Kilmė/paskirtis
„Taksų kilmės šalis Vokietija. Jie žinomi nuo viduramžių. Tarp skalikų nuolat atsirasdavo trumpakojų individų, ypač tikusių medžioklei po žeme. Būtent iš šių skalikų – brakų ir kildinama taksų veislė, viena universaliausių medžioklinių veislių, gebančių dirbti po žeme, urvuose, ant žemės, vejant žvėrį balsu, skalijant, taip pat sekant sužeistą žvėrį kraujo pėdsaku.
Reikia paminėti, kad XIX a. taksai buvo gerai žinomi ir Anglijoje. Pirmoji veislės knyga buvo patvirtinta Vokietijoje 1880 m., o 1888 m. įsikūrė pirmasis veislės klubas Vokietijoje. Iki 1890 m. buvo nustatytas veislės standartas, išskirtos pagrindinės spalvos, taksai suskirstyti į tris tipus.
Skiriami trijų dydžių taksai: standartiniai, nykštukiniai ir triušiniai. Taip pat trys plaukų dangos tipai: trumpaplaukiai, ilgaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai.
Absoliučiai visi jie medžiokliniai, net pats mažiausias šunelis gali turėti labai stiprius instinktus. Mažiausieji, triušiniai, buvo išveisti Vokietijoje stipriai padidėjusiai laukinių triušių populiacijai sumažinti. Nykštukiniai taksai nesugebėjo atlikti tokio darbo, taigi atsirado poreikis dar mažesniems šunims išveisti. Veisiant siekta, kad tai būtų aršus šuo, kovotojas, nepasiduodantis jokiomis aplinkybėmis.
Kalbant apie taksų populiarumą, galima paminėti, kad taksai buvo laikomi Vokietijos kaizerio Vilhelmo II ir jo senelės karalienės Viktorijos dvaruose.
Kaizerį Vilhelmą taksai lydėdavo visur. Rašoma, kad, jam dirbant po pusryčių krėsle, už jo būtinai įsitaisydavo vienas iš jo taksų, o kaizeris sėdėdavo ant krėslo krašto, kad nedrumstų šuns ramybės. Vienas jo mylimų taksų, tikėtina, palaidotas Rožių saloje, jam pastatytas paminklas.
I-ojo pasaulinio karo metai įnešė daug sumaišties, taksų populiacija stipriai sumažėjo. Antivokiškos propagandos metu taksai buvo vaizduojami karikatūrose, plakatuose, išjuokiančiuose viską, kas vokiška. Būta atvejų, kai šunis užmėtydavo akmenimis. Nežiūrint visko, Vokietijos veisėjai nuveikė didelį darbą atkurdami veislę.
Taksų triumfo metais Vokietijoje galima laikyti laikotarpį po 1972 metų Miuncheno olimpiados, kurios emblema tapo taksas Valdi. Po to 20 metų buvo stebimas nuosmukis, taksai buvo nemadingi.“
Charakteris
„Taksai – unikalūs šunys. Išskirtinė ne tik jų išvaizda, bet ir charakteris. Ne veltui šios veislės šunims neatsispyrė tokios garsios asmenybės kaip Napoleonas, Čechovas, Picasso, Juozas Tumas-Vaižgantas.
Taksai visą laiką įvertina, verta jiems kažką daryti ar ne. Tai šunys, kurie gali pergudrauti žmogų.
Šios veislės šunys yra labai tvirtos konstitucijos, stiprūs, stabilios nervų sistemos. Jie turi būti lojalūs kitiems šunims ir nerodyti agresijos žmonėms. Taksai ištikimi ir savarankiški siekdami užsibrėžto tikslo. Nors šiuolaikinis gyvenimas mus atitolino nuo medžioklės, šiuose trumpakojuose rusena tikra teutonų dvasia. Ne veltui sakoma, kad taksai turi liūto širdį. Taksai visą laiką įvertina, verta jiems kažką daryti ar ne. Tai šunys, kurie gali pergudrauti žmogų.
Daugeliui šeimininkų pritrūksta ir įgūdžių, ir supratimo, kad taksas – tai paskirties šuo, o kai takso medžiokliniai poreikiai nerealizuojami, kai šuo įsigyjamas ir laikomas kaip dekoratyvinis, kyla problemų. Turime atvejų, kai žmonės įsigyja taksą, myluoja, be galo saugo, laiko ant pagalvėlės ir štai įkalbame jį atsivežti į mišką. Tuomet šuo atgyja, jis visai kitoks. Viena mūsų draugijos narė sakė: jei būčiau žinojusi, kad mano šuo toks, niekada nebūčiau jo pirkusi, nes negaliu jam duoti, ko reikia.
