Nors praėjo daugiau negu septyniasdešimt metų, kai sąžinės laisvė tapo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir apskritai tarptautinės teisės saugoma universalia žmogaus teise, tačiau ši pamatinė žmogaus teisė šiandieną vadinama „užmirštąja teise“. Galima išskirti keletą to priežasčių. Pirma, ką sąžinės laisvė kaip sąvoka reiškia, nėra pakankamai aišku. Antra, (teisės) moksle sąžinės laisvės temai skiriama gerokai per mažai dėmesio. Trečia, teisės į sąžinės laisvę išaiškinimų stygius teismų praktikoje lemia šios teisės turinio neaiškumus. Ketvirta, neretai ši teisė sulyginama su teise į sąžine grįstus prieštaravimus (karo tarnybos ar kitais atvejais), nors toks požiūris yra per siauras siekiant atskleisti daug platesnės apimties teisės į sąžinės laisvę sampratą. Penkta, sąžinės laisvė iki šiol laikoma religijos laisvės ir jos išraiškos sinonimu, kas iš esmės neatitinka tikrovės gyvenant pasaulietiškumo principais besiremiančioje realybėje.
Be to, teisė į sąžinės laisvę ir toliau populiariai laikoma kaip neliečiamas vidinės laisvės turėti įsitikinimus aspektas ir tai, aišku, atitinka Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir kitų pagrindinių tarptautinių dokumentų kūrėjų intencijas. Tačiau, paradoksalu, šiuolaikiniame pasaulyje deklaruojamas sąžinės laisvės absoliutumas jau kuris laikas neleidžia pastebėti ne tik didėjančių apribojimų asmenims ir jų grupėms gyventi pagal sąžine grįstus įsitikinimus, bet, kas yra ypač pavojinga, kad pati vidinė žmogaus laisvė turėti įsitikinimus yra tapusi taikiniu siekiant pakeisti pavienių asmenų, grupių ar visos visuomenės įsitikinimų sistemą. Šiais trimis lygmenimis poveikis pasireiškia, pavyzdžiui, vadinamų ,,suverenų“ judėjimu, nukreiptu į pastangas pakoreguoti pavienių asmenų įsitikinimų visumą, dezinformacijos, netikrų naujienų ir propagandos mašina, kurios pagalba siekiama pakeisti dalies visuomenės įsitikinimus jautriais visuomenei ir jos ateičiai klausimais, ar valstybinė politika bandanti tam tikrą ideologiją paversti visuomenės sąžinės laisvės ribomis. Šalia to, augantys sąžinės konfliktai dėl daugybės klausimų, pavyzdžiui, dėl torto pardavimo kitokių įsitikinimų asmenims, dėl įsitikinimus išreiškiančių sportininkų rūbų dėvėjimo Olimpinėse žaidynėse, ar dėl abortų visiško draudimo politikos, ir net pasikėsinimai nužudyti dėl įsitikinimų, rodo, kad sąžinės laisvė tampa taikiniu. Visa tai lemia su sąžinės laisve susijusių tarpdisciplininių tyrimų būtinybę.
Permąstant teisės į sąžinės laisvę sampratą
Dvi metodologinės teorijos, kaip parodė atliktas podoktorantūros tyrimas, gali būti pritaikytos, siekiant suformuluoti šiuolaikinę realybę atitinkančią ir į kylančias grėsmes leidžiančią adekvačiai reaguoti teisės į sąžinės laisvę sampratą. Kalba eina apie teisės ir moralės filosofo Imanuelio Kanto valios autonomijos ir politikos filosofės Cecile Laborde integralumo metodologines teorijas. I. Kanto valios autonomijos ir teisės į laisvę teorijos atsiskleidžia jo moralės, religijos ir teisės filosofijos darbuose, tuo tarpu C. Laborde integralumo teorija išnagrinėta 2017 metais išleistoje knygoje pavadinimu „Liberalizmo religija“. Būtent šių koncepcijų pagrindu podoktorantūros tyrime, kuris startavo 2022 metų rudenį, bandoma suformuluoti ir atskleisti šiuolaikinę teisės į sąžinės laisvę mokslinę sampratą. Tokios sampratos suformulavimo galimybių tema diskutuota podoktorantūros tyrimo metu 2023 m. balandį suorganizuotoje tarptautinėje konferencijoje pavadinimu „Sąžinės laisvė globalaus (ne)saugumo laikotarpiu“. Šalia bandymo permąstyti teisės į sąžinės laisvę mokslinę sampratą, podoktorantūrs tyrime pateikiami siūlymai, kaip galima būtų papildyti Europos Žmogaus Teisių Teismo taikomą testą, kurį teismas taiko vertinant asmens įsitikinimų atitikimą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos reikalavimams.
