigerti vandens ir jau nebesijauti alkanas. Mus mokė stebėti savo kūną ir užsimanius valgyti, visų pirma, pabandyti atsigerti vandens. Tačiau buvo nerašyta taisyklė: jeigu jautiesi alkanas, nueik į virtuvę ir tau duos maisto. Man asmeniškai tai nebuvo problema, kadangi kartais praktikuoju badavimą.
– Ką jums duodavo valgyti? Spėju, iš vienuolyno išėjote ne tik šviežia galva, bet ir sumažėjusiais kilogramais?
– Maistas vienuolyne veganiškas, bet kokie mėsos ar žuvies produktai yra draudžiami visoje vienuolyno teritorijoje. Sakoma, jog tokie produktai yra gyvūnų kančios rezultatas ir jie neleistini šventoje vietoje.
Maitino, tiesą sakant, net labai skaniai, tailandietišku maistu. Daugiausia tai buvo įvairūs ryžių ir makaronų patiekalai, salotos, sriubos, daug sojos produktų. Kiekvieną dieną gaudavome gausybę daržovių ir vaisių.
Vienuolynas beveik visą maistą gauna iš aukų. Vietiniai tailandiečiai atvažiuoja beveik kiekvieną dieną ir atveža ryžių, produktų iš savo daržo, turgaus ar parduotuvių. Jie aukoja vienuolynui, o už tai vienuoliai juos palaimina – vietiniams tai yra didžiulė garbė.
– Vyrai ir moterys vienuolyne gyvena atskirose teritorijose. Minėjote, kad vienuoliai nepripažįsta ir seksualinių santykių. Kodėl? Ar jie skatina susilaikyti ir energiją taupyti net ir gyvenime už vienuolyno durų?
– Vienuolyne draudžiamas bet koks fizinis kontaktas tarp vyrų ir moterų – negalima liestis, glamonėtis, apsikabinti. Taip pat negalima flirtuoti, kalbėti pikantiškomis temomis. Tačiau paprastas bendravimas yra leistinas, vyrai ir moterys gali kalbėtis, kartu valgyti ar dirbti.
Kalbant plačiau, daugelis kultūrų teigia, jog seksualiniai santykiai turi būti laiku ir vietoje. Su tuo sutinka ir pagrindinės religijos: krikščionybė, budizmas, islamas, hinduizmas. Apie seksualinių santykių balansą kalba net Amazonės džiunglių šamanai: prieš pradedant tokius rimtus ritualus kaip Ajavaskos gėrimas, žmogus tam tikrą laiką turi susilaikyti nuo sekso. Jeigu šis principas egzistuoja daugelyje tarpusavyje nesusijusių kultūrų, vadinasi, kažkiek čia yra tiesos.
Pagal tokias Rytų kultūras, kaip budizmas ir hinduizmas, seksualiniai santykiai yra vienas iš žemiausių (bazinių) žmogaus instinktų, kuris mums dažnai kiša koją. Dėl jo žmonės kartais praranda galvą, savigarbą, gali net išduoti savo principus ar kitus žmones, kad tik patirtų malonumą. Žmogus, nemokantis suvaldyti savo seksualinio noro, tampa to noro vergu, tad jį iš pusiausvyros gali lengvai išmušti net tokia smulkmena kaip kažkieno gilesnė iškirptė ar aptemptos kelnės. Kai galvoja apie seksą, žmogus negali koncentruotis nei medituodamas, nei dirbdamas, nei kažkur kitur.
Vienuoliai stengiasi pusiausvyrą ir protinį balansą išlaikyti visais būdais, o bet kokių žemiškų dalykų, jų manymu, turi būti tik tiek, kiek būtina kūnui. Todėl maisto ir miego vienuoliai gauna tiek, kiek reikia normaliai jų organizmo veiklai. O kadangi seksas nėra gyvybiškai svarbus, jo atsisakoma. Kuo daugiau koncentruojamasi į fizinius santykius, tuo mažiau energijos lieka dvasiniam ar protiniam tobulėjimui.
Kitiems žmonėms visiškai susilaikyti nėra būtina, sakoma, jog turi būti su saiku. Man yra tekę girdėti, jog norint augti dvasiškai, rekomenduojama seksu užsiimti ne daugiau kaip 4 kartus per mėnesį. Nedaug, bet geriau nei nieko, tiesa?
Kuo daugiau koncentruojamasi į fizinius santykius, tuo mažiau energijos lieka dvasiniam ar protiniam tobulėjimui.
