Vakaras niekuo nesiskyrė nuo kitų: anksti sutemo, lynojo, ir aš, išbėgusi iš darbo, troškau kuo greičiau sugrįžti į šiltus namus. Svajojau apie stiklinę karšto pieno su medumi, karšto vandens vonelę pavargusioms kojoms ir absoliučią tylą – jaučiausi be galo pavargusi nuo savo vietoje nenustygstančių pradinukų.
Žinoma, tai gali suprasti tik tas, kas pats kiauras dienas su pačiais mažiausiais, pačiais judriausiais vaikais leidžia mokykloje. Prisiminusi, kad namuose neturiu nė šlakelio pieno, kurio taip reikėjo mano skaudančiai gerklei, užėjau į parduotuvėlę, esančią prie pat namų.
Paprastai nesižvalgau į žmones, bet tąkart tiesiog neturėjau kitos išeities: vaikinukui, stovėjusiam greta, atsitiko juokinga nelaimė – pratrūko maišelis su apelsinais, ir daugybė didžiulių, oranžinių vaisių pasklido į visas šalis. Jų buvo pilna visur: tarp prekių lentynų, po kojomis...
Vaikinukas atsitūpė ir pradėjo greitai rinkti apelsinus į glėbį, tačiau jie vėl krito žemėn ir ridenosi dar toliau.
Prapliupau kvatotis. Jo bergždžias darbas išties atrodė juokingai, o sutrikusios rudos akys, pasislėpusios po akinių stiklais, mano žvilgsnį traukė kaip pats tikriausias magnetas. Neiškentusi paėmiau du maišelius, sudėjau juos vieną į kitą ir atsitūpusi pati pradėjau rinkti apelsinus.
Sumokėjęs už savo prekes, vaikinukas neskubėjo išeiti iš parduotuvės, lūkuriavo, kol savo pirkinius į krepšelį susikrausiu aš, ir mudu drauge žengėme pro duris į tamsią ir šaltą rudens darganą.
– Ačiū, – beveik nedrąsiai padėkojo jis ir trumpą akimirką pastoviniavo, tarsi norėdamas man dar kažką pasakyti, bet taip ir neprabilo.
Jaučiau, kad jo noras susipažinti užlūžo taip ir netapęs žodžiais. Tą akimirką ir aš nesugalvojau, ką jam pasakyti, tad tik nusijuokiau, gūžtelėjau pečiais ir apsisukusi nubėgau iki namų.
Karštas pienas nepadėjo. Vidury nakties nubudau išpilta prakaito ir tarytum ugnimi deginama gerkle. Apie darbą nebuvo nė kalbos – ryte vietoje mokyklos teko kulniuoti į polikliniką. Tačiau labai nenuliūdau – trys ilgi mėnesiai mokykloje buvo spėję išsunkti nemažai jėgų, tad priverstinio atokvėpio nuojauta, neskaitant prastos savijautos, buvo gana maloni.
Skubėjau namo susisukusi į storą šaliką, iki pat akių užsimaukšlinusi kepurę. Pakeliui nusipirkau maisto keletui dienų, kurias turėjau praleisti lovoje, ir vaistų, paskirtų gydytojo. O bėgdama iš vaistinės tarpduryje kaktomuša susidūriau... su tuo pačiu nepažįstamuoju, kurio rudos akys mane pakerėjo perkant pieną parduotuvėje!
Šį kartą jis buvo drąsesnis – trumpa tylos pauzė truko tik tol, kol jis įsitikino, kad pasislėpusi giliai po šaliku ir kepure tikrai esu aš – vakarykštė jo pabirusių apelsinų rinkėja.
– Tai panašu, kad taip ir neišsisuksiu nesužinojęs jūsų vardo, – galų gale į sutrikusią mane klausiamai kreipėsi vaikinukas.
– Saulė, – pasisakiau jam.
– Rolandas, – prisistatė jis. – Atrodo, sergate?
– Sergu. Bet pavadinkime tai neplanuotomis vėlyvo rudens atostogomis...
Nė nepajutau, kaip besišnekučiuodami abu drauge pradėjome žingsniuoti iki mano namų. Rolandas paėmė man iš rankų pirkinių maišelį ir nusistebėjo, ko aš tiek daug prisipirkau, kad jis toks sunkus.
– Apsirūpinau visai savaitei. Juk dabar ilgokai teks pagulėti lovoje, – paaiškinau.
