Buvo tik noras
Dabar jo darbų turbūt turi nemažai Truskavos seniūnijos gyventojų ir ne tik. O viskas prasidėjo nuo to, kad prie nuosavo namo pastatytoje terasoje pritrūko stalo ir suolų.
„Su sūnumi Donatu pasitarėme, kad patys galėtume pasidaryti paprastus baldus. Tada svarstėme, ar mes kokie „brūsokai“, kad negalime jų pasigaminti? Patirties nebuvo, tik noras. Iki tol buvau namuose daręs remontą, jeigu reikėdavo, ką nors sumeistraudavau iš medienos, esu dėjęs ir medines grindis, bet buvau visiškas savamokslis. Gal tik šiokį tokį kiaulės lovį būčiau galėjęs padaryti“¸ – kaip visada, gera doze humoro savo kalbą nuspalvina pašnekovas.
Mieli širdžiai
Inžinieriaus mechaniko specialybę turintis V.Zakaryza su projektuotoju sūnumi pirmuosius baldus terasai pasidarė iš pušies. Patys piešė eskizus, ieškojo lentų ir suko galvas, kaip viskas atrodys.
Pašnekovas šypsosi, kad pirmieji baldai nėra tobuli, bet labai mieli širdžiai, todėl dar ir šiandien tebestovi terasoje.
„Buvo labai didelis ūpas juos pasidaryti. Dirbau ir po darbo, ir prieš darbą. Savaitgaliais darbuodavosi ir Donatas. Buvo smagu ir rankos niežtėjo“, – prisipažino V.Zakaryza.
Susipirko įrankius
Kai pirmuosius dviejų Zakaryzų sukurtus baldus pamatė pažįstami, prireikė ir jiems tokių pat.
Kadangi namuose specialių medžio apdirbimo įrankių nebuvo, todėl dalį jų teko nusipirkti, vėliau rinkinį papildyti naujesniais, modernesniais. Taip ir užsisuko ratas, sulaukė prašymų padaryti stalą, suolą, vėliau išaugusių iki įmantresnių užsakymų, reikalaujančių kažko naujo, nematyto ir egzotiško. Pirmiausia, pačiam meistrui.
„Netrukus perėjau prie sudėtingesnių dalykų. Pradėjau klijuoti medieną, kad suspaustas medis būtų kaip plokštė. Pats pasidariau suspaudėjus, kad neliktų tarpų. Pradėjau dirbti su keliomis medžio rūšimis, jas klijuoti, derinti tarpusavyje. Viską, ko prašė: langą, duris, porankius traktoriui, dariau iš užsakovų medienos, kad paskui nebūtų pretenzijų“, – pasakojo Z.Zakaryza.
Draugo pageidavimu
Tarp pirmųjų savamokslio staliaus darbų – medinis kryžius, stovintis Petkūnų kaime, Truskavos seniūnijoje. Ąžuolinį kryžių draugas paprašė padaryti ir padėti pastatyti jo pažįstamiems žmonėms priklausiusioje sodyboje.
„Apvažiavau apylinkes, apžiūrėjau stovinčius kryžius, paskaičiavau proporcijas. Ant kryžiaus padariau nedidelius pagražinimaus Apie šį kryžių dar buvau padaręs ir ąžuolinę tvorelę, bet ją kažkas „pasiskolino“. Tas ąžuolinis kryžius stovi mūsų kaime. Esu padaręs tik vieną kryžių. Gal tam įtakos turi ir tai, kad mėgstu nestandartinius darbelius ir patinka daryti tik po vieną kitą, o ne užsiimti serijine gamyba“, – sakė V.Zakaryza.
Kėdžių istorija
Sukūrus kryžių kilo mintis savo namams pasigaminti suskleidžiamą ąžuolinį stalą ir šešias kėdės iš klevo.
„Pasidariau vieną stalą ir devynias kėdes. Galvojau, kad trečdalis bus brokuotos, juk tai vieni pirmųjų mano, kaip staliaus, darbų, todėl tris tikrai reikės išmesti ir liks tik šešios. Lygiai tiek, kiek reikia“, – šypsosi V.Zakaryza.