Taksas gerai supranta ribas ir tai, ko negalima, bet šimtą vieną kartą pasitikrins, ar tavo sprendimas galutinis. Ar negalima ir šeštadienį? Ar negalima ir po to, kai tu suvalgei tris gabalėlius torto ir esi labai geros nuotaikos? Arba grįžai iš gero kino. Ir dabar negalima? Jis susiras silpną vietą ir jeigu tik pamatys, kad kažkur šeimininkas nuolaidžiauja, bandys per tą vietelę eiti ir kitą kartą. Labai gudrūs šunys.“
Dresūra. Ypatingos savybės
„Taksus tiesiog privaloma dresuoti. Tai paskirties šunys, kaip ir kiti medžiokliniai šunys, reikalaujantys disciplinos ir šiokio tokio darbo. Tai nėra dekoratyvinė veislė, su kuria galima visiškai nieko neveikti. Jie organiškai reikalauja bet kokios veiklos, ypač protinės.
Pirminiame dresavimo etape, kai šuo bando įvertinti, reikia/nereikia kažką atlikti, ar bando rasti sau kažkokių palengvinimų, žmonės dažnai susiduria su sunkumais ir numoję ranka sako, kad šitas šuo visiškai nedresuojamas. Jei žmonės išmanytų veislės kilmę, tai labai palengvintų takso auginimą ir dresūros metodiką, todėl visada siūlome tuo pasidomėti.
Šitie šunys sukurti kovai ir susidūrimui su žvėrimi akliname tunelyje, ten, kur nėra žmogaus, nėra pagalbos, nėra jo žodžio, rankos, kuri reikiamu momentu padės. Skirtingai nuo tarnybinių veislių, kai šuo ir žmogus dirba komandoje, taksai sukurti savarankiškam darbui. Jie sugeba apmąstyti situacijas į priekį ir susikurti veiksmų planą.
Ši veislė priskiriama prie rečiausiai nukenčiančių medžioklėje, nes taksai strateguoja, jų veikimo principas yra neiti į atvirą kovą su žvėrimi, o lojimu išvyti ar parodyti jo buvimo vietą. Trumpai apibūdinant taksų veikimo medžioklėje ypatumus galima sakyti, kad tai – taktika ir manevras.
Ši veislė priskiriama prie rečiausiai nukenčiančių medžioklėje, nes taksai strateguoja, jų veikimo principas yra neiti į atvirą kovą su žvėrimi, o lojimu išvyti ar parodyti jo buvimo vietą.
Dresuojant su taksais reikia dirbti kiek kitaip nei su tarnybiniais šunimis. Jie visiškai nepakenčia prievartos, jų negalima spausti. Taksą įmanoma priversti kažką daryti, bet atsegsite pavadėlį ir pirmai progai pasitaikius jis parodys užpakalinių kojų pėdutes.
Tačiau jei nuo pat mažens žmogaus ir šuns ryšys kuriamas teisingai, bendradarbiaujama, o ne spaudžiama, jei šeimininko dėmesys turi kažkokią vertę šuniui, jis nebėga. Jis gali apšukuoti kelis šimtus metrų, bet nepabėgs. Bėga tas, kuriam šeimininkas neturi jokios vertės, nieko įdomaus nepasiūlo, kai žmogus yra tik pavadį laikanti ranka.
Mūsų draugijoje yra taksų, dalyvaujančių ir užimančių prizines vietas agility sporte. Tai ne vien sportas, bet ir labai stiprus tarpusavio ryšys, paklusnumas, kadangi šuo eilės tvarka vykdo žmogaus komandas. Tam reikalingas stiprus žmogaus ir šuns ryšys, jie turi susikalbėti ir įvykdyti kažkokį iššūkį kartu.“
Priežiūra
„Prižiūrėti taksus nėra labai sudėtinga. Mažiausiai problemų kelia trumpaplaukiai. Jų kailis be poplaukio, jie neturi ir specifinio kvapo, nereikia dažnai maudyti. Bet, nepaisant trumpo plauko, jie labai bjauriai šeriasi: plaukai kaip spygliukai sminga visur.