– Gyvenate viena? – pasidomėjo jis.
– Ne... – neužbaigiau minties, norėdama pajuokauti ir akimirksniu spėjau pastebėti lengvą nusiminimo šešėlį rudose jo akyse. Tačiau tuoj pat patikslinau. – Gyvename dviese. Turiu katę.
Abu nusijuokėm.
Nepasakiau jam „ne“, kai pasisiūlė užnešti laiptais į viršų mano pirkinius, nepasakiau jam „ne“, kai panoro susipažinti su aikštinga juodąja mano kambario „drauge“ Katerina.
Tiesa, labai stebėjausi, kad šiaip jau išranki bendraudama su žmonėmis manoji katytė iš karto švelnumo malonėmis apipylė Rolandą: ėmė glaustytis jam prie kojų ir, užšokusi ant kelių, palaimingai murkė glostoma. Tai buvo geras ženklas.
Apie darbą nebuvo nė kalbos – ryte vietoje mokyklos teko kulniuoti į polikliniką.
Tą pirmąjį kartą Rolandas užtruko neilgai. Tačiau išėjo su mano telefono numeriu ir pažadėjęs būtinai užbėgti pažiūrėti, ar esu drausminga ligonė. Be to, jis pasisiūlė būti mano ryšiu su pasauliu: prireikus nupirkti maisto, vaistų, laikraščių...
Štai taip ir prasidėjo graži mudviejų draugystė.
Sveikau lepinama pyragėliais ir čiobrelių arbata su medumi, džiuginama gėlėmis ir maloniomis smulkmenomis. Atėjęs aplankyti Rolandas kaskart vis ilgiau užsisėdėdavo greta mano lovos. Jam buvo įdomu, ką aš skaitau, kokios muzikos klausausi, ką mėgstu valgyti, kur svajoju praleisti atostogas, ar labai išdykę mano antrokai...
TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija. „Per tavo ir mano sesers vestuves verkė iš skausmo mano širdis“
Pats taip pat buvo atviras: pasakojo apie savo šeimą, vaikystę, studijas, guodėsi, kad Lietuvoje neranda širdžiai mielo darbo ir laukia viltingo skambučio iš Norvegijos, kur tikisi ne tik įsidarbinti, bet ir įsitvirtinti ilgesniam laikui. Iš pradžių ta žinia manęs visiškai nesutrikdė, tačiau kuo daugiau bendravome, tuo labiau ji man ėmė neduoti ramybės.
Pasveikau ir vėl pradėjau eiti į darbą. Grįždama į namus dažnai užsukdavau pas Rolandą, kur jis laukdavo manęs su karšta arbata, o kartais net paruošdavo savo pamėgtų nelabai įmantrių vyriškų patiekalų, sužavėdamas mane ne tiek jų skoniu, kiek pastangomis pradžiuginti. Pamažu vis daugiau laiko ėmėme praleisti kartu. Buvo nepaprastai gera šalia savęs turėti nuoširdų ir rūpestingą draugą.
Tačiau baigiantis žiemai Rolandas sulaukė žinios, kad jam atsirado ilgai lauktas darbas Norvegijoje, ir pradėjo krautis lagaminą kelionei.
Tikrai nesitikėjau, kad bus taip sunku atsisveikinti. Mačiau, kad nelabai linksmas ir Rolandas. Tačiau pakeisti nieko negalėjome – tas darbas jam buvo gyvybiškai svarbus.
Atsisveikindami negalėjome atsiplėšti vienas nuo kito. Verkiau ir visiškai nesigėdijau savo ašarų. Nesakiau, bet žinojau, kad Rolandui išvykus, mano dienos bus bespalvės, bekvapės, beveidės, kad neturėsiu kuo užpildyti tuštumos, atsiradusios netekus jo balso, juoko, šypsenos...
– Tik trys mėnesiai... – bandė juokauti jis, vis glausdamas mane ir glostydamas mano plaukus. Tačiau ir pats netikėjo, kad tie trys mėnesiai greitai prabėgs – po akiniais taip pat blizgėjo besirengiančios ištrykšti ašaros.
Kalendoriuje – lyg klaidas savo antrokėlių sąsiuviniuose – raudonu rašalu braukiau kiekvieną prabėgusią dieną. Laukiau jo grįžtant.