Bet visos devynios kėdės buvo padarytos puikiai, prikibti nebuvo prie ko ir pats meistras stebėjosi, jog viskas pavyko be jokių nuostolių. Dabar šeimos namus puošia nestandartinis komplektas – rankų darbo ąžuolinis stalas ir šešios klevo kėdės. Dvi tėvas atidavė sūnui Donatui, o dar vieną padovanojo.
Užėjo noras
Vienas pirmųjų eksperimentų buvo ir sumanymas padaryti baro kėdę. Pagamino, padovanojo. Po to tas pats įvyko su antrąja kėde. „Nežinau kodėl, bet vis užeina noras daryti tai, ko nesu bandęs. Pagaminu vieną ar kitą daiktą ir ieškau naujos idėjos. Mintys kyla savaime, specialiai neieškau. Dėl tų baro kėdžių, tai net nežinau, kur jas reikėtų dėti, bet užėjo noras ir, va, kėdė. Tas pats nutiko su supamu krėslu, kuris dabar stovi verandoje. Sumaniau, padirbėjau, dabar tas krėslas stovi nelaimingas verandoje. Neblogas išėjo, bet nėra kur pastatyti ir nėra kam juo naudotis“, – šypsosi V.Zakaryza.
Dovanos anūkui
Kol kas pašnekovo sodyboje yra ir daugiau meistro sukurtų nenaudojamų dalykų. Laimei, netrukus jų prireiks. Dėl karantino laikinai negali apsilankyti sūnaus Rimanto šeima su pusantrų metų anūku iš Vilniaus. Namų kieme mažajam Vincui senelis pastatė savo rankomis kurtas sūpynes ir patogią uždaromą smėlio dėžę su suoliukais.
Stalius tikisi, kad pasibaigus karantinui ir atšilus orams, šie daiktai anūkui tikrai pravers.
Kreivas stalas
Vėliau medžio drožinių sąrašas plėtėsi, augo sulig pašnekovo fantazija ar užsakovų pageidavimais: kelių medienų rūšių klijuoti baldai, stalai, kėdės, langas, durys, medžiotojo sostas, kopėčios…
Visų ir neišvardinsi, tačiau kiekvieną jis puikiai atsimena, lyg vakar darytą.
„Namuose stovi optiškai apgaulingas staliukas, kuris pažiūrėjus atrodo kreivas, nors jis visai normalus. Dvylikai paršiukų, tikrų, ne iš pasakos, esu padaręs „servizą“ – lovį. Atrodo, lengva, bet juk reikia, kad jis būtų patvarus ir nepraleistų vandens. Vėliau paprašė bendruomenei padaryti tokį atrakcioną, skirtą smagiam alaus gėrimui. Gavau fimuotą medžiagą, kaip prietaisas atrodo, padariau“, – smagiausius darbus šmaikščiai prisimena V.Zakaryza.
Nors jis pagamino daugybę medžio darbų, tačiau niekada nebandė drožti medinių šaukštų, mentelių ar šakučių ir to neplanuoja daryti ateityje. Per smulku ir neįdomu, sako jis.
Tobulų nėra?
Seniūnas pasakoja, kol perėjo prie mažesnių medžio darbų: padėkliukų, dubenėlių, lentelių ir kitų smulkių dalykėlių, praėjo ketveri metai „Ilgai sukau galvą, kaip juos išdrožti. Vis bandžiau ir bandžiau. Iki to laiko nebuvau jokio indo padaręs. Dabar kiekvienas, nes viską gaminu rankomis, išeina vis kitoks. Tiesą sakant, nė vienas mano darbas nėra tobulas. Nepaisant tos aplinkybės, vienas kitas yra mielesnis širdžiai ir akiai, bet visi turi kažkokį mažą broką, kurio kiti, tikėtina, gal ir nepamato“, – atviravo V.Zakaryza.
Brokas ar ne, bet paprašytas stalius paskaičiavo, kad nedidelių medinukų: padėkliukų, lentelių ar dubenėlių, yra sukūręs daugiau kaip šimtą, neskaitant didžiųjų darbų. O užsakovų neatsigina, nors ir renkasi kurti tik tai, kas jam patinka ar yra nauja, dar jo dar nebandyta.
