Noriu papasakoti savo istoriją. Ji apie tai, kaip nederėtų elgtis moteriai, kai į ją pataiko Amūras.
Kai tai nutiko, buvau 14-os metų paauglė. Apkūnoka, nelabai išvaizdi, o apie vaikinų dėmesį nedrįsau net svajoti.
Kadangi mokiausi labai gerai, draugų turėjau. Suprantama – kažkam juk reikėdavo padėti. Vis dėlto stebint gražias ir lieknas klasės merginas, kurios jau turėjo vaikinus ar bent su jais susirašinėdavo (tais laikais tai būdavo labai populiaru), kartais apimdavo pavydas.
To balto pavydo vedama užsiregistravau į vieną nelabai žinomą pažinčių svetainę, įkėliau savo nuotrauką ir prasidėjo „medžioklė“. Nieko per daug nesitikėjau – juk mačiau save veidrodyje.
Tyla žlugdė mano visas viltis, tačiau pagaliau aš sulaukiau vienos žinutės. Kaip dabar prisimenu, ją gavau 2009 metais lapkričio 13-ąją. „Hm, 13-oji“, – pagalvojau.
Simpatiškas, šviesių plaukų ir žydrų akių vaikinas atrodė tarsi iš pasakos. Iš karto radome daug bendro, o susirašinėjimas truko iki pat išnaktų.
Man, kaip protingai, bet neišvaizdžiai merginai, tai buvo lyg žaibas iš giedro dangaus. Skraidžiau lyg ant sparnų.
Nors mus skyrė tik pora metų, jautėsi, kad kalbinti merginas jis moka puikiai, o ir atsakymus žinojo bene į visus mano klausimus. Man, kaip protingai, bet neišvaizdžiai merginai, tai buvo lyg žaibas iš giedro dangaus. Skraidžiau lyg ant sparnų. Po mėnesio mes susitikome – tai įvyko gruodžio 13-ąją. Nuo tos dienos viskas apvirto aukštyn kojomis.
Tą dieną supratau, kad per daug prisisvajojau ir tas žmogus tikrai ne man. Vis tik bėgant laikui, tai pasikeitė ir aš net pati sau negalėjau paaiškinti, kas su manimi dedasi: sapnai ir nuolatinės mintys apie jį mane graužė iš vidaus. Įsimylėjau.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Išvykstu, nes čia būti man per sunku“
Kadangi gyvenome tik poros kilometrų atstumu, kartais jį matydavau. Jis ateidavo į mokyklą, lydėdavo namo... Klimpau vis giliau ir, atrodė, kad jis taip pat.
Meilėje jis prisipažino pirmas. Iki šiol mintinai prisimenu žodžius, kuriais jis išreiškė savo meilę man. Galiausiai sausio 13-ąją tapau jo mergina. Ir štai prasidėjo velnio ratas.
13 – šis skaičius lydėjo mane visą šį laikotarpį. Galbūt dėl to ir santykiai buvo sudėtingi.
Jis nepatiko mano tėvams, o aš – jo. Suprantama, buvom jauni, o ir aš – ne svajonių gražuolė marti. Slinko mėnesiai, kartu šventėme šventes, abiejų kūrybai nebuvo ribų: aš rašiau eilėraščius, jis grojo gitara.
Netrukus prisirišau prie jo taip stipriai, kad diena be jo atrodė košmariška. Visi apkalbinėjo ir juokėsi, o mums tai buvo nė motais. Atsirado rimti užsiėmimai, motociklai, bendros atostogos, išvykos, muzika. Nusipirkau gitarą... Atrodė, viskas vyksta taip, kaip visada svajojau. Mano pažymiai dar labiau pakilo, jis taip pat ėmė geriau mokytis.
Mano problemos ir rūpesčiai jam tapo nebesvarbūs, prašymai padėti ir noras pasikalbėti buvo neišgirsti. Jis atšalo, tačiau manęs nepaleido.
Praėjus metams atėjo laikas pakalbėti apie ištikimybę, intymumą ir visus dalykus, apie kuriuos kalba suaugę žmonės. Jis man prisiekė būti ištikimas ir pažadėjo, kad jei kada ir nutiktų kitaip, tuomet praneš pats.
Vis tik po 18-ojo savo gimtadienio jis pasikeitė. Atrodo, staiga pasijuto suaugusiu, o tarp mūsų atsirado įtampa. Niekada nieko blogo nesakęs ir nedaręs, staiga jis pradėjo įžeidinėti, dėl visko piktintis, lyginti mane su vis kitomis merginomis, kelti pavydą ar tiesiog ignoruoti.
Mano problemos ir rūpesčiai jam tapo nebesvarbūs, prašymai padėti ir noras pasikalbėti buvo neišgirsti. Jis atšalo, tačiau manęs nepaleido. Viskas dar labiau komplikavosi, kai jis pastebėjo mano silpnumą ir prisirišimą prie jo.
Tuomet įžeidimų atsirado daugiau nei žodžių „myliu“, o mėlynių ant kūno – daugiau nei bučinių. Nelaukiau to, tačiau taip atsitiko.