Ilgaplaukiai reikalauja daugiau dėmesio, jų kailiui prižiūrėti dažnai naudojamas ir specialus šampūnas, ir kondicionierius. Šiurkščiaplaukiams reikalinga speciali priežiūra: trimingavimas, pešimas.“
Sveikata
„Taksai – gana ilgaamžiai šunys, jų amžiaus vidurkis 15–17 metų. Tačiau jie turi silpnų vietų. Didžiausia problema – tarpslankstelinių diskų liga, dažniausiai išryškėjanti 4–7 gyvenimo metais. Pagal statistiką ja daugiau serga trumpaplaukiai. Išvaržų būna labai įvairių. Kai kurie apsieina tik konservatyviu gydymu, kai kuriuos reikia tuoj pat operuoti. Dalis sėkmingai atsistato, bet tai jau šuo po operacijos.
Ar susirgs šuo, ar nesusirgs, šiokia tokia loterija, bet jie rizikos grupėje. Tam įtaką daro ir genetika, kitos ekstremalios charakteristikos, pavyzdžiui, nutukimas, pernelyg ištemptas formatas.
Taksai linkę tukti, todėl palaikyti tinkamą kūno svorį, nenutukinti šuns ir teisingu mocionu formuoti gerą raumenyną būtų tikrai puiku.
Be šios ligos, dar yra katarakta, epilepsija. Epilepsijos forma lafora dažniau pasitaiko šiurkščiaplaukiams mažų veislių taksams. Jungtinė Karalystė prieš porą metų labai aktyviai ėmėsi tyrimų ir bando šiuos šunis pašalinti iš veisimo, informacija apie tyrimų rezultatus yra prieinama visiems besidomintiems.
Mano nuomone, svarbu apie šias problemas kalbėti, kad žmogus atėjęs pirkti pigiai parduodamo šuns iš daugintojų gerai pagalvotų, su kuo gali susidurti.“
Gyvenimo sąlygos
„Tai visiškai nereiklus šuo. Išskyrus lauko sąlygas. Iš principo, tai ne lauko šuo, ne būdai ir ne grandinei. Nors kai kas ir bando taip laikyti.
Kaip daugumai medžioklinių veislių, taksams reikalingas žmogus. Bendravimas gali būti neįkyrus, bet šitiems šunims ganėtinai svarbu kartais užmesti akį, ką veikia tas mano žmogus.“
Kam labiausiai tinka/netinka
„Visiškai netinka tingiems žmonėms. Pats geriausias šeimininkas – aktyvus, gerai takso paskirtį suprantantis žmogus. Jis gali nemedžioti, neiti į bandymus, varžybas, bet turi žinoti, su kuo gali susidurti ir ką tokiu atveju daryti.
Taksai gali būti puikiais kompanionais vienišiems žmonėms ir azartiškais palydovais medžiotojams, besidomintys dresūra taip pat nenusivils įsigiję taksą – šios veislės šunys labai imlūs ir labai vertina laiką, praleistą kartu su žmogumi. Tačiau, būdami labai užsispyrę, jie išbandys visus kelius, bandydami palengvinti sau užduotis, o noras nuolat valdyti situaciją – jų kraujyje. Taip pat derėtų atminti, kad net pats mažiausias taksas gali turėti labai stiprius medžioklinius instinktus, o tai tikrai tiks ne kiekvienam.
Pats geriausias šeimininkas – aktyvus, gerai takso paskirtį suprantantis žmogus. Jis gali nemedžioti, neiti į bandymus, varžybas, bet turi žinoti, su kuo gali susidurti ir ką tokiu atveju daryti.
Turime atvejų, kai šunys buvo nusipirkti kaip tiesiog gražūs, o po 3–4 metų jiems ieškomi nauji šeimininkai, nes tapo nebeįmanoma gyventi kartu: šuo rausia, pjauna triušius, žmogus nebegali su juo sugyventi, jo kantrybės taurė perpildyta. Pirko už didelius pinigus, vežėsi iš užsienio, net sėkmingai suvaikščiojo į parodas. Bet yra instinktai, apie kuriuos žmogus tiesiog užmiršo pagalvoti.
Aišku, pasitaiko išimčių. Yra žmonių, kurie sako, kad mano taksas labai ramus, tingus. Taip gali būti. Bet kitas paklausęs, kad ramus, nusiperka šunį ir susiduria su nepavykusiu variantu. Pati dabar turiu 7 mėnesių jaunuolį – tikras fejerverkas namie. Žmogui, kuris su tuo nesusidūręs, gali nusvirti rankos ar pasielgti neteisingai: panaudoti prievartą, drausminti per daug, tuomet šuo gali tapti baikštus.