– Vienuolyne praleidote 20 dienų. Ar jos neprailgo? O gal norėjosi ir daugiau?
– Tai buvo puikios, ramios ir dvasiškai labai pelningos dienos. Gerai ten jaučiausi ir labai nuraminau savo protą, taip pat šiek tiek pailsėjau nuo materialinio pasaulio rūpesčių. Tiesą sakant, jeigu ne skrydis į Australiją, manau, būčiau likęs ilgiau.
Planuoju vykti dar kartą, ir manau, šį kartą norėsiu pabūti daugiau nei 20 dienų. Gal net ir mėnesį, kitą. Šiaip atvykus čia būtina apsistoti mažiausiai 3 dienoms.
– Ką jums davė tokia intensyvi meditacija? Juk tekdavo medituoti ne vieną kartą per dieną. Prie tokio krūvio juk turbūt nebuvote pratęs?
– Kiekvieną dieną apie 3–5 valandas praleisdavome medituodami. Visų pirma, pajauti bendrus, bazinius meditacijos efektus – ramybė, sumažėjusios neigiamos emocijos, padidėjusi koncentracija ir gera nuotaika. Visi tikriausiai žino, koks jausmas yra atsibusti pirmąją atostogų dieną? Kai gerai pamedituoji, emociškai jautiesi labai panašiai.
Tačiau ilgalaikės, gilesnės meditacijos turi dar papildomų efektų ir vienas iš mano mėgstamiausių – įžvalgos ir intuityvūs atsakymai į klausimus (insights). Kartais būna taip, jog ilgai medituojant į galvą staiga ateina problemos sprendimas. Ieškojai to sprendimo ir niekaip negalėjai rasti, o čia bam – ir sugalvoji „kosminį paketą“ su visa instrukcija, kaip ir ką daryti.
Kartais po ilgų meditacijų staiga į galvą ateina problemos sprendimas.
– Kaip ši patirtis jus pakeitė? Kokios buvo vertingiausios pamokos?
– Mano pamokos tokios:
1. Gyvenk ir leisk ramiai gyventi kitiems. Visi, kaip ir tu, nori būti laimingi ir turi teisę būti laimingi.
2. Materialiame pasaulyje nėra nieko amžino ir niekas iš tikrųjų tau nepriklauso (net tavo kūnas). Kai ateis laikas kitam etapui, ramiai paleisk viską, ką turi, ir palik šį pasaulį su taika.
3. Dalinkis savo gera karma su kitais. Ypač su tais, kuriuos myli, ir su tais, kam pakenkei (savo bloge pasakoju, kaip tai daroma).
4. Atleisk sau už praeities klaidas, priimk visa tai kaip pamoką ir atlygink savo žalą. (Skriaudei gyvūnus vaikystėje? Dabar savanoriauk jų prieglaudoje).
5. Visur gyvenime reikalingas balansas.
– Tai ką reikia žinoti, jei nori atvykti į vienuolyną? Kam pasiruošti?
– Viskas, ko reikia, – tiesiog atvykti į vienuolyną. Jie priima visus, turinčius galiojančią Tailando vizą. Maitina, apgyvendina, suteikia baltą aprangą (ją privalo nešioti visi svečiai), jeigu reikės – duos ir šampūną ar dantų pastą. Suteikiamos visos sąlygos, rūpintis nereikia niekuo. Patirtis yra visiškai nemokama ir prašoma tik vieno dalyko – laikytis vienuolyno taisyklių ir aktyviai dalyvauti visose praktikose.
Jeigu patirtis patiko, vienuolyną galima paremti finansiškai – yra dėžutės, kur galima palikti pinigų pagal savo galimybes. Tačiau aukos nėra būtinos.
Be piniginės paramos, galima prisidėti darbais. Maisto gaminimas, sodo priežiūra, daržovių ar vaisių rinkimas, naujų namukų statymas, santechnikos ar elektros darbai – visa tai daro savanoriai. Paprastai vienuolyne galima būti iki 10 dienų, tačiau savanoriai gali gyventi kiek nori.
Viena iš mano aukų vienuolynui buvo internetinės svetainės sukūrimas. Dabar vienuolyno komanda sutaupo daug laiko – žymiai sumažėjo laiškų ir skambučių su pasikartojančiais klausimais. Norintys atvykti nuo šiol gali patogiai gauti visą reikalingą informaciją anglų ar tajų kalbomis.