Gerai, jei nepeikia
Pasak pašnekovo, frezavimo staklėmis daryti darbai jam nemieli, nes visi būna vienodi, tokios pačios formos ir be jokių paraitymų. Todėl kiekvienas seniūno darbas – vis kitoks, ir nesvarbu, mažesnis ar didesnis tai kūrinys, vis tiek yra iščiupinėtas, drožtas, šlifuotas ir dailintas tol, kol meistrui atrodo gražus akiai, dailių formų, puikiai suklijuotas, patogus ir mielas pačiupinėti. Beje, V.Zakaryzos gaminti padėkliukai, kadangi liečiasi su maistu, yra ekologiški – nutepti karštu maistiniu aliejumi ir bičių vašku.
„Jau sakiau, kad visi mano darbai netobuli, gal todėl ir mieli. Nemėgstu daryti vienodų. Namuose turiu medinį kalną priverstų savo darbų, tai, jeigu kam reikia seniūnijoje ar bendruomenėje dovanos, ateina pas mane. Tikiuosi, kad mano darbų tie, kuriems jie dovanojami, „nebrokija“, nes man sarmata būtų juos vežti į muges ar kitaip viešai pardavinėti“, – pusiau juokais, pusiau rimtai samprotavo V.Zakaryza.
Ramus metas
Kas sunkiausia? Ogi, pasidaryti kokybiškus ruošinius sudėtingesniems darbams, tinkamai suklijuoti medieną, kad vėliau darbai nebūtų sukrypę, susisukę.
„Nesu baigęs dailės studijų, piešti nemoku, todėl kaip išeina, taip pats nusipiešiu eskizus. Po to darau ruošinius. Dabar, kai šalta, nieko negaliu dirbti, nes ūkinis pastatas paverstas mano dirbtuve.
Žiemą čia gana vėsu, todėl negaliu klijuoti medienos ar atlikti kitų darbų. Kai atšyla, mažuosius: indus, padėkliukus, drožiu malkinėje, kur tik dulkės rūksta ir pjuvenos skraido. Žodžiu, žiemą atostogauju nuo medžio“, – kalbėjo V.Zakaryza.
Žiemą jis dirba tik tada, kai būna pliusinė temperatūra ir tuomet daugiausiai meistrauja padėkliukus.
Medžio kaprizai
Vieną kartą staliaus paprašė iš seno ąžuolo išdrožti dubenį.
„Padariau, o kai netyčia jį pakėliau prieš saulę pažiūrėti, ar dailus išėjo, pamačiau, kad turiu „bliūdą“ su skylutėm – kiaurasamtį. Pasirodo, tas ąžuolo guzas, skirtas dubeniui daryti, visas buvo mažyčių kinivarpų išvarpytas, bet iš pradžių plika akimi nesimatė“, – nutikimą šmaikščiai prisimena V.Zakaryza.
Pliauskų „šokiai“
Anot drožėjo, dirbant su medžiu niekada nereikia galvoti apie kitus dalykus, tik būtina mintyti apie tai, ką dabar darai, nes kitaip medienos gabalas gali skaudžiai pamokyti, o ir darbas išeis nekoks.
Todėl mintims šovus į dausas ar akis suktelėjus kitur, jis keliskart, kaip sako, gavo per kaktą. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
„Pora kartų pjaustant pliauskos taip šovė, kad nugriuvau ant grindų. Laimei, gana sėkmingai. Kartą lūžo piršto kaulas. Tada negalvojau, kad tai rimta, todėl pas daktarus atsidūriau tik tada, kai užbaigiau gaminį“, – pasakojo V.Zakaryza.
Nemėgsta serijinių
Seniūnas prisipažino, kad laikas, praleistas medžio dirbtuvėse, pats geriausias poilsis ir vaistas nuo darbo seniūnijoje, leidžiantis atitrūkti nuo minčių apie nuveiktus ir nepadarytus darbus.
„Norisi atsipalaiduoti. Be to, dar yra dalykų, kurių nebanžiau. Sunku padaryti gerą dalgio kotą, jo nesu gaminęs. Turiu prašymą pagaminti laiptus, tai tikrai būtų nelengva. Dabar svarstau, ką daryti.
Labai norėtųsi pabandyti. Man patinka išmėginti kaskart naujus dalykus, nemėgstu serijinių darbų“¸ – teigė V.Zakaryza.
