Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2015 10 04

Tikra istorija. „9 pažinties metai, arba Kaip mes tapome daugiau nei draugai“

„Kad Aivaras yra mano žmogus, neįtariau 9-erius metus, kol vieną šių metų gegužės mėnesio dieną į galvą pirmą kartą šovė mintis apie jį ne tik kaip apie gerą draugą“, – rašo savo istoriją atsiuntusi Ji24.lt skaitytoja. Siūlome pasinerti į ieškojimų kupiną jos meilės kelionę...
Pora
Pora / „Fotolia“ nuotr.

Ši meilės istorija prasidėjo dar visai neseniai – gegužės mėnesį. Tikiu ir labai noriu, romantiškai kalbant, kad tęstųsi ji amžinai. Šios įdomios lyg filmo siužetas istorijos veikėjai yra Aivaras ir aš – Greta.

Su Aivaru susipažinau prieš 9-erius metus ir maždaug tiek pat laiko man reikėjo suprasti, kad jis – mano gyvenimo žmogus. Ilgokai užtrukau, bet tikrai, kaip ir patarlių tiesa byloja, geriau vėliau nei niekada.

Būti pora ne tas pats, kas būti tik gerais draugais.

Kartu mokėmės 4-erius metus gimnazijoje, buvome klasiokai. Gerais draugais tapome gal 10-oje klasėje. Tiek Aivaras, tiek aš esame labai paprasti, atviri, gero būdo žmonės ir šių savybių pakako tam, kad vienas kitą priskirtume prie ypatingesnių ir artimesnių žmonių rato.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Užgesintą gyvenimo šviesą vėl įžiebė naujoji meilė“

Vasarą, organizuodama dviračių žygius, kviesdavau ir jį. Vien dėl linksmo būdo, labai gero humoro jausmo, energijos, įdomių idėjų, taip sakant, dėl kompanijos. Kelionės su juo būdavo žymiai įdomesnės.

Tų bendrų savybių pakako tam, kad vienas kitu pasitikėtume. Jo visad drąsiai galėdavau prašyti pagalbos ar paslaugos: „Aiva, gal gali pafotošopinti nuotrauką? Aivarai, gali gal sujungti kelias dainas mūsų šokiui?“ (su draugėmis buvome sukūrę šokių grupę).

Pamenu, per matematikos kontrolinį atsisukęs aiškino man užduotį, į mokytojos drausminimus nekreipdamas per daug dėmesio. Po kiek metų, jau turėdamas merginą, vis tiek sutikdavo pagelbėti – kartais su didesniu, kitąkart gal su mažesniu entuziazmu, bet pagelbėdavo.

Kalbant apie kelias jo merginas, susipažinti su jomis man būdavo įdomu ir smalsu. O pavydas? Kokį pavydą galėdavau jausti? Juk Aivaras buvo mano klasiokas, mano draugelis. Jam visad linkėdavau gero.

Su juo žaisdavome žaidimus prie kompiuterių susėdę, kartais net iki paryčių susirašinėdavome, vadindavome vienas kitą sielos draugais, visąlaik vienas kitą gerai suprasdavome, visad pralinksmindavo mane jo juokeliai. Gal dešimtoje klasėje žinute jis prisipažino mane pamilęs.  

„Kodėl?  Kaip man reikės toliau įprastai su juo bendrauti?“, – pagalvojau. Bet į tai per daug dėmesio nekreipiau, draugeliais buvome toliau. Net ir žinodama, kad visus tuos metus jam patikau, galėdavau prie jo jaustis ramiai ir patogiai.

Tam, kad draugystė būtų įdomi, intymumas nebuvo būtinas –  užtekdavo draugiškai apsikabinti prieš atsisveikinant. Matydavau ir jausdavau, kad apkabindavo mane jis tvirčiau nei kitas, žiūrėdavo į mane nė nebandydamas paslėpti susižavėjimo. Nepaisant to, visada Aivarą laikiau tik savo geru draugu.

Su geriausiais draugais bendravimas kartais būna labai komplikuotas, juk kuo artimesnis žmogus, tuo ir pykčiai didesni. Aivaras, kaip jau minėjau, man buvo geras draugas, taigi didelių pykčių nepatyrėme, tačiau būdavo, kad paprasčiausiai nustodavome bendrauti.

Dvyliktos klasės pabaigoje nesutarėme dėl kokio tai mažmožio – šiandien nė negaliu tiksliai įvardyti kokio – taigi per išleistuvių šventę nešnekėjome, neturime ir bendros nuotraukos. Beje, tuo laiku turėjau vaikiną. Ir tuo metu svarbiausias man buvo jis.

Tapę studentais supratome, kad paleisti gerų draugų dėl nežinomų priežasčių neverta, todėl bendravimą atgaivinome, nors jis ir nebuvo labai dažnas, mat gyvenome savo gyvenimus. Retkarčiais susitikdavome, pasidomėdavome vienas kitu. Tiek mano, tiek jo gyvenime pasitaikė rimtesnių draugysčių ir meilių. Tačiau nedingau iš jo akiračio, o man jis ir toliau buvo vienas geresnių draugų.

Kaip supratau, kad tai jis, kad noriu su juo būti, kodėl jį pamilau?

Supratome, kad suprasti gyvenimą, mokytis jį teisingai gyventi, patirti džiaugsmus arba nerimą, įveikti iššūkius ar pasiekti tikslus yra žymiai geriau kartu nei atskirai.

Per 9 metus (šiandien mums 24-eri) labiau pažinome save ir pasaulį. Iš kitos pusės, vis tiek likome tokie patys – paprasti, atviri, gero būdo žmonės. Šiandien abu suprantame, kad reikėjo poroje pabūti su kitais žmonėmis, kad reikėjo pagyventi atskirus gyvenimus tam, kad suprastume, jog artimiausiais sielos draugais, geriausiais draugeliais, nuoširdžiausiais pašnekovais, artimiausiais mokytojais, patikimiausiais gyvenimo partneriais, romantiškiausiais įsimylėjėliais būsime ne su kuo kitu, bet tik vienas su kitu – Aivaras su Greta ir Greta su Aivaru.

Supratome, kad suprasti gyvenimą, mokytis jį teisingai gyventi, patirti džiaugsmus arba nerimą, įveikti iššūkius ar pasiekti tikslus yra žymiai geriau kartu nei atskirai. Su Aivaru mano gyvenimo kelionė žymiai įdomesnė ir linksmesnė.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Iš tavęs trokštu daugiau nei švelnių prisilietimų ar slapčia pavogtų vakarų“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais