Ieškodama savęs, išbandė daug darbų
Simona susidomėjimą floristika pajautė dar paauglystėje, kai jos močiutė, būdama floristė ir turėdama daug gėlių, leido merginai ateiti, mokytis bei bandyti pačiai rišti puokštes.
„Ji man leisdavo prisiskinti gėlių ir eksperimentuoti. Būtent tada užsikabinau ir pradėjau svajoti, kad vieną dieną būsiu floristė, – prisimena S.Vaškytė. – Mane veždavosi kartu į parodas, tad užaugau su profesionaliais floristais, daugumą jų pažinojau. Mane tai labai įkvėpė – galvojau, kad pati tokia būsiu.“
Įstojusi mokytis floristikos, Simona, nors studijas ir pabaigė, neilgai trukus suprato, kad galbūt tai yra ne jos kelias. Kaip ji sako, būnant 18-os, yra normalu nežinoti, ką iš tiesų nori pasirinkti.
„Tuo metu atrodo, kad ta viena specialybė, kurią įgysi, bus visam gyvenimui, – neslepia S.Vaškytė. – Vėliau pasirinkau kultūrinės veiklos vadybą ir norėjau būti renginių organizatorė. Tuomet nusprendžiau, kad gal man labiau patiktų būti vestuvių planuotoja. Galų gale vis tiek išėjau dirbti į gėlių parduotuvę, kur pataikiau pas itin profesionalų floristą, išmokiusį mane daug paslapčių. Tuomet supratau, jog mano vieta yra tarp gėlių.“
Supratusi, kur yra tikrasis jos pašaukimas, Simona vis tiek nuo jo nutolo – iš Klaipėdos persikėlusi gyventi į Vilnių, moteris nusprendė rasti naują sritį, kurioje taip pat būtų gabi ir galėtų dirbti.
„Pamaniau, kad noriu būti vadybininkė. Blaškiausi kelerius metus – išėjau dirbti į barą, kur sukaupiau nemažai patirties, pažinčių, bet gėlės visada buvo šalia. Gyvenau 14 kv. m kambarėlyje, kuriame darydavau puokštes.
Pagaliau pasiryžau atidaryti ką nors savo, bet tuo metu gavau pasiūlymą pradėti dirbti su stabilizuotais augalais – tai yra visiškai kitokia sritis, kur labiau dirbi su biurais ir darai augalų sienas. Iš pradžių buvo labai įdomu, bet paskui supratau, jog blaškausi be reikalo. Turbūt reikėjo laiko suprasti, kad skintos gėlės yra tai, kas manyje gyveno visą laiką“, – pasakoja S.Vaškytė.
Nors kurį laiką Simona užsiėmė kitais darbais, jos mintyse visada kirbėjo noras sugrįžti prie gėlių. Vis dėlto kartu šį troškimą lydėjo didelė baimė.
„Kai tik nustojau dirbti su gėlėmis, man atrodė, kad jos nusibodo, buvo pernelyg monotoniškas darbas. Pradėjusi dirbti kitur, galvojau, Dieve, kaip pasiilgau gėlių, – šypsosi S.Vaškytė. – Dabar, kai truputį nuo jų atsitraukiu ir, pavyzdžiui, atostogauju, gėlių ilgiuosi.“
Pradėjusi dirbti kitur, galvojau, Dieve, kaip pasiilgau gėlių.
Simonos nuomone, kai esi jaunas, yra baisu įsipareigoti vienai sričiai. Ji pati save apibūdina žmogų, kuris mėgsta dirbti ir nori daug pasiekti, o darbas su gėlėmis jai nepasirodė kaip vieta, kur būtų galima kopti karjeros laiptais.
„Šią sferą mačiau labai siaurai – maniau, kad galiu dalyvauti konkursuose arba atsidaryti savo gėlių parduotuvę, kurioje nuolat sėdėsiu. Atrodė nuobodu visą laiką daryti tą patį – taip yra, kol nežinai visos virtuvės ir kaip iš tiesų viskas platu.
