Kruopštumas, specifinės žinios ir atidus žvilgsnis – to labiausiai reikia šių pareigūnų darbe. Jau daugybę metų įvairius dokumentus bei pinigus tiriantis A.Zlatkus sako, kad dažniausiai nustatyti, ar dokumentas yra padirbtas, užtenka pusvalandžio. Tačiau jei klastotė – kokybiška, tam gali prireikti ir dienos.
A.Zlatkaus tiriamųjų objektų sąraše – pinigai, asmens tapatybės ir kiti dokumentai, taip pat rašysena, antspaudai.
Per metus šioje tarnyboje ištiriama per šimtą įvairiausių dokumentų. Tiriamų pinigų srautas sumažėjo, mat ši veikla perduota Lietuvos bankui.
„Bet 2015 metais, kai įvedė eurą, padirbti pinigai mus tiesiog užplūdo“, – sako A.Zlatkus.
Tačiau kalbant apie padirbtus eurus – jų dabar gerokai mažiau. Didžiausias eurų padirbinėjimo bumas buvo tada, kai žmonės šių pinigų dar nepažinojo. 2015 metų pradžioje atsakingos Lietuvos institucijos bendromis jėgomis pradėjo aktyvią viešinimo kampaniją ir mokė, kaip atskirti tikrus eurus nuo padirbtų.
„Todėl dabar žmonės geriau pažįsta pinigus, o kuo pinigus geriau pažinsi – tuo sunkiau juos taps padirbti“, – kalbėjo D.A.Suslavičius.
Pareigūnai tvirtina, kad euras yra pagamintas kokybiškai ir jame yra ne viena apsaugos priemonė, todėl, žinant skiriamuosius ženklus, tikrus pinigus atskirti nėra sudėtinga.
Vienas iš žinomiausių – vandens ženklas. Tačiau, tvirtina tyrėjai, jis nėra pagrindinis, mat vandens ženklus taip pat klastoja.
„Tam, kad atskirtų klastotes, specialistas visų pirma turi gerai išmanyti dokumentų gamybos pagrindus. Jie apima viską: tiek popierius, tiek apsaugos priemonės, tiek spaudos būdai ir panašiai. Kai tai žinai – atskirti nėra sudėtinga.
Visą laiką atpažinimo procesas vyksta lyginant banknoto apsaugos požymius su tikru pinigu“, – kalbėjo D.A.Suslavičius.
„Yra daug apsaugos požymių ir jie visi turi atitikti. Kartais klastotojai taip sugeba pagaminti banknotus, kad yra darbo, norint nustatyti, ar pinigai geri. Būna kupiūrų, kur apsaugos požymiai yra labai panašūs į tikrus. Ir vandens ženklai neblogai suimituoti“, – sakė A.Zlatkus.
Norint atskirti, ar pinigai nepadirbti, reikia atkreipti dėmesį ne tik į vandens ženklus, taip pat – į kupiūrose matomus siūlelius, kurie išryškėja kupiūrą iškėlus į šviesą, iškilimus, o kai banknotą vartai prieš šviesą – matyti optiškai kintantis rašalas.
Taip pat banknoto krašte yra giliaspaudė apsauginė juostelė. Į ją, sako pareigūnai, svarbu atkreipti dėmesį, nes tai sunkiau suklastojamas požymis – norint išgauti giliaspaudę, reikia graviruoti spaudos plokštes, o tai yra labai brangu.
Kai banknotą vartai prieš šviesą – matyti optiškai kintantis rašalas.
Visi padirbti pinigai turi tą liudijančių požymių – klastotė niekada nebus kaip tikras pinigas vien dėl to, kad tikrų pinigų gamybai naudojamos sudėtingos technologijos.
A.Zlatkus sako, kad jam teko matyti ir pačią primityviausią klastotę – kai kupiūra buvo nuskenuota ir paprastu rašaliniu spausdintuvu atspausta ant popieriaus. Taip pat pasitaikė atvejis, kai buvo bandoma atsiskaityti suvenyrine euro kupiūra, kokios dažnai parduodamos įvairiose suvenyrais prekiaujančiose parduotuvėse.
Gerokai sunkiau „plika akimi“ atskirti JAV dolerį, o atsiskaitymas jais Lietuvoje taip pat dar vyksta, pavyzdžiui, automobilių turguose.
Tačiau visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį, ar iš 5 ar 10 dolerių kupiūros nepadarytas 50 ar 100 – klastotojai toje vietoje, kur yra skaičius, prideda papildomą nulį. Todėl reiktų žiūrėti ne tik į skaičius, tačiau ir į tą vietą, kurioje ant kupiūros jos vertė parašyta žodžiu.
Vienas netikėčiausių suklastotų dokumentų – šuns pasas, kuriame buvo pakeista gyvūno gimimo data. Kodėl, sako A.Zlatkus, galima tik spėti, tačiau greičiausiai tai lėmė gyvūno kainą.
Į tyrėjų rankas patenka ir nemažai suklastotų asmens tapatybės dokumentų. Paprastai jų klastotės būna dalinės – pavyzdžiui, pase perklijuota nuotrauka ar pakeistas visas lapas, kuriame yra žmogaus duomenys.
Pareigūnams tenka tirti ir „fantazijos dokumentus“. Tai gali būti valstybių, kurios neegzistuoja, dokumentai. Pavyzdžiui, sako tyrėjai, iškraipomas vienos iš Afrikos valstybių pavadinimas.
Kartą pareigūnams į rankas pateko ir tarptautinis vairuotojo pažymėjimo liudijimas – dokumentas, kuris apskritai neegzistuoja.
Kai klastotė yra kokybiškesnė, ji tiriama su specialia įranga. Pareigūnai prisiminė ir dar vieną atvejį, kai kreipėsi žmogus, netyčia skalbyklėje išskalbęs prancūzišką automobilio registracijos liudijimą.
„Mums atnešė ne dokumentą, o maišelyje esančią košę. Visų pirma išdžiovinome, o paskui tarp stiklų po detalę dėliojome. Pavyko nustatyti, kad dokumentas – tikras.
Likučiuose matėsi vandens ženklai, buvo išlikusi ultravioletinė apsauga. Jei nebūtų pavykę atkurti šio dokumento – žmogus tiesiog negalėtų Lietuvoje užregistruoti Prancūzijoje įsigyto automobilio“, – pasakojo tyrėjai.
D.A.Suslavičius sako, kad kiekvieno dokumento esmė – pradedant šuns pasu ir baigiant pinigais – yra jame esančių rekvizitų visuma.
„Rekvizitų kiekis yra įvairus – kuo sudėtingesnis dokumentas, tuo jų daugiau. Ir visus tuos rekvizitus sutikrinus žinai, ar dokumentas tikras, ar padirbtas. Matau, matuoju, lyginu – tokia yra kriminalistikos esmė“, – tvirtino D.A.Suslavičius.
