– Neseniai grįžote iš vaikų teatro festivalio, kuriame buvote susitikę su kūrėjais iš viso pasaulio. Kokius įspūdžius, naujas mintis parsivežėte?
Raimondas: Man, kaip artistui ir pedagogui, buvo puiki galimybė pamatyti, kuo gyvena teatras vaikams kitose pasaulio šalyse. Per savaitę pamačiau net 13 spektaklių, kurie man parodė, kad vaikams kurti galima labai drąsiai ir rimtomis temomis.
Aušra: Įsiminė spektakliuose nagrinėjamos temos – jos, atrodytų, tokios nevaikiškos: klimato kaita, pornografija, lyčių lygybė, migracijos krizė, pabėgėlių krizė. Daugeliui vienareikšmiškai įsimintiniausi du festivalio darbai kalbėjo apie senatvinę demenciją ir krizes šeimoje. O viskas pasakojama taip paprastai, netgi tiesmukai, nesumenkinant vaiko gebėjimo suprasti, nevyniojant į vatą ir neverčiant į vaikų kalbą. Taip pat yra ir su medžiagos pateikimu – įėjęs į salę neatspėtum, kad spektaklis skirtas vaikams. Scenografija minimalistinė, objektyvizuota, bet aiški.
– Raimondai, jūs buvote atrinktas į festivalio „Next Generation“ programą. Trumpai papasakokite, koks tai projektas ir kam jis skirtas?
Raimondas: Programa jungia jaunus žmones iš viso pasaulio. Kiekviena šalis joje turi po vieną atstovą, o aš turėjau garbės atstovauti Lietuvą. Aktoriai, režisieriai, vadybininkai, dramaturgai, scenografai ir kiti menininkai gauna galimybę susijungti į vieną komandą ir dalintis mintimis apie teatro vaikams galimybes. Ten susipažinau su daugybę jaunų menininkų, su kuriais visą savaitę gyvenome nuo ryto iki nakties. Susikūrė bendruomenė, su kuria apsikeitėme kontaktais, galvojome, kaip galime vienas kitam padėti. „Next Generation“ programos vienas iš tikslų buvo suburti žmones, kad jie galėtų bendradarbiauti, kooperuotis bendriems projektams, ieškoti galimybių kurti kartu.
– Šio festivalio tema buvo „Teatro dabartis. Nežinomybės link“. Taigi, kur šiandien yra pasaulinis vaikų teatras ir kas jo laukia ateityje?
Aušra: Pasaulinį vidurkį išvesti sudėtinga, nes šalių kultūros lygiai stipriai skiriasi. Galiu tik atkreipti dėmesį, kad labai plati tema pasirodė vaikų su raidos sutrikimais įtraukimas. Norvegijoje tai net nėra išskirtinumas, ten jaučiasi mažesnė socialinė atskirtis. Profesionalų vedamose diskusijose dažnai būdavo skiriama laiko būtent šiai temai aptarti, diskutuoti, kaip kultūros darbuotojai turi mokėti prisitaikyti, aptarti konkrečius metodus. Škotų baleto „Barrowland Ballet“ darbas mokyklinukams „Tiger Tale“ turi specialią versiją „Playfull tiger“, kurioje ta pati istorija, ta pati choreografija yra atliekama vos 6-8 autizmo sutrikimą turintiems vaikams. Jie yra atradę tam tikras technikas, kaip perkurti spektaklį, kad vaikas tikrai jame sudalyvautų, o ne būtų pasyviu žiūrovu, kuriam meno kūrinys net nėra pritaikytas. Man tai paliko didelį įspūdį, tikiuosi, kad ir Lietuvoje imsimės tokių adaptacijų ir planuojame teatre „Pradžia“ kitąmet būtent tuo ir užsiimti.
Raimondas: Skirtingos kultūros kuria skirtingai. Įsiminė vienas darbas, kuriame brazilas vaidina dailininką, piešiantį ant didelio balto popieriaus lapo. Per spektaklio pristatymą vaizdo įraše buvo matyti kaip vaikai iš jo šalies piešia, juokiasi, drąsiai dalyvauja. Tačiau tą patį spektaklį parodęs Norvegijoje jis nesulaukė tokio įsitraukimo. Kitoks klimatas, kitokie žmonės, kitokia kultūra. O kas laukia teatro pasakyti negaliu. Būna akimirkų, kai galvoju, kad tai – geriausia, ką žmonės galėjo sugalvoti, o kartais, matydamas tuščias sales, pagalvoju, kad teatro šiais laikais niekam nereikia. Aš tik žinau, ką pats norėčiau daryti su teatru, ir ką pasiekti. Tikiuosi, mano norai ateityje pavirs materija ir galėsiu džiuginti viso pasaulio vaikus.
– Kalbant apie ateitį, kokie artimiausi teatro „Pradžia“ planai?
Aušra: Tų planų tiek, kad belieka viską suspėti. Dabar ruošiamės vykti į Tokijų. Gegužės mėnesį ten vyks „Assitej World Congress“ ir vaikų teatro festivalis. Tikimės sutikti nemažai tų pačių dalyvių ir pratęsti užsimezgusias draugystes, sutikti naujų įkvepiančių žmonių. Intensyviai bendraujame su jau minėtu „Barrowland Ballet“, norime ne tik atsivežti jų spektaklį į Lietuvą, bet ir pasikviesti kūrybinę komandą dirbtuvėms. Tikiu, kad Lietuvos vaikų teatro kūrėjams būtų nepaprastai naudinga bendrauti ir dirbti su tokiais profesionalais. Na, o pagrindinis tikslas yra tęsti pradėtą veiklą, įgyvendinti repertuarą, kiekvieną savaitgalį kviesti šeimas į renginius teatre.
Raimondas: Mano planuose – bendradarbiavimo su „Next Generation“ bendruomene tąsa. Jau dabar mezgame ryšius, dalinamės galimybėmis dalyvauti skirtingose veiklose. Na, apie planus Aušra daug pasakė. Aš esu jos komanda, jos tikslai atitinka mano tikslus. Viena slapčiausių mano svajonių yra padaryti taip, kad kiekvienas vaikas Lietuvoje galėtų pamatyti bent po vieną kokybišką spektaklį per metus.