Žinoma, kartu yra baimė, kad turi nepakankamai žinių, esi per jaunas pradėti verslą. Norisi išlaukti, kol vieną dieną turėsi pakankamai pinigų ir tada jau galėsi atsidaryti savo parduotuvėlę. O ta diena gali taip ir neateiti. Galiausiai supratau, jog nebus taip, kad jausiuosi visiškai tvirtai“, – sako S.Vaškytė.
Sustoti privertė liga
Blaškymasis per įvairius darbus Simoną taip išsekino, kad ją sustoti privertė onkologinė liga. Pernelyg daug atidavusi savęs darbui, moteris perdegė ir susidūrė su rimtais to padariniais.
„Įmonėje dirbau labai daug, nes visada norėjau būti pirmūnė. Be to, šalia užsiėmiau gėlėmis, siekiau turėti ir asmeninį gyvenimą, todėl nebelikdavo laiko miegui arba pavalgymui. Taip išsekinau savo organizmą, kad gavau gerą spyrį – ligą, kuri mane įžemino, pastatė ant kojų ir pasakė, jog dabar turiu daryti tai, ką sako širdis, – prisimena S.Vaškytė.
– Dar pusmetį iki šio lūžio žinojau, kad darau ne tą, ką noriu. Man tiesiog fiziškai skaudėjo širdį, jog esu ne savo vietoje, o tuo metu gyvenau gražiausius savo metus. Tuomet pradėjau galvoti, kodėl anksčiau nesiryžau pradėti savo verslo, kodėl viską numečiau, pabijojau. Turėjau laiko apmąstyti, kaip susidėlioti tolimesnį gyvenimą, kad būčiau laimingesnė.“
Anot Simonos, perdegimas po kurio laiko gali pasikartoti. Jos manymu, taip nutinka todėl, kad žmogus iš pradžių pažada nuo šiol labiau rūpintis savimi, o sugrįžęs į darbus, užsimiršta ir vėl praranda meilę sau.
„Man atrodo, labai užsisukame savo rutinoje, baimėse, išgyvenimuose. Atrodo, kad tai, kas vyksta tą dieną, yra svarbiausias dalykas, o jei ko nors nepadarysiu, viskas sugrius. Jei nemokame to sukontroliuoti, organizmas sustabdo, kai nebejaučiame saiko.
Ligos metu atsirado keistas jausmas, kai suvokiau, kad tai, kas man atrodė reikšminga, iš tiesų yra visiškai beprasmiška. Prisimenu, kad pergyvenau, jog turėsiu atšaukti kelerias vestuves vietoje to, kad nerimaučiau, kas vyksta su mano sveikata. Mažos problemos atrodo pačios didžiausios, o tai išsekina organizmą“, – tikina S.Vaškytė.
Ligos metu atsirado keistas jausmas, kai suvokiau, kad tai, kas man atrodė reikšminga, iš tiesų yra visiškai beprasmiška.
Simona džiaugiasi, kad visu blaškymosi ir ligos laikotarpiu ją itin palaikė aplinkiniai. Moters artimieji nuo paauglystės ją žinojo kaip gėlių mergaitę, tad ragino siekti svajonės.
„Vis dėlto mano šeimoje nebuvo nė vieno verslininko, tad visiems buvo baisu, kaip be jokio pradinio kapitalo eisiu ir viską darysiu. Kai nusprendžiau pradėti kurti verslą, mano sveikata vis dar buvo prasta, todėl tėvai nerimavo, ar sugebėsiu atlaikyti įtampą, tempą, nes teks daug dirbti.
Jie mane palaikė, bet kartu bijojo ir kurį laiką atkalbinėjo. Visgi po pusmečio tėvai suprato, kad mano nuomonės nepakeis“, – šypteli S.Vaškytė.
Ryžosi atidaryti savo gėlių parduotuvę
Dar sveikdama Simona aiškiai suvokė, kad nori atsidaryti savo gėlių saloną. Tuo metu kaip tik susidėliojo palanki situacija, kai moters draugė įkūrė savo parduotuvę, kurioje turėjo laisvą mažą patalpą. Būtent ten Simona ir įsikūrė.