Geras šeimininkas tas, kuris žino, ką jis įsigyja. Juk ką bepirktume – jogurto indelį ar šaldytuvą – skaitome sudėtį, kur pagaminta, kokios techninės instrukcijos. Perkant šunį lygiai taip pat turime pasidomėti, iš kur kilo, kam sukurta, kokios charakterio savybės dominuoja, pagaliau, pasiskambinti augintojams, veisėjams tiesiog pasiklausti.
Blogiausia, kai veislė idealizuojama. Be proto jais žaviuosi, nes matau savybių, kurios be galo imponuoja, antraip šitų šunų tiek namuose nebūtų, bet matau ir problemų. Ir blogiausia, kai apie tas problemas tylime.
Prieš dešimt metų taksai Lietuvoje buvo nepopuliarūs, o dabar išgyvena tikrą aukso amžių. Žmonės juos perka, nes galvoja, kad viskas bus gražu, kaip filme, bet taip nebūna. Kiekviena veisle reikia pasidomėti ir įvertinti daugelį niuansų.“
Parašiutų sporto laisvojo kritimo derinių komandos „Equinox 4-way“ narė Rasa Palytė-Skuodienė, 2,5 metų taksų Darto ir Demo šeimininkė:
„Aš ilgalaikė taksų laikytoja. Anksčiau turėjau du ilgaplaukius taksus, po jų mirčių įsigijau mažiuką nykštukinį trumpaplaukį Dartą ir ilgaplaukį standartinį taksą Demo. Vyrą irgi užkrėčiau taksais. Anksčiau jis dar kalbėdavo, kad rinktųsi vižlą ar panašiai, bet paskutiniu metu šneka tik apie trečią taksą. Sako, kad mums į komplektą reiktų dar šiurkščiaplaukio.
Taksų nemylėti tiesiog neįmanoma. Jie kažką tokio turi, tokie žmogiški. Toks jausmas, kad jie viską supranta. Jie turi charakterį, jų nepastumsi. Jie – mažos asmenybės. Jeigu kažkas nepatinka, jie ir parodys. Su taksais įdomu.
Abu mūsų taksai labai skirtingų charakterių. Trumpaplaukis labai užsispyręs: jeigu aš nenoriu daryti – nedarysiu, net už skaniukus. Turi mane įkalbėti. O ilgaplaukiai taksai švelnesni, su jais gali susitarti. Mūsiškis pasiruošęs viską padaryti dėl šeimininko, per 5 minutes komandas išmoksta.
Namuose ir lauke jie elgiasi labai skirtingai. Namuose jie abu paskui mane, bet, išėjus į lauką, trumpaplaukiui šeimininkas nebūtinas. O ilgaplaukis visą laiką laikosi šalia.
Kai su vyru šokinėjam su parašiutais, šunys laksto klube. Dartas nusileidusius visą laiką pasitinka lauke, o Demo guli ant mūsų kilimėlio klube. Nusileidę einam lauku su vyru ir matom: stovi toks mažiukas kukuliukas ir žiūri į mūsų pusę. Gal dar nė nemato, bet jaučia, kad šeimininkai. Tuomet mus parlydi į dėjyklą, kur dedame parašiutus, o kitas guli ir saugo daiktus. Ankstesnysis šuniukas irgi taip: palydėdavo mus į lėktuvą, grįždavo ir guldavosi ant daiktų.
Manau, kad jie atitinka mus, o mes juos. Jie iš proto eina, kaip nori kažkur važiuoti, patys lipa į boksą, ramiai guli, tiesiog idealūs keleiviai. Stengiamės imti juos visur, kur įmanoma. Jie – mūsų antrasis aš.
Jie tokie pavyduoliai, vienas kitam pavydi, pavyzdžiui, mano dėmesio. Savaitę pabandė pyktis, bet parodžiau, kad negalima, ir dabar patys geriausi draugai.
Šituos šunis auklėjam kitaip nei ankstesnius, kai viskas buvo leidžiama. Su jais mes griežčiau: jūsų maistas – jūsų, mūsų yra mūsų. Nuo pat mažens nustatėme ribas, kas galima ir ko ne. Ir jie supranta, nors kartais ir bando apeiti taisykles. O mano mamą jie vynioja aplink pirštą, ji jiems nulio vietoje. Jei namie tik mama, mažesnysis pralįs pro tvorą ir pabėgs, o didesnysis atbėgs ir apskųs. Bet kai būnu aš, jiems net nekyla mintis bėgti iš kiemo.
Vyras irgi autoritetas, bet kai aš esu, jie prie manęs. Jei sėdžiu ant fotelio, jie sulips man ant kelių, kad ir trimis aukštais susės. Taksų nemylėti neįmanoma, turėčiau jų visą tabūną.“