Dar 1982 metais Europos žmogaus teisių teismas nustatė tam tikrą keturių kriterijų testą vertinant asmens požiūrių, religinės ar kitokios prigimties įsitikinimų atitikimą Konvencijos reikalavimams. Testo esmė, paprastai tariant, yra ta, kad tam tikras religinės ar kitokios prigimties įsitikinimas ar jų visuma turi pasiekti tam tikrą patikimumo, rimtumo, sąryšio (sanglaudos) ir svarbos lygį, kad jį būtų galima laikyti religija arbe tikėjimu (įsitikinimu) pagal Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 9 straipsnį. Be to, tenka pareiga atsakyti, ar konkretus veiksmas ar veiksmų visuma, dėl kurios atitikimo teisei kilo ginčas, iš tikrųjų yra konkrečios religijos arba tikėjimo (įsitikinimų sistemos) išraiška. Atsižvelgiant į paminėtus keturis testo reikalavimus, kai kurių mokslininkų keliamas klausimas, ar teismas gali turėti teisę nuspręsti už žmogų, kas yra prasminga, svarbu ar rimta žmogaus autonomiškos valios lygmeniu ir kurie žmogaus suvokiamo gėrio elementai yra lemiami jo saviraiškos laisvės požiūriu. Jei keturių kriterijų būtų laikomasi griežtai ir visa apimtimi, ko praktikoje dabar nėra, nes Europos žmogaus teisių teismas iki šiol nėra visapusiškai išaiškinęs jų turinio (išskyrus lakoniškus pasisakymus kai kuriose pastarųjų penkių metų bylose, kuriose tik rimtumo kriterijus trumpai analizuojamas), daugelis įsitikinimų vargu, ar begalėtų būti pripažįstamais atitinkančiais Konvencijos raidę ir turinį. Manytina, kad būtinas toks teisės į sąžinės laisvę sampratos, o sykiu ir aptariamo testo, permąstymas, kuris leistų šiuolaikinėje realybėje įprasminti, kad, kaip ne kartą teismas Strasbūre yra pasisakęs, teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę yra demokratijos esmė, o šios trigubos teisės pagrindas ,,visų pirma, yra individualios sąžinės reikalas“.
Ieškant universalios teise grįstos formulės, kuri sąžinės laisvės principą leistų suformuluoti taip, kad Europoje gyvenantis tikintysis ar netikintis žmogus su savo asmeninėmis pažiūromis ir įsitikinimais galėtų jaustis nevaržomas teisės į sąžinės (be to, ir į minties) laisvę prasme, siūlytina performuluoti teisės į sąžinės laisvę sampratą pasitelkiant, pirmiausia, I. Kanto teisės ir moralės teoriją. Kanto teorijos aktualumo laisvės ir saugumo šiuolaikinėje realybėje tema podoktorantūros tyrimo metu, be kita ko, buvo nagrinėta 2024 m. balandžio mėnesį organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Dronai virš manęs ir moralinė teisė manyje: (ne)saugumas ir laisvė XXI amžiuje“. I. Kanto moralės teorijoje kategorinio imperatyvo trečioji formulė ir vienintelės įgimtos teisės į laisvę, kaip vidinės ir išorinės nepriklausomybės, supratimas, permąstytas ir atitinkamai pakoreguotas šiuolaikinės realybės kontekste, gali tapti tuo metodologiniu instrumentu, kuris įgalintų suformuluoti teisės į sąžinės laisvės sampratą. Kanto autonomijos, pareigos ir laisvės apibrėžimai suteikia galimybė apmąstyti, kaip į sąžinės laisvės kaip teisės principo turinį sugrąžinti valios autonomijos ir laisvės kaip nepriklausomybės elementus.