„Labai džiaugiausi ir vertinau savo kambarėlį – jis man buvo pats gražiausias, kokį esu turėjusi. Tai buvo mano vieta, kur pagaliau po tiek metų galėjau daryti ką noriu. Jaučiausi užsispyrusi, tad man buvo visiškai nesvarbu, ar lentynos bus gražios, ar ne. Buvau pasiryžusi gėlės laikyti kad ir ant žemės“, – juokiasi S.Vaškytė.
Neturėdama jokio pradinio kapitalo, Simona neslepia, kad verslo pradžia nebuvo lengva. Visgi su šeimos ir draugų pagalba ji išgyveno pirmus metus.
„Pinigų turėjau minimaliai – tiek, kiek užtektų mėnesį susimokėti už nuomą, – atvirai sako S.Vaškytė. – Iš anksčiau buvau sukaupusi nedidelį klientų ratą, tačiau aplinkiniai padėjo jam prasiplėsti. Geriausia reklama yra iš lūpų į lūpas, tad nemažai naujų žmonių atėjo išgirdę rekomendacijas. Viską dariau mažais žingsneliais – iš pradžių ėmiausi visų, nors ir neapmokamų, projektų, visur norėjau dalyvauti. Niekas neįvyko iš karto.“
Anot Simonos, nemažai gėlių salonų užsidaro po kelių mėnesių, kadangi nesugeba išsilaikyti. Jos teigimu, per pirmus metus būtų naivu tikėtis pelno, tad reikėtų su tuo susitaikyti.
„Jei būčiau atsidariusi tik norėdama padaryti verslą, turbūt būčiau palūžusi ir po pusmečio užsidariusi, – pripažįsta S.Vaškytė. – Net jei kažkiek uždirbi, viską investuoji. Savo parduotuvėje dirbu jau ketverius metus ir tik dabar pradedu suprasti, kaip pasidaryti pelno.“
Pradėjus kurti savo verslą, Simonai daugiausia iššūkių kėlė buhalteriniai klausimai, klientų rato sukūrimas ir savo išskirtinumo atradimas.
„Atėjau turėdama daug žinių apie gėles, bet nulį apie verslą. Gėlių versle vienas sudėtingiausių dalykų yra išlaikyti pastovias pajamas, kadangi jos labai kinta. Kaip žinoti, kad visada bus užsakymų? Aš atradau socialinius tinklus, nors ten irgi ne viskas paprasta, – aiškina S.Vaškytė. – Taip pat reikia rasti savo autentišką braižą, kodėl pas tave turėtų eiti žmonės.“
Gėlių versle vienas sudėtingiausių dalykų yra išlaikyti pastovias pajamas.
Praėjusi daug sunkumų, šiandien Simona pagaliau jaučiasi laiminga. Nors praėję metai jai buvo sudėtingi, ji teigia supratusi, kiek daug šioje srityje dar yra nepadariusi.
„Patyriau nuosmukių, krizių, sviro rankos, buvau praradusi motyvaciją. Dirbdamas sau, neskaičiuoji laiko, o darbas iki išnaktų prie gero nepriveda. Tuomet hobis praranda prasmę, gėlės nervina, nors turėtų teikti džiaugsmą.
Įtakos turėjo ir pandemija, kai vieną dieną būna vienaip, kitą – kitaip. Be to, pasikeitė žmonių įpročiai, nebežinojau, į ką koncentruotis. Akimirką galvojau, kad galbūt reikėtų viską mesti ir pailsėti, bet tada supratau, jog kol kas nematau savęs niekur kitur. Dar žinau, kur galiu augti, ir dėl to jaučiuosi laiminga“, – sako S.Vaškytė.
Žmonėms, kurie jau ilgą laiką turi svajonę, bet nesiryžta jos įgyvendinti, Simona pataria nebijoti ir pabandyti, kadangi to nepadarius, vėliau gali tekti gailėtis.
„Jeigu turite idėją ir jau kurį laiką labai ja tikite, imkite ir pabandykite. Jei to nepadarysite, niekada nesužinosite, ar būtų pavykę, todėl save graušite, – ragina S.Vaškytė. – Skaudžiausia, ką galite prarasti, yra finansai, todėl neskubėkite investuoti. Viską darykite mažais žingsneliais. Jei tai iš tikrųjų bus jūsų veikla, ji pasiteisins, o jeigu ne, nebus taip skaudu.“