Likusi viena supratau, kad mano jausmai Rolandui jau buvo spėję iš draugiškų peraugti į daug, daug gilesnius. Kalendoriuje – lyg klaidas savo antrokėlių sąsiuviniuose – raudonu rašalu braukiau kiekvieną prabėgusią dieną.
Laukiau jo grįžtant.
Vakarais su Rolandu bendraudavome internetu. Iš pradžių abu stengėmės būti santūrūs, bet vėliau neištvėrėme ir upėmis pradėjome lieti meilę ir ilgesį. Apie tai, kaip vienas kitą mylime, pasisakėme taip pat internetu.
Įsisukus į kasdienius darbus, dienos iš tiesų bėgo labai greitai. Tačiau likus savaitei iki žadėto Rolando sugrįžimo, jis dingo kaip į vandenį. Neįsivaizdavau, kas galėjo nutikti. Parašiau jam keletą elektroninių laiškų, bet nė į vieną iš jų jis neatsakė. Mėginau siųsti žinutes, skambinti, bet jo telefonas buvo išjungtas.
Kolegės mokykloje pastebėjo, kad tapau įsitempusi, paskendusi savo mintyse, liūdna, ir ėmė klausinėti, kur dingo mano linksmumas ir akių spindesys. Nežinojau, ką joms pasakyti, nes ir pati nežinojau, kur slypi mano nerimo priežastis ir kas nutiko Rolandui, kad be jokio įspėjimo, taip netikėtai, likus savaitei iki sugrįžimo, jis prasmego skradžiai į žemę.
Šitaip prabėgo dar vienas – jau ketvirtas – mūsų išsiskyrimo mėnuo. Jis man buvo pats ilgiausias. Nepakeliamai sunkus. Vienišas ir liūdnas. Pirmą kartą gyvenime nelaukiau atostogų, o jos vis artėjo ir artėjo, žadėdamos nežinią ir apatiją, nes negalėjau suvaldyti savo įsiliepsnojusių jausmų ir kas akimirką galvojau apie Rolandą.
Ir tik tada, kai jau buvau bepradedanti susitaikyti su tuo, kad daugiau jo mano gyvenime nebebus, grįžusi iš mokyklos radau prie savo buto durų priberta... apelsinų...
Tačiau mano taurėje buvo ne vynas. Mano taurėje spindėjo mažutis auksinis žiedelis.
Net neįėjusi vidun apsisukau ir nuskuodžiau tiesiai pas Rolandą. Palikęs man ženklą, kad sugrįžo, jis laukė manęs savo kambarėlyje. Stalas buvo kukliai paserviruotas dviem, degė žvakė, grojo romantiška muzika...
Bučiniams ir džiaugsmui nebuvo ribų. Vos tik pamačiusi Rolandą, iš karto atleidau jam už ilgas savo kančių dienas. Ir tik vėliau, kai jau galėjome atsiplėšti vienas nuo kito, susėdome prie stalo išgerti po taurę vyno už galų gale sulauktą mudviejų susitikimą. Tačiau mano taurėje buvo ne vynas. Mano taurėje spindėjo mažutis auksinis žiedelis.
Rolandui net nereikėjo nieko sakyti – iš jo akių supratau, ką visa tai reiškia.
Kitą dieną į darbą išėjau ne iš savo, o iš Rolando namų. Tačiau tą naktį mudviem miegoti taip ir nebuvo kada. Džiaugėmės vienas kito artumu, o paryčiais beveik verkdamas Rolandas man papasakojo savo skaudžią patirtį, kaip Norvegijoje jis buvo sulaikytas už nusikaltimą, įvykdytą kartu su juo gyvenusių ir dirbusių vaikinų iš Lietuvos, ir kaip sunku buvo įrodyti, kad jis su tuo nusikaltimu neturi nieko bendro.
Tikėjau juo. Gailėjau jo. Mylėjau.
Ir jau tą patį rytą, žiūrėdama į pasiilgtas jo akis, pasakiau jam „taip“...
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „C&D Style“ įsteigtą prizą – romantišką porcelianinį puodelį su arbatinuku (prizo vertė – 44 €).
Mėtų spalvos porcelianas, puoštas auksiniais taškeliais ir nutūpusiu paukšteliu – kiekvienos damos svajonė, kuri gali išsipildyti! Puodelis ir arbatinukas supakuotas dailioje dėžutėje.
Daugiau dailių interjero akcentų rasite „C&D Style“ parduotuvėje.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
- Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