Kanto darbai pasižymi sąžinės apibrėžimų įvairove ir laisvės sampratos visapusiška analize moralės, religijos ir teisės filosofijos šviesoje. Taigi siekiant apibrėžti I. Kanto sąžinės laisvės sampratą, reikalinga ne tik kritiškai įvertinti I. Kanto rašymo metu buvusį socialinį kontekstą, bet ir išgryninti sąžinės ir laisvės apibrėžimus. Nesileidžiant į detales, galima trumpai žvilgtelti į Kanto sąžinės ir laisvės sintezės keletą argumentų. Pasak I. Kanto, laisvė yra nesuderinama su prievarta prieš sąžinę. Sąžinės apibrėžimų įvairovėje galima išskirti keletą esminių apibūdinimų. Sąžine Kantas laikė besąlygiška pareiga būti tikram, ar veiksmas, kurį ketinama atlikti, yra gėrio ar blogio išraiška. Sąžine I. Kantas taip pat prilygino vidiniam teisingumo teismui, kuriame praeityje atlikti žmogaus poelgiai vertinami pagal moralinio įstatymo kategorijas. Svarbiausia, kad pagal I. Kantą sąžinė vaidina esminį vaidmenį kategoriniam imperatyvui, kaip objektyviai teisei, tampant vidinių žmogaus valios nuostatų pagrindu. Visose trijose I. Kanto kategorinio imperatyvo formulėse vidinės nuostatos yra raktinis elementas. Kategorinio imperatyvo trys formulės, pagal I. Kantą, įtvirtina, kad, pirma, tik veikdamas remiantis vidine nuostata žmogus savo valios sprendimais ir poelgiais siekia išreikšti universalų dėsnį; antra, tik veikdamas remiantis vidine nuostata žmogiškumas (žmogaus orumas savo asmenyje ir kituose žmonėse) laikomas tikslu savaime, bet niekada priemone; ir, trečia, tik veikdamas remiantis vidine nuostata žmogus įsisąmonina save per laisvos valios sprendimus ir poelgius kaip universalaus dėsnio kūrėją, o tai reiškia, kaip autonomiškai veikiančią asmenybę.
Pagal I.Kanto teoriją, laisvė yra tada, kai autonomiška valia atranda save esant priklausoma nuo vidinio moralinio įstatymo. Sąžinės vaidmuo tiesiant šiuos priklausomybės ir nepriklausomybės tiltus yra esminis. Tikroji ,,kantiška“ laisvė yra tada, kai objektyviai ir subjektyviai laikomasi moralės įstatymo. Arba, kai elgiamasi ne tik pagal formalią teisės raidę dėl įstatymo primestos pareigos ar dėl akių, bet iš vidinės pareigos. Subjektyvus santykis su vidine laisve yra vidinė nuostata, o empirinis vidinių nuostatų žinojimas ir atpažinimas bei pats prigimtinis įgūdis ieškoti ir atrasti savyje vidinę nuostatą yra besąlygiškai svarbus laisvos ir autonomiškos asmenybės įgūdis. Jei laikyti, kaip kad Kantas daro, sąžinę autoritetu, esančiu žmogaus viduje, skirtu stebėti ir kontroliuoti vidinius įstatymus ir jų laikymąsi, tuomet pats empirinis tam tikrų vidinių nuostatų atpažinimas jokiu būdu negali būti laikomas aklu. Sąžinė yra moralinio dėsnio reikalavimų įsisąmoninimas ir pagal šiuos reikalavimus sąžinė nuolat užsiėmusi vidinių nuostatų paieška. Kaip Kantas sako, sąžinės ugdymas, rėmimasis sąžine siekiant laisvės yra besąlygiška žmogaus pareiga.
Šiandienos sąžinės laisvės iššūkiai ir podoktorantūros tyrimo rezultatai
Vieniems autoriams atrodo, kad teisė į susivienijimų laisvę yra pagrindinė žmogaus teisė, kitiems – kad teisė į orumą yra „motina-teisė“ žmogaus teisių sistemoje. Vis dėlto prisiminus Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos priėmimo procesą, būtent sąžinės ir minties laisvės vertybes buvo siekiama įvardinti šventomis ir absoliučiomis teisėmis. Teisės į sąžinės laisvę tyrimai yra būtini, aišku, ne tiek ir ne tik dėl to, kad ši teisė laikytina pagrindine žmogaus teise ir žmogaus laisvės ir saugumo esmine garantija šiuolaikinėje realybėje.
Gyvenamas laikas neretai įvardijamas kaip valdžios autoriteto krizės ir asmeninės autonomijos krizės laikotarpiu. Įdomu pažymėti, kad I. Kanto darbuose abi šios krizės taipogi yra aptariamos. Kalbant apie asmens autonomiją, dalis žmonių sąmoningai nustoja remtis savo protu priimant autonomiškus ir laisvus sprendimus, o vietoj to pasitelkiamas dirbtinis intelektas arba patikima politinių, religinių, ideologinių „influencerių“, arba Kanto terminais sakant, ,,minties ir įsitikinimų globėjų, kurie noriai prisiima vaidmenį vadovauti žmogaus įsitikinimams“, sprendimais. Kalbant apie valdžios autoritetą, nepasitikėjimo augimas viešojo valdymo institucijomis ir dezinformacijos, netikrų naujienų bei propagandos išviešėjimas reikšmingai įtakoja asmeninius įsitikinimus ir kolektyvines įsitikinimų ir požiūrių sistemas. Šiame kontekste pavojus žmogaus laisvei turėti įsitikinimus ir gyventi pagal juos tampa labai realus. Štai kodėl yra svarbu atsigręžti į sąžinės laisvės būklę ir tai, kaip žmogus ir valstybė supranta šios prigimtinės teisės esmę.
Dviejų metų podoktorantūros laikotarpiu tiriant teisės į sąžinės laisvę sampratos klausimus pasiekti atitinkami rezultatai: atliktos mokslinės stažuotės į keturis pasaulio universitetus; suorganizuotos dvi tarptautinės mokslinės konferencijos, kurių vaizdo įrašai pasiekiami viešoje erdvėje; parašyti penki moksliniai straipsniai (anglų kalba), iš kurių du parašyti su bendraautoriais.
Be to, parašytos dvi monografijos (anglų kalba): monografija, parašyta podoktorantūros tyrėjo, skirta šiuolaikinės teisės į sąžinės laisvę tyrimams. Kita monografija (kolektyvinė monografija) yra dviejų podoktorantūros laiku suorganizuotų konferencijų pranešėjų ir kviestinių pasaulio mokslininkų kolektyvinis darbas, kurios redaktoriumi ir kelių skyrių autoriumi yra podoktorantūros tyrėjas. Kolektyvinė monografija skirta Imanuelio Kanto idėjų aktualumo šiandieniniame pasaulyje, taip pat laisvės, žmogaus teisių ir saugumo šiuolaikinėje demokratijoje temoms. Abi monografijos bus išleistos 2025-ųjų eigoje tarptautiniu mastu pripažintose leidyklose.
Podoktorantūros tyrimą atliko šio straipsnio autorius Mykolo Romerio universiteto stažuotojas dr. Juozas Valčiukas, vadovaujamas profesoriaus dr. Andriaus Bielskio. Podoktorantūros tyrimui finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT) pagal sutartį Nr. S-PD-22-61.